„Paupys tapo pavyzdžiu daugeliui Europos miestų, siekiančių iš naujo interpretuoti savo pramoninę praeitį ir kurti tvarią ateitį“, – pripažįsta italų architektūros studijos „Scandurra Studio“ įkūrėjas Alessandro Scandurra. Stebėdamas šį pavyzdį jis svarsto, ar kiti pramoniniai Vilniaus rajonai galėtų „sekti Paupio keliu ir paversti pramonės šešėlį šviesos, gyvybės ir tapatybės vieta“.
A.Scandurros mintis apie Paupį susisieja su Vilniaus planais: miesto valdžia siekia, kad buvusios pramoninės teritorijos, tokios kaip Vilkpėdė, būtų ne tik funkcionaliai atnaujintos, bet ir gyvybingos– taptų vietomis, kur natūraliai susilieja gyvenimas, darbas ir laisvalaikis.
Artimiausiais metais ryškiausi pokyčiai numatomi stoties apylinkėse, Šiaurės miestelyje bei teritorijoje šalia statomo stadiono. Taip pat svarbi transformacija laukia arti centro esančios Vilkpėdės, turinčios išskirtinį gamtinį bei urbanistinį potencialą. Šiandien čia vis dar dominuoja pramoniniai, administraciniai ir komerciniai objektai, bet teritorijos struktūra, susisiekimo galimybės ir infrastruktūra sudaro sąlygas radikaliems pokyčiams. Šiuo metu rengiamos urbanistinės koncepcijos, kuriomis siekiama ne pavienių sprendimų, bet ilgalaikės, visą rajoną apimančios vizijos.
Nuo pramonės prie gyventojų: Vilniaus transformacijos prioritetai
Rajonų konversijos formuojamos remiantis miesto plėtros prioritetais, kuriuos diktuoja tiek urbanistinė struktūra, tiek gyventojų poreikiai. Planuojant industrinių teritorijų ateitį savivaldybė vienu svarbiausių prioritetų laiko judėjimo sistemos pertvarką. Miestas siekia skatinti kasdienį judėjimą pėsčiomis, dviračiu ir viešuoju transportu, mažinant automobilių eismą. Daug dėmesio skiriama žaliųjų ir daugiafunkcių viešųjų erdvių kūrimui: parkams, aikštėms, vidiniams kiemams, pritaikytiems skirtingoms veikloms ir bendruomenių poreikiams.
Kita svarbi miesto transformacijos dalis – klimato atsparumas ir gamta grįsti sprendimai. Planuojama integruoti lietaus vandens sulaikymo sprendimus, mažinti karščio salas, stiprinti biologinę įvairovę. Tokie sprendimai padeda kurti sveikesnę miesto aplinką.
Ne mažiau reikšmingas ir kultūrinis aspektas. Industrinių rajonų transformacija suvokiama ne kaip visiškas praeities ištrynimas, bet kaip galimybė iš naujo interpretuoti vietos istoriją ir tapatybę. Urbanistinės koncepcijos orientuojamos į architektūrinio savitumo stiprinimą, ryšio su vietos istorija išlaikymą. Taip kuriamos erdvės, kurios leidžia gyventojams atpažinti autentišką rajono charakterį.
Vienas pavyzdžių – Grįžračio („Connect 2“) teritorija pietinėje Naujamiesčio dalyje. Rengiama architektūrinė vizija, kaip ši geležinkelio ir pramonės zona galėtų būti atverta miestui ir pritaikyta naujoms funkcijoms, išsaugant reikšmingus industrinio paveldo elementus. Į planavimo procesą aktyviai įtraukti gyventojai, kad teritorija atlieptų poreikius.
Suderinti istoriją, šiuolaikinius poreikius ir tvarumą
Ieškant atsakymų, kaip transformacijos gali būti įgyvendinamos nuosekliai ir kokybiškai, verta pažvelgti į tarptautinę praktiką. Vilniaus patirtis konvertuojant industrinius rajonus dera su platesnėmis Europos tendencijomis. Tarptautiniame kontekste šią kryptį atspindi ir architektūros studijos „Scandurra Studio“ požiūris į buvusių pramoninių teritorijų atnaujinimą. Studija pabrėžia, kad tokios teritorijos gali tapti „naujų gyvenimo modelių laboratorijomis“.
„Mums industrinių kvartalų konvertavimas reiškia darbą su pramoninio ir istorinio paveldo pėdsakais ne kaip su statiškomis relikvijomis, bet kaip su elementais, kuriuos galima iš naujo interpretuoti šiuolaikine kalba“, – akcentuoja architektas. Toks požiūris artimas ir Vilniaus miesto vizijai, kai siekiama suderinti atmintį, šiuolaikinius poreikius ir tvarumą.
„Scandurra Studio“ įkūrėjas taip pat pabrėžia architektūros vaidmenį kaip ryšio kūrimo priemonę: „Mes architektūrą suvokiame kaip komunikacijos formą. Tai būdas papasakoti vietos transformacijos istoriją ir suteikti išskirtinumą, kurį žmonės gali atpažinti, prisijaukinti ir paversti savu.“ Ši mintis tampriai dera su Vilniaus siekiu kurti ne tik funkcionalias, bet ir socialiai aktyvias miesto erdves.
Industrinių teritorijų transformacijos Italijoje
Vilniaus industrinių rajonų transformacijos kontekste verta pažvelgti į „Scandurra Studio“ patirtį dirbant su buvusiais pramoniniais kompleksais Italijoje. Milano provincijoje, Sesto San Giovanni mieste, „Scandurra Studio“ buvusį plieno gamyklų rajoną transformavo į modernią ir žalią gyvenamąją aplinką.
Italai, planuodami projektą „Aura Living“, ypatingą dėmesį skyrė žaliems kiemams, kurie atveria kvartalą miestui ir jungia gyvenimą, prekybą bei viešąsias erdves per nenutrūkstamas pėsčiųjų takų jungtis. Panašios permainos įgyvendinamos buvusioje siuvimo fabriko „Lelija“ teritorijoje Naujamiestyje. Buvusi uždara erdvė atsivers visuomenei, bus įrengta pėsčiųjų alėja, apželdinti kiemai.
Specialistai iš „Scandurra Studio“ architektūrai suteikia tarpininkės tarp privačių ir viešųjų erdvių vaidmenį. Naują kvėpavimą įgavusiuose projektuose fasadai pagyvinti lodžijomis, balkonais, apželdinti kiemai, kas buvo XX a. pradžios gyvenamųjų namų Milane tradicija. Tai ne tik vizualiai paįvairina kvartalą, bet ir skatina socialinius ryšius. Projekte „Aura Living“ vidiniai kiemai ir pėsčiųjų takai veikia kaip pereinamosios zonos, skirtos bendrauti. Kaip Italijoje, taip ir Vilniuje, siekiama sklandžiai sujungti privačias ir viešąsias zonas. „Organiškas miesto gyvenimo ir gamtos koegzistavimas – toks mūsų konvertuojamų teritorijų siekis“, – sako „Scandurra Studio“ įkūrėjas.
Kitoje pramoninėje teritorijoje Bresčijoje, šiaurės Italijoje didelę apleistą erdvę architektai projektuoja kaip atvirą ir tarpusavyje sujungtą rajoną. „Jį sudarys gyva ekosistema, jungianti namus, bendradarbystės erdves, viešbučius su restoranais ir vešlias viešąsias zonas“, – viziją apibūdina studija. Projekto akcentas – parkas, kuris tampa kone centrine figūra, jungianti viešąsias ir privačias zonas.
„Visame projekte integruojamos natūralios medžiagos, tvarios technologijos ir energiją taupantys sprendimai. Tai darome, kad stiprintume ekologinį požiūrį ir kurtume šiuolaikinį gyvenimo mieste modelį, paremtą aplinkosaugine atsakomybe, architektūrine kokybe ir socialine įtrauktimi“, – principus vardija A.Scandurra.
Architektūra kaip jungtis tarp miesto, atminties ir bendruomenės
„Scandurra Studio“ pramoninių zonų konversijos grindžiamos kompleksišku požiūriu. „Per jautrų ir apgalvotą dizainą šios teritorijos gali virsti prisitaikančiomis, įtraukiomis ir atviromis pokyčiams miesto dalimis“, – tvirtina architektas.
Toks kompleksiškas požiūris, kai atviros ir uždaros erdvės harmoningai dera, jau matomas Vilniuje Paupio rajone, atskiruose Šnipiškių ir Naujamiesčio kvartaluose, o artimiausiais metais panaši koncepcija bus taikoma Vilkpėdėje, Grįžračio teritorijoje ir kitur.
Planuodami projektus italai ypač atidžiai derina atviros ir uždaros erdvės elementus, kad gyventojai galėtų lengvai pasiekti įvairias zonas. Šis principas taip pat leidžia išlaikyti miesto tapatybę ir pramoninio paveldo charakterį.
Taigi industriniai rajonai virsta ne tik funkciškai patraukliais, bet ir gyvybingais, bendruomeniškumą skatinančiais kvartalais. Šis „Scandurra Studio“ požiūris gali praturtinti Vilniaus architektūrą. Buvusios pramoninės teritorijos gali tapti gyvais kvartalais, kuriuose paveldo elementai įsirašo kaip neatskiriama miesto gyvenimo dalis.
