Prieš įvardydamas konkrečias vietas, architektas paaiškino ir patį principą, kuriuo remiasi rinkdamasis, ką fotografuoti: „Nuotrauka sustabdo akimirką, bet prasmę jai suteikia erdvė: šviesa, proporcijos, medžiagos, judesys ir žmonės, joje natūraliai sugyvenantys.“ Anot Alessandro Scandurra, patys fotogeniškiausi miesto kampeliai retai būna sukurti tam, kad juos fotografuotų – jie tampa įsimintini todėl, kad žmonės juos pamilsta. Kitaip tariant, nuotrauka seka paskui patirtį, o ne atvirkščiai.
„Šiandien erdvės dažnai kuriamos tam, kad iš karto sukeltų vizualinį įspūdį – arba, kas dar blogiau, kad taptų savotiška pramoga žmonėms, kurie čia jau nebe gyventojai, o vartotojai. Miesto erdvė yra iš tiesų sėkminga tada, kai jos grožis neatsiskleidžia iš karto, o atsiveria pamažu, leisdamas kiekvienam ją suvokti savaip. Vienose vietose žmonės tik nusifotografuoja ir eina toliau. Kitose – lieka, sugrįžta, jomis naudojasi kasdien. Būtent tai ir atskiria tikrą miesto erdvę nuo tik gražaus fono,“ – sako Alessandro Scandurra.
Apie Lietuvos miestus architektas kalba su optimizmu. „Manau, Lietuva turi retą galimybę, nes dauguma jos miestų vis dar yra evoliucijos etape. Dauguma Europos miestų savo tapatybę jau seniai iki galo išnaudojo. Vilnius – ne. Jis vis dar gali kurti naujas vietas, nerizikuodamas prarasti to, kas jį daro savitą,“ – kalba Alessandro Scandurra.
„Didžiausia jo vertė slypi ne pavieniuose ikoniškuose pastatuose, o santykyje tarp kraštovaizdžio, topografijos, viešosios erdvės ir istorijos,“ – priduria ekspertas. Būtent šis derinys, jo teigimu, ir daro miesto patirtį autentišką bei įsimintiną. Didžiausias artimiausių metų iššūkis, pasak architekto, stiprinti šią tapatybę – nepakeičiant jos standartizuotais, visame pasaulyje vienodais miesto modeliais.
Taigi, kurias tris vietas Vilniuje ir tris Milane jis pats nusifotografuotų pirmiausia?
Vilnius
Gedimino kalnas. „Lietuvos sostinėje mane itin žavi Gedimino kalnas – čia kraštovaizdžio ir istorinio miesto siluetų santykis sukuria vieną atpažįstamiausių sostinės vaizdų,“ – sako Alessandro Scandurra. Ši kalva stūkso ties Neries ir Vilnios santaka, o jos viršūnėje kyla Gedimino bokštas – gotikinės Aukštutinės pilies dalis, tapusi ir valstybės simboliu. Bokšto siluetas, upių santaka ir po juo besidriekiantis senamiestis susilieja į vieną vaizdą, kuriame miesto istorija atsiveria iš vieno žvilgsnio.
Stoties rajonas. Ši vieta architektui patinka ne dėl estetinio tobulumo, o todėl, kad pasakoja istoriją apie kintantį miestą. „Infrastruktūros, veiklų ir kasdienio gyvenimo sluoksniai daro jį vienu autentiškiausių Vilniaus kraštovaizdžių. Tai pavyzdys, jog fotogeniškumas kartais slypi ne tvarkoje, o pačiame virsme – kai senas miestas dar nespėjo tapti nauju,“ – sako Alessandro Scandurra.
Lukiškių aikštė. Šios vietos jėga, pasak pašnekovo, slypi atvirume – čia vyksta ir mitingai, ir šventės, ir tiesiog kasdienis gyvenimas. „Tokia erdvė parodo, kad erdvę gyvybės kupiną daro ne architektūra, o patys žmonės,“ – sako architektas.
Milanas
Fondazione Prada. „Milane pirmiausia rinkčiausi Fondazione Prada, nes čia pavyksta sujungti pramoninį paveldą su šiuolaikine architektūra, kuriant erdvių seką, kuri nuolat kinta priklausomai nuo to, kaip ją pereini,“ – sako Alessandro Scandurra apie meno centrą, įkurtą buvusios distiliavimo gamyklos teritorijoje pietinėje Milano dalyje. Senieji pramoniniai pastatai čia susilieja su naujomis, šiuolaikinės architektūros formomis, o erdvė kaskart atrodo kitaip – priklausomai nuo to, kokiu keliu ją pereini.
Breros kvartalo kiemai (cortili del quartiere di Brera). Tai kvartalas, kuriame siauros gatvelės netikėtai atsiveria į vidinius kiemus – pusiau paslėptą, pusiau viešą miesto sluoksnį. „Riba tarp viešos ir privačios erdvės čia kuria atmosferą, giliai įsišaknijusią milaniečių tapatybėje,“ – sako Alessandro Scandurra. Būtent šis perėjimas iš gatvės į kiemą, anot architekto, ir sukuria unikalią Milano nuotaiką.
Cimitero Monumentale (Milano kapinės). Tai vieta, kur kiekvienas paminklas tarsi pasakoja savo istoriją, o architektūra, skulptūra, šviesa ir augalija kartu kuria, anot Alessandro Scandurra, „nepaprastą dialogą tarp atminties ir miesto.“ Čia fotogeniškumas kyla ne iš paties grožio, o iš prasmės sluoksnių, kuriuos ši vieta sukaupė per dešimtmečius. Architektas ją vadina priminimu, kad net rimčiausios miesto erdvės gali būti vizualiai stiprios.
Bet, pasak architekto, svarbiau už patį sąrašą – principas, kuris už jo slypi. „Galbūt patys fotogeniškiausi kampeliai yra kaip tik tie, kuriuos žmonės aplanko negalvodami nusifotografuoti. O paskui fotografuoja todėl, kad tos vietos tapo jų atsiminimų dalimi. Manau, kad būtent tai, iš esmės, ir yra tiek nuotraukos, tiek architektūros tikslas,“– teigia Alessandro Scandurra.
