Teisėje, pasak jos, svarbiausias klausimas ne tas, ar darbai vyksta, o kaip jie vyksta.
„Kelio ar gatvės remontas, dangos frezavimas, inžinerinių tinklų tvarkymas, kasinėjimas ar kiti darbai viešojo naudojimo teritorijoje savaime nėra draudžiami. Tačiau darbų vieta negali būti palikta taip, kad vairuotojas, dviratininkas ar pėsčiasis netikėtai „atsidurtų“ pavojingoje situacijoje“, – komentavo R.Joskaudienė.
Jos teigimu, jeigu važiuojamojoje dalyje paliekama duobė, staigus dangos įgilinimas, iškilęs kraštas, išbarstyta skalda ar kita kliūtis, ji turi būti tinkamai pažymėta, aptverta, o prireikus – eismas turi būti nukreiptas ar apribotas.
„Tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui neužtenka „kažkur šone pastatyto ženklo“ – eismo dalyvis turi realiai matyti pavojų ir turėti galimybę saugiai jį apvažiuoti“, – teigė R.Joskaudienė.
Kas atsakingas?
Pirmiausia reikia nustatyti, kokia tai gatvė ar kelias.
„Jeigu tai vietinės reikšmės gatvė mieste ar miestelyje – paprastai atsakomybė tenka savivaldybei kaip gatvės savininkei ar valdytojai. Savivaldybė privalo organizuoti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, remontą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą“, – aiškino R.Joskaudienė.
Jeigu tai valstybinės reikšmės kelias – už jo valdymą ir priežiūros organizavimą, kaip teigė teisininkė, atsakinga „Via Lietuva“.
„Jeigu konkrečius darbus atlieka rangovas, tai nereiškia, kad „niekas neatsakingas“. Rangovas atsako už tinkamą darbų vietos įrengimą, ženklinimą, aptvėrimą, laikinas eismo reguliavimo priemones ir darbų zonos priežiūrą. Kelio savininkas ar valdytojas savo ruožtu turi kontroliuoti, kad darbų vieta būtų saugi ir atitiktų leidime bei eismo organizavimo schemoje numatytas sąlygas“, – kalbėjo R.Joskaudienė.
Kitaip tariant, rangovas negali palikti pavojingos vietos, o kelio valdytojas negali apsimesti, kad jos nemato.
Ar taip galima, kaip matome nuotraukose?
„Vien iš nuotraukos ne visada galima kategoriškai pasakyti, ar pažeistas konkretus teisės aktas: reikia žinoti, ar buvo išduotas leidimas, kokia eismo organizavimo schema, kokie ženklai turėjo būti pastatyti, ar darbai dar vykdomi, ar jau baigti, ar vieta perduota po remonto“, – teigė R.Joskaudienė.
Tačiau principas, pasak jos, aiškus: jeigu po remonto ar jo metu kelio dangoje paliekamas pavojingas nelygumas, o jis nėra aiškiai pažymėtas, aptvertas ar kitaip apsaugotas, tokia situacija gali būti vertinama kaip netinkama kelio priežiūra ir saugaus eismo neužtikrinimas.
Civilinis kodeksas numato, kad žalą, padarytą dėl statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, trūkumų, privalo atlyginti jų savininkas ar valdytojas, jeigu neįrodo įstatyme numatytų atleidimo nuo atsakomybės pagrindų.
„Praktikoje tai reiškia labai paprastai: jeigu dėl nepažymėtos duobės apgadinamas automobilis, sugadinamas dviratis, paspirtukas ar žmogus patiria traumą, nukentėjęs asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo. Bet tam būtini įrodymai“, – akcentavo R.Joskaudienė.
Ką daryti gyventojui ar vairuotojui?
„Jeigu pastebėjote pavojingą duobę ar nepažymėtą remonto vietą – nelaukite, kol kažkas susižalos. Užfiksuokite vietą nuotraukomis ar vaizdo įrašu, nurodykite adresą, datą, laiką ir praneškite savivaldybei, seniūnijai, miesto tvarkymo tarnybai arba, jei tai valstybinės reikšmės kelias, „Via Lietuva“, – teigė teisininkė.
Jeigu jau patyrėte žalą, pasak jos, svarbu fiksuoti viską iš karto: kelio dangos defektą, ženklų nebuvimą arba netinkamą jų išdėstymą, automobilio ar kito turto sugadinimus, tikslią vietą, oro sąlygas, matomumą, liudytojus. Praktikoje, kaip pabrėžė R.Joskaudienė, būtent įrodymų kokybė dažnai lemia, ar reikalavimas dėl žalos atlyginimo bus sėkmingas.
„Viešasis kelias nėra „niekieno“. Kiekviena duobė turi savo valdytoją. Kiekviena darbų vieta turi turėti atsakingą asmenį. O kiekvienas eismo dalyvis turi teisę tikėtis, kad gatvė bus ne tik remontuojama, bet ir saugiai prižiūrima“, – pridūrė teisininkė.
