Vis dėlto realybė yra kitokia – nepaisant pažadų ir naujų instrumentų, investicijų lygis į kelių infrastruktūros gerinimą pastaruosius dvejus metus nedidėja. Ar galima tikėtis proveržio 2028-aisiais?
Kišenių daugiau, pinigų – tiek pat
Praėjusią savaitę įvykusiame „Kelių forume“ nuskambėjo Susisiekimo ministro Juro Taminsko pažadas kelių infrastruktūros finansavimui po dvejų metų skirti 1 mlrd. eurų. Šis pažadas privalo būti paviešintas už forumo ribų. Jis labiausiai turėtų rūpėti visiems kelių naudotojams, kurie moka už juos mokesčius.
Priemonių finansuoti geresnei kelių infrastruktūrai yra pakankamai. Per praėjusius metus vien iš degalų akcizų surinkta daugiau kaip 1,15 mlrd. eurų. Tai apie 10 proc. didesnė suma nei ankstesniais metais. Tiesa, šios lėšos patenka į bendrą valstybės biudžetą ir yra naudojamos įvairiems poreikiams. Kelių infrastruktūrai tenka maždaug pusė surinktos sumos.
Tvaresniam kelių finansavimui užtikrinti praėjusiais metais įsteigtas Valstybinis kelių fondas. Jame šįmet numatyti 180 mln. eurų turėjo iš esmės panaikinti apie 20 proc. atotrūkį nuo tos sumos, kurios šiandien reikia kelių būklei po truputį pagerinti.
Tačiau sukūrę naują kišenę, politikai sumažino lėšų ankstesnėje. Tvirtinant 2026 m. biudžetą paaiškėjo, kad Kelių fondas nemaža dalimi bus finansuojamas iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų. Lietuvos kelių asociacijos skaičiavimu, šįmet šalies kelių infrastruktūrai bus skirta kiek daugiau nei 800 mln. eurų. Tai panaši suma kaip ir praėjusiais metais, o atotrūkis nuo realaus finansavimo poreikio iš esmės nesumažėjo.
Forumo metu Susisiekimo ministras paskelbė apie planus didinti sunkiasvorio transporto patikrinimo apimtis. Taip pat šįmet turėtų būti galutinai pasiruošta e. tolingo sistema, kuri taps papildomu lėšų šaltiniu Kelių fondui nuo 2027 m. Norisi palinkėti, kad atsiradus naujiems šaltiniams, jie iš tiesų taptų papildymu, o ne pakaitalu esamam finansavimui.
Apribojimai ir didesnė finansinė našta ateičiai
Suprantama, kad geopolitinė situacija ir labiau neatidėliotini iššūkiai, kuriuos reikia spręsti, nustelbia kelių finansavimo klausimą. Be to, kelių infrastruktūra, skirtingai nuo kitų poreikių, nerengia streikų ir sistemingo lėšų trūkumo pasekmės šioje srityje pastebimos ne iš karto. Tačiau kainą už prastus kelius galiausiai sumokame visi – net ir tie, kurie nevairuoja automobilių.
Esama situacija ne visur užtikrina pakankamą eismo saugumą, o toliau blogėjanti kelių ir tiltų būklė gali tapti vis didesniu iššūkiu ir ekonominei veiklai, ir paslaugų prieinamumui. Pavyzdžiui, jau dabar dėl tiltų apkrovų ribojimo su nepatogumais susiduria ūkininkai ir logistikos paslaugų teikėjai, sklandžiam karinės technikos judėjimui tenka rinktis ne pačius tiesiausius maršrutus.
Toliau blogėjanti kelių infrastruktūra gali lemti prastesnį susisiekimą ir mažesnį saugumą visiems šalies gyventojams. Ilgainiui uždelsti kelio atnaujinimo darbai yra kelis kartus brangesni nei savalaikis remontas. Vadinasi, ateityje tam gali tekti skirti dar daugiau finansinių išteklių, už kuriuos bus galima padaryti mažiau.
Tikslas ieškoti formulės „ir–ir“
Reikia pasidžiaugti, kad pagrindinėje Kelių forumo diskusijoje, kurioje dalyvavo tiek dabartinės valdančiosios daugumos, tiek opozicijos atstovai, praktiškai vieningai sutarta, kad kelių infrastruktūra yra strategiškai svarbi valstybės funkcijų sritis. Ji privalo atliepti įvairius poreikius, įskaitant karinį mobilumą. Gera infrastruktūra aktuali ekonominiu, regionų plėtros ar saugių kasdienių gyventojų kelionių atžvilgiu.
Iš diskusijoje dalyvavusių politikų nuskambėjusi idėja depolitizuoti klausimą ir visoms partijoms siekti to paties tikslo – kokybiškų kelių – taip pat sveikintina. Norisi palinkėti, kad kelių finansavimo klausimas nebūtų priešinamas su kitomis sritimis, pavyzdžiui, gynybos finansavimu. Politikai neturėtų atsitraukinėti nuo atsakomybės argumentuodami pasirinkimu „arba–arba“, o turėtų ieškoti formulės „ir–ir“.
Kad ir kaip pavadintume skirtingas valstybės kišenes, jei nebus valios į jas nukreipti daugiau lėšų, kelių būklė Lietuvoje toliau prastės. Į kelių infrastruktūrą žvelgiant ne vien per patogaus susisiekimo, bet ir kaip vieną iš valstybės strateginių funkcijų dalių, didesnio finansavimo poreikis tampa kur kas akivaizdesnis.
Jei tam nepavyksta skirti daugiau lėšų nepaisant augančių degalų akcizų ir naujų instrumentų, reikia pradėti diskusijas dėl naujų apmokestinimo formų, įskaitant visuotinį automobilių mokestį. Tinkamai finansuodami kelius šiandien, mokėsime už juos mažesnę kainą ateityje tuo pačiu naudodamiesi kokybiška infrastruktūra, kuri yra kitų valstybės funkcijų pagrindas.
