Sekite 15min Google
Nekilnojamojo turto (NT) bendrovės „Realco“ pardavimų direktorius Marijonas Chmieliauskas pastebi, kad ši tendencija keičia ir būsto poreikius: vis aktualesni tampa mažesni, tačiau gerai suplanuoti butai. Tad kaip juos įrengti, kad nepritrūktų nei vietos daiktams, nei erdvės pojūčio, o mažesnis būstas funkcionalumu nenusileistų didesniam?
„Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje vieno gyvenančio asmens namų ūkiai 2016–2025 m. išaugo nuo maždaug 43 iki 63 proc. Taigi Lietuvoje vieno suaugusiojo be vaikų namų ūkiai sudaro beveik du trečdalius visų namų ūkių – tai didžiausias rodiklis Europos Sąjungoje. ES vidurkis 2025 m. siekė apie 38 proc., o tokių namų ūkių skaičius per 9 metus išaugo apie 19 proc.
„Daugėjant po vieną gyvenančių žmonių, mažesni būstai tampa aktualūs vis platesniam pirkėjų ratui. Vis dėlto jų paklausą lemia ne vien tai – 1–2 kambarių butai dažnai perkami ir investicijai. Tą atspindi ir „Realco“ butų pasiūla: vieno kambario butai sudaro 16 proc., dviejų kambarių – 50 proc., trijų – 26 proc., o didesni – vos 7 proc. visų parduodamų butų, kadangi jų poreikis rinkoje yra ganėtinai nedidelis“, – teigia M.Chmieliauskas.
Architektūros studijos „Interjero ABC x AIAI Architects“ interjero dizainerė Aistė Kuncevičiūtė-Gudelienė pastebi, kad maži butai vis rečiau laikomi laikinu ar kompromisiniu variantu. Juos sąmoningai renkasi ne tik jauni pirkėjai, bet dažnai ir aktyvūs, daug dirbantys bei keliaujantys miestiečiai, labiau vertinantys lokaciją ir gyvenimo kokybę nei papildomus kvadratinius metrus.
„Keičiasi ne tik būstų dydis, bet ir požiūris į gyvenamąją aplinką. Gyvenant vienam būstą galima kurti pagal savo įpročius ir poreikius. Svarbiausia tampa ne plotas, o erdvės efektyvumas – kiek komforto ir funkcionalumo galima sutalpinti mažoje erdvėje“, – pažymi architektė.
Geras išplanavimas atstoja didesnį plotą
A.Kuncevičiūtės-Gudelienės vertinimu, racionaliai suplanuoti 35–45 kv. m vienam žmogui gali būti itin komfortiški, o 40 kv. m butas – jaustis erdvesnis už 50 kv. m. Ji pažymi, kad daugiausia ploto prarandama dėl „negyvų“ zonų – ilgų koridorių, perteklinių durų ir uždarų patalpų.
Pasak jos, taip pat nereikia kiekvienai funkcijai numatyti atskiro baldo: valgomojo stalo, darbo vietos, sofos, fotelio, komodos ir spintelių. Vienas stalas gali tarnauti ir darbui, ir valgymui, o vientisas integruotas baldas – pakeisti kelias komodas ar spinteles.
„Verta išnaudoti ir būsto tūrį – vietą po lova, viršutines saugojimo zonas. Pavyzdžiui, spintų siena nuo grindų iki lubų gali talpinti drabužius, buitinę techniką, sezoninius daiktus, televizorių ar net darbo vietą, o interjeras išlieka neperkrautas. Svarbu nepamiršti, kad laisva erdvė būste taip pat yra funkcija: patogus praėjimas ar daugiau oro aplink baldus kartais suteikia daugiau gyvenimo kokybės nei dar viena spintelė“, – vardija specialistė.
„Interjero ABC x AIAI Architects“ interjero dizainerė Rasa Tomkienė priduria, kad slankiojanti pertvara, ištraukiamas stalas ar paslepiama darbo vieta gali būti praktiški, tačiau būstas neturėtų reikalauti kasdien perstatyti pusės kambario – tokie sprendimai turėtų būti saikingi. O dalį funkcijų gali perimti ir kokybiškos bendrosios erdvės – terasa, darbo, sporto ar poilsio zonos, kurios sumažintų poreikį visas funkcijas sutalpinti pačiame bute.
Todėl, „Realco“ pardavimų direktoriaus teigimu, pirkėjai vertina NT projektus su patogiomis ir gerai išpildytomis bendrosiomis erdvėmis – nebūtina turėti didelės svetainės vakarėliams, sporto kambario ar erdvaus balkono, jei visa tai pasiekiama aplink namus. Tokiu atveju pirkėjas įsigyja ne tik butą, o visą infrastruktūrą, todėl jo kasdienybė neapsiriboja vien būsto sienomis.
Kaip sukurti didesnį erdvės pojūtį
M.Chmieliauskas pastebi, kad nedidelius, bet funkcionalius butus renkasi tiek pirmąjį būstą perkantys jaunuoliai, tiek po skyrybų atskirai gyvenantys žmonės, tiek vienišas tėtis, mama ar vyresnis asmuo, nebenorintis didelių ir brangiai išlaikomų namų. Taigi mažesnis naujos statybos butas gali atliepti labai skirtingus poreikius, o galimybė jį įsirengti nuo nulio leidžia erdvę pritaikyti būtent sau.
Todėl, anot R.Tomkienės, projektavimą verta pradėti ne nuo kambarių skaičiaus, o nuo proporcijų ir žmogaus kasdienybės: ar jis dirba namuose, ar daug gamina, priima svečius, kiek turi drabužių, sporto inventoriaus ar kitų daiktų. Architektė pamini, kad ne kiekvienai funkcijai reikia atskiro kambario – svarbiau aiškiai atskirti miego, darbo, valgymo ir poilsio zonas.
„Kompaktiškuose būstuose vis dažniau taikomas lankstus zonavimas: vietoj stacionarių sienų naudojamos slankiojančios ar stiklinės pertvaros, užuolaidos, baldų tūriai. Taip atsiranda privatumo, tačiau išsaugoma natūrali šviesa, vizualinis vientisumas ir erdvės pojūtis. Atskiras miegamasis taip pat ne visada geriausias sprendimas – kartais vertingiau turėti didesnę, šviesesnę bendrąją zoną, o miego vietą subtiliai atskirti“, – nurodo interjero dizainerė.
Ji priduria, kad mažame interjere svarbios proporcijos ir ilgos vizualinės ašys – galimybė žvilgsniu aprėpti gilesnę erdvę, o ne iškart atsiremti į sieną ar baldą. Jei žvilgsnis siekia langą ar kelias funkcines zonas, interjeras atrodo erdvesnis. Ne mažiau svarbus ir vizualinis vientisumas – mažiau pavienių baldų, nuosekli medžiagų paletė ir tinkamas apšvietimas. Per daug spalvų, formų, apdailų mažą erdvę apkrauna, todėl geriau rinktis mažiau, bet kokybiškesnių paviršių: medį, įdomesnę tekstilę ar akmenį.
Pasak „Realco“ atstovo, mažų butų įrengimas tampa vis aktualesnis, nes būstas vienam vis dažniau perkamas kaip ilgalaikis pasirinkimas – jei žmogus žino, kad būste gyvens ne dvejus, o 5–10 metų, daugiau dėmesio skiria projekto kokybei, energiniam efektyvumui, aplinkai ir būsto likvidumui, o ne vien mažiausiai kainai.
„Be to, universalūs 1–2 kambarių būstai turi platesnį potencialių pirkėjų ir nuomininkų ratą, todėl yra vertinami ir kaip finansiškai saugesnis pasirinkimas – prireikus juos paprasčiau išnuomoti ar parduoti“, – sako M.Chmieliauskas.
