Juozas Liesis: noriu būti idealus tėvas ir idealus vyras

Ilgą laiką populiarumo viršūnėje buvusios grupės „Bavarija“ narys Juozas Liesis (34) niekada nestokojo ambicijų, tiesa, dabar jos šiek tiek kitokios: šeima, dukra, kai lieka laiko – mokslai. „Noriu, kad mano vaikas turėtų laisvas rankas, smegenis, širdį kurti savo gyvenimą. Štai tokios tos mano ambicijos“, – šypteli septynių mėnesių mergytės (deja, leidimo rašyti vardą negavome) tėtis.

Tavo gyvenimas pastaraisiais metais gerokai pasikeitė. Ar dažnai tenka bendrauti su žurnalistais?

Pastarąjį kartą – regis, praėjusį antradienį. Įsivaizduoji, vis dar daliju interviu! Pasirodo, gerą atmintį turinčių žmonių Lietuvoje dar yra (juokiasi).

Ir ko jie tavęs dažniausiai klausinėja?

Klausinėja turbūt to, kas svarbu jų redaktoriams. Šiaip jie galbūt mielai su manimi pasikalbėtų, kaip praėjo pastarosios „Formulės-1“ varžybos...

Už ką sergi?

Esu „Ferrari“ fanas. Kai buvo Šumis (Michaelis Schumacheris – red. past.), sirgau už jį, dabar – už Kimį (Kimi Raikkoneną – red. past.) ir Hamiltoną (Lewisą Hamiltoną – red. past.), dar – už Robertą Kubicą. Kadangi sergu už „Ferrari“, esu labiau už Raikkoneną, bet man jie visi trys labai patinka: jei reikėtų duoti kirsti galvą ir sakyti, kuris geriausias, tikrai neduočiau... Patinka šių sportininkų atkaklumas, užsispyrimas, patinka žmonės, kurie panašūs į mane (juokiasi).
Dar valandų valandas galėčiau kalbėti apie orientavimosi sportą – bėgiojimą su žemėlapiu ir kompasu. Labai paprasta: bandau bent jau ką nors aiškesnio rasti savo gyvenime, nes iš tiesų dažnai pasiklystu tarp savo minčių, o ten žemėlapių nėra. Kartais reikia veiklos, kur dalija žemėlapius...

Šiam užsiėmimui reikia nemažai valios ir užsispyrimo...

Jei žmogus turi valios miegoti, turi jos ir bėgioti.
O šiaip dažniausiai manęs klausia apie tarptautinės reikšmės aktualijas: kaip gyvena mūsų su Eglute kūdikis, kuriam jau septyni mėnesiai, arba kaip man sekasi mokslai – jais susidomėta paskelbus jubiliejinės politologų olimpiados rezultatus.

Smagu, kai prisimena?

Nesijaučiu esąs užmirštas, dėl to smagu.

Kada patiko labiau: kai klausinėjo apie „Bavariją“, ar dabar, kai visiems daug smalsiau, kas vyksta asmeniniame gyvenime?

Atsiprašau, bet kai šnekame apie „Bavariją“, reikia kalbėti esamuoju laiku (juokiasi)! Apskritai žmonės pastaruoju metu labiau domisi pasaulinės reikšmės įvykiais, tais, kuriuos jau minėjau, o muzikinis gyvenimas pasitraukė. Apie muziką, idėjas, kurias kūrėjas stengiasi atskleisti, niekas nebekalba, žurnalistų vertinimų ir bandymų išprovokuoti pašnekovą pasakoti apie kūrybą beveik nebeliko. O juk muzikoje kūrėjas palieka labai daug žinių apie save. Jei būčiau žurnalistas, matyt, pokalbį su menininku pradėčiau nuo kūrybos ir ja baigčiau.

O man kartais atrodo, kad kūrėjai tik įsivaizduoja, jog per kūrybą apnuogina savo sielą...

Oi, aš ne apie tai! Aš ne apie dūšios atskleidimą ir širdies rentgeno nuotrauką. Aš apie tai, kad pasigilinus į kūrybą galima įžvelgti kur kas daugiau prieštaravimų ir paradoksų nei klausantis dar vieno štampuoto kūrėjo interviu. Jei žurnalistai rengtųsi pokalbiams, jiems natūraliai kiltų klausimas, kodėl tokią dainą kaip „Noriu lėkt“ kadaise dainavusi „Bavarija“ dabar dainuoja „O lia lia“...

„Bavarija“ vis dar dainuoja?

Ne tik dainuoja, bet ir kuria. Netrukus radijo stotyse turėtų pasigirsti nauja daina labai simbolišku pavadinimu „Viskas tvarkoj“ (juokiasi).

Dar viena žinutė? Kokį laikotarpį dabar išgyvena jūsų trijulė? Kai kam atrodo, kad grupė merdėja, o kai kam – kad ji apskritai tyliai tyliai pasitraukė iš muzikinio gyvenimo...

Nesiimu vertinti, kaip kam kas atrodo. Grupė „Bavarija“ dabar – galbūt šiek tiek viena nuo kitos nutolusių asmenybių laisvalaikio kūrybos oazė (juokiasi). Visi trys esame užsiėmę reikalais, kurie šiuo metu mums yra svarbesni: pavyzdžiui, man – šeima, mokslai, darbas renginiuose. Tačiau kai daug metų dirbi, atsiranda įgūdžių, kurie kasdien iš tavęs reikalauja vėl ir vėl būti atskleisti, todėl vienas kitas žodis, dvieilis ar ketureilis iš pradžių gula galvoje, paskui – ir kompiuteryje. Lygiai taip pat yra ir Zvonkui, kuris, ko gero, negali nekurti ir gyventi be klavišų. Spėju, jis daug lengviau išsiskirtų su Zvonke nei su fortepijonu (juokiasi). Tik, gink Dieve, nepagalvokite, kad Zvonkų šeimai linkiu ką nors bloga! Viliui, manau, mūsų kompanija – labai smagi ir visiškai kitokia nei bet kuri kita jo aplinka ar atliekama muzika. Todėl mums, kurie turbūt iki šiol prisimena tas jaunas palėkusias viengungiškas dienas, kai ne tik nuo dainų, bet ir nuo linksmų mūsų galvų skambėjo ne vienas Lietuvos miestas, kartais susibėgti išties smagu.

Pasiilgai viengungiškų dienų?

Šiuo metu absoliučiai ne, bet tam yra labai aiškių aplinkybių – šeima, pirmoji, vienintelė ir, tikiuosi, tokia bus iki pat galo. Mes su žmona auginame vaikutį, todėl, turbūt kaip ir kiekvienoje šeimoje, šis laikotarpis kaip niekada suvienija svarbiausias šeimos dalis – mamą ir tėtį. Tiesą sakant, nebelieka noro net pagalvoti apie pasiblaškymą, pasitrankymą po Lietuvą, baliukus, linksmybes beveik nežinomame mieste, nežinomoje pirtelėje tarp nepažįstamų žmonių. Dabar galvoje kiti džiaugsmai, dėl kitų dalykų dabar gyvenu.

Įsivaizdavai, kad sukūrus šeimą viskas taip apvirs?

Kad niekas mano gyvenime neapvirto! Bent jau aš to nejaučiu. Nejaučiu, kad būtų įvykusi mano asmenybės evoliucija, juo labiau – revoliucija (juokiasi). Viskas įvyko labai natūraliai, paprastai, be jokių dvasinių kančių: buvo vienaip, dabar – kitaip, bus dar kitaip. Jei taip nebūtų įvykę, sakyčiau, kad Liesis devoliucionavo.

Itin žemiškas klausimas: esi jaunas tėtis, negana to – studentas. Iš ko gyvena jūsų šeima?!

Kartais koncertuojame su „Bavarija“, kartais vedu renginukus, o ir vienos populiariausių grupių nariai juk turėjo susikrauti šiokių tokių santaupų.

Kaip dažnai susibėga jūsų trijulė?

Per koncertus ir įrašų studijoje. Tikiuosi, greitai į Vilnių persikraustys Zvonkus, tad matysimės dar dažniau.

Pasiilgai draugijos?

Tiesą sakant, taip. Nesikuklindamas galiu pasakyti, kad kažkada su Zvonkumi buvome vienas produktyviausių duetų, kūrėme mums patiems įdomią ir linksmą popmuziką. Be manęs Zvonkus ne toks kūrybingas (juokiasi). Be jo aš – taip pat.

Tikiesi, kad jūsų tandemas atgims?

Tikrai ne. Tiesiog tikiuosi, kad bus didesnė tikimybė kartu ką nors veikti, sukurti ką nors smagaus. Darbas su Zvonkumi man teikia didelį malonumą, tačiau kad dirbsime taip pat intensyviai kaip anksčiau, tikrai nesitikiu. Tiesą sakant, visiškai nepasiilgau ir nenoriu tokio intensyvaus „bavariško“ gyvenimo, kokį gyvenome prieš keletą metų. Noriu visa tai daryti lengvai, be didelių pastangų ir valios, kurios bent jau iš mano pusės pastaruosius metus labai daug įdėta. Nenoriu eikvoti jėgų, noriu viską daryti paprastai.

Grupės stažas tai leidžia?

Nežinau, ar grupės stažas, ar tiesiog senatvė (juokiasi).

Tuo, kas vyksta Lietuvos muzikos padangėje, vis dar domiesi?

Labai mažai. To, ko klausiausi prieš pusantrų ar daugiau metų, nebesiklausau. „Radiocentras“, „Lietus“, „M-1“ visiškai nebeįdomu. Bet garantuoju, kad tai laikina. Galbūt išgirsiu ką nors įdomaus, kas nors mane suintriguos, sukils ambicijos ir atsiras noras įrodyti, kad nors ir esame pražilusiais smilkiniais, mūsų kūryba – auksinė (juokiasi).
Man įdomios buvo grupės „Mėsa“, „Poliklinika“, patiko „Gravel“, tačiau atrodo, kad žmonės tai daro tik siekdami trumpalaikio įspūdžio. Neambicingas menininkas man – tik gražus lavonas. Kur Lietuvoje žmonės, turintys ambicijų?

O jūs?

Dabar jų neturime. Mes – kaip pensininkai, kuriems geriant arbatą šauna kas nors į galvą ir tai padaro – viską darome neįdėję valios. Kalbėdamas apie ambicijas galvoje turiu ryškiausius Lietuvos muzikos padangėje pavyzdžius, kurie turėjo labai geras perspektyvas, bet pritrūko ambicijų. Kur kapojimasis ir noras įrodyti, kad mano kūryba yra geriausia?!

„Bavarija“ kada nors turėjo ambicijų įrodyti, kad ji – geriausia?

Žinoma! Pirmiausia norėjome įrodyti, kad mūsų muzika yra muzika, ir to kulminacija tapo albumas „Arti“. Kam įrodinėjome, nesuprantame iki šiol (juokiasi). Po to išvydome žiūrovus. Klausimas, ar mūsų kūryba patiks klausytojui, tapo svarbesniu nei muzika vardan muzikos. Taip mes tapome grupe, kuri sugebėjo išleisti triskart platininį albumą. Dabar į sceną lipantys žmonės turi per mažą apetitą tapti geriausiais ir įdomiausiais.

O kokios tavo ambicijos dabar?

Šeima, vaikulis. Kai nuo to lieka laisvo laiko, mokslai – noriu parodyti, kad iš niekur atėjęs žmogus taip pat gali šio to pasiekti. Kol kas man tai sekasi.

Į tarptautinius santykius stojai tik dėl noro įrodyti sau ir kitiems, kad gali būti ne tik laisvabūdis „bavaras“?

Stojau tik dėl savęs. Pastaruosius penkerius metus ar daugiau niekam nieko nenoriu demonstruoti ir įrodinėti – tai praeitis. Man reikėjo tik iššūkio. Iki tol jaučiausi kaip debesėlis – kabu, vėjas pučia, kažkur neša. Patogu: pinigų yra, draugų yra, ko daugiau reikia! Tačiau kažko trūko, reikėjo iššūkio... Supratau, kad jei nesimokau, mano smegenys neverda, tampu neįgaliu.

Galbūt po šių studijų imsiesi dar vienų?

Nežinau. Kol kas turiu tikslą baigti šią sesiją, paskui bus dar viena, antra, po jų turėsiu tikslą parašyti normalų magistro darbą, kad nebūtų gėda prieš save.

Įsivaizduoji save diplomato kailyje?

Tikrai apie tai negalvoju. Beje, žmona manęs to paties klausia (juokiasi). Kol kas mokytis man tiesiog įdomu ir malonu. Kol tai teiks malonumą, tą ir darysiu – esu hedonistas. O kas iš to išeis, laikas parodys. Kai su Zvonkumi prieš keturiolika metų lipome ant scenos už dvidešimt litų, nemaniau, kad kada nors tapsime grupe, kuri bus vadinama legendine. Studijuoju ir tikrai nežinau, kur mane tai nuves.

Bet jei po kelerių metų sulauktum pasiūlymo su šeima išvažiuoti į svetimą šalį, jį priimtum?

Apie tai negalvoju. Bet jei kalbėtume, ar apskritai galėčiau išvažiuoti, tuomet sakau: taip, galėčiau. Jei jausčiau, jog galiu tą darbą dirbti, kodėl gi ne. Nauja aplinka, nauji žmonės įdomu, Eglutei – taip pat. Svarbiausia, kad būtume kartu.

Kartu galėtumėte gyventi kad ir...

Aš galėčiau gyventi „kad ir“, o Eglutei vis dėlto norėtųsi bent minimalių patogumų (juokiasi).

Užsiminei, kad didžiosios tavo ambicijos susijusios su šeima. Kalbi apie ką nors konkretaus?

Juokinga, bet kiekvienas įsivaizduojame, kad gyvename unikalius gyvenimus, kad mūsų tikslai ir norai – labai individualūs. Kalbėjomės su Egle apie mūsų dukrytę. Sakiau, norėčiau, kad ji užaugtų laisvu žmogumi su atsakomybės jausmu. Eglė, pasirodo, nori to paties, o juk apie tai niekada anksčiau nebuvome kalbėję. Nepamenu kur, tačiau po kurio laiko ir vėl perskaičiau, kad vienas jaunas žmogus taip pat nori užauginti laisvą žmogų. Atrodė, kad mano noras originalus, o juk taip nėra – visi nori to paties.
Štai tokios mano ambicijos: sudaryti sąlygas, padėti pagrindus, kad vaikas galėtų kurti unikalų savo pasaulį. Noriu, kad jis turėtų laisvas rankas, smegenis, širdį kurti savo gyvenimą.
Tiesa, kol kas Eglutė prie to prisideda kur kas labiau – ji sugeba dukrai skirti milžiniškai daug dėmesio. Dainuoja daineles, žaidžia lavinamuosius žaidimus, masažuoja, o mano vaidmuo, būkime atviri, gana kuklus: pakeičiu sauskelnes, pažaidžiu, išeinu pasivaikščioti. Bet kad ir kaip būtų, abu stengiamės vaikui atiduoti viską, ką galime.

Gimus dukrytei savyje naujų savybių atradai?

Tikrai ne. Žmonės galbūt jų ir mato, tačiau pats nejaučiu. Man atrodo, kad nei po vestuvių, nei gimus dukrai, nei sulaukęs įvertinimo moksluose nė kiek nepasikeičiau.
Greičiau tai atsiradęs naujas jausmas, kuris yra viduje, bet kuris, nejaučiu, kad mane kaip nors keistų. Galbūt to jausmo intuityviai siekiau visą gyvenimą. Juk tėvu tapau ne dvidešimt vienų, o būdamas jaunas trisdešimt ketverių metų vyras. Žinojau, ko noriu, žinojau, kas yra šeima ir kam ji reikalinga, žinojau, kad šeima be vaiko – ne šeima.

Ir kas, tavo akimis, yra šeima?

Turiu savo šeimos aiškinimą. Šeima – tai savininkiškumo jausmo realizavimas (šypsosi). Tai poliai, tarp kurių bus toliau kuriamas tavo pasaulis. Kai esi vienas, nėra koordinačių, vertybių sistemos, o kai yra šeima, atsiranda tinklas, kuriuo gaudai vertingas gyvenimo akimirkas. Šeima padeda tobulėti. Žiūriu į tai gana individualiai – svarbu, ką MAN ji duoda. Nesuprantu šeimos kūrimo dėl dovanos ar paslaugos kitam. Suprantu šeimos kūrimą dėl malonumo sau, dėl įsipareigojimo, atsakomybės sau. Įsipareigoju ne dėl kito, o dėl savęs. Tai yra gerai ar blogai, nesiimu vertinti (juokiasi).

Gimus dukrai, jūsų ir Eglės santykiai kaip nors pasikeitė?

Taip. Tiesą sakant, nesugebėjau paskirstyti savo dėmesio joms abiem, todėl Eglė jo gavo per mažai. Jausmai nė kiek nepasikeitė, tačiau rūpinimosi, paprasto klausimo „Kaip jautiesi?“ jai tikrai trūko. Nauja situacija šiek tiek sugriovė koordinačių sistemą – reikėjo laiko, kad susiorientuočiau. Idealiu atveju nebūčiau turėjęs pasielgti taip, kaip keletą kartų pasielgiau. O juk taip noriu savo dukrai būti idealus tėvas, žmonai – idealus vyras.

Papasakok apie dukrą – kokia ji?

Didelių didelių, mėlynų mėlynų akių kaip mamos, viskuo besidominti, stebinti kiekvieną mimiką. Graži, mažutė, minkštutė, švelnutė. Užsispyrusi – visa į mamą. Man tai patinka – turbūt ir mamą dėl to įsimylėjau. Jei dukra perims daugumą mamos bruožų, daug pasieks.

O savęs joje nematai?

Kartais, o kalbant apie būdo bruožus, elgesį – išvis nematau. Bet man tai patinka. Be to, juk dar devyniasdešimt devynis tūkstančius kartų keisis: bus panaši į mamą, į mane, į nieką ir į save. Todėl ir norime, kad ji būtų laisva – kad galėtų būti visokia ir mažų mažiausiai nebūtų panaši į savo tėvus. Noriu, kad ji būtų panaši į save.