Mieliau dainų autoriumi ir atlikėju nei dainininku prisistatantis Mindaugas Mickevičius-Mino neatrodo panašus į užkietėjusį širdžių ėdiką. Toks kuklus, tylus vyrukas beveik naiviomis akimis. Tačiau scenoje kurdamas romantišką įsimylėjėlio įvaizdį jis labai gerai supranta, ko reikia karjeros ir buities išvargintoms lietuvėms, – bent trumpos iliuzijos, kad yra žavios ir geidžiamos.
Susitinkame Vilniuje – čia įrašote dainas, atvažiavote iš Kauno, kur dėstote italų kalbą Kauno medicinos universiteto studentams, gyvenate Klaipėdoje. Ar greitkelyje?
Nusibosta... Bet nenoriu gyventi kur nors kaime nuo visų užsidaręs, nesvarbu, kad tas kelias ir pjauna. Gaila prarasto laiko, tačiau yra vienas privalumas: dainos geriausiai rašosi kelionėse. Anksčiau – traukiniuose, dabar – automobilyje. Žvalgaisi, svajoji... Vežiojuosi diktofoną ir įsirašau idėjas. Nekuriu dainų atsisėdęs po sočios vakarienės.
Šeimoje buvote lepūnėlis?
Ne! Nebijau juodo darbo. Taip buvau auklėjamas. Mano šeima paprasta, tėvai – mokytojai. Žinojau, kas yra gyvenimas nuo algos iki algos. Turiu jaunesnį brolį, su juo vaikystėje nuolat kaldavomės. Mėgdavau taupyti, pavyzdžiui, susitaupydavau krūvelę kramtomosios gumos, o brolis savąją greitai sužiaumodavo ir taikydavosi į maniškę. Gaudavau barti, kad nesidaliju... Dirbti pradėjau labai anksti, nes stūmė noras būti nepriklausomam. Iš pradžių padėdavau mamai – ji dėstė būsimiesiems tekstilininkams, tad namie visada būdavo audinių, man duodavo chalturkių: tai tą, tai aną susiūti. Išmokau net kilimus rišti. Po pirmo žurnalistikos kurso kažkas pasiūlė braukti į Suomiją braškių rinkti – valio, važiuoju, per dieną gausiu daugiau nei tėvai per mėnesį!
Vėliau vasaromis Italijoje plušėdavote restoranų virtuvėse. Gera prisiminti tuos laikus? Gal tada ir apėmė nenugalimas noras dainuoti itališkai?
Šis troškimas atsirado dar vaikystėje: pamenu, kai retkarčiais per Rusijos televiziją transliuodavo kokio italų atlikėjo koncertą, mama negalėdavo atsitraukti nuo ekrano. Ir aš sėdėdavau šalia. Ilgam įstrigo kai kurios Riccardo Fogli dainos, pasvajodavau, kaip būtų puiku taip dainuoti. Tai buvo galingas postūmis išmokti italų kalbą. Darbas mažuose Italijos kalnų viešbutukuose nebuvo vien darbas – ir atgaiva sielai, pirmiausia dėl pasakiškų vaizdų. Buvau jaunas, gražus, labai aktyvus...
...merginų viliotojas?
Ne. Tiesiog visus savo darbus nudirbdavau labai greitai, keliskart greičiau už italus, ir kopdavau į kalnus. Kerėjo ir visiškai kitokia nei Lietuvoje atmosfera, žmonių tarpusavio santykiai. Ten man atsivėrė naujas pasaulis.
Smagu dirbti italų kalbos mokytoju?
Reikia daug kantrybės... Negalėčiau pasakyti, kad itin mėgstu pedagoginį darbą. Dėstau dar ir dėl to, kad italų kalbos dėstytojų labai trūksta. O paklausa yra! Pamaniau, jog šį tą turiu atiduoti visuomenei, kad ir kaip patetiškai tai skamba.
O kodėl tiek trokštančių tos kalbos mokytis?
Ji labai graži. Nors ne taip pritaikoma kaip anglų, vokiečių ar ispanų.
Spėju, kad pas jus studijuoja vien merginos...
Taip ir yra. Tik retkarčiais koks vyrukas pasitaiko. Vienoms gražu, kitoms tai papildomas išsilavinimas, trečios gal tikisi su italais susipažinti, išvažiuoti. Kursas nėra privalomas, tad didelių mokslo aukštumų iš savo studentų ir nesitikiu.
Įtariu, kad žvelgia tos studentės į jus iš apačios į viršų, akytėmis mirksi. Vienas moteriškų motyvų ko nors mokytis yra gana paprastas: dėstytojas patinka...
Būna ir taip. Kitoms gal įdomiau pas mane, nes vardas žinomas, nei pas kokį susiraukusį senį.
Tai glosto savimeilę?
Jei nebūtų patikęs dėmesys, niekada nebūčiau lipęs į sceną ir lindęs į šou pasaulį. Scena yra scena, bet per paskaitas stengiuosi atrodyti solidesnis. Netgi mėgaujuosi tuo, kad manęs privalo klausyti!
Kas jūsų gyvenime pasikeitė atėjus populiarumui? Jis paprastai ne tik duoda, bet ir atima.
Daugiau darbo, daugiau pinigų, mažiau laiko. Daug kas pasikeitė nuo tų laikų, kai studentaudamas kokiame nors restorane padainuodavau su gitara ir už vakarą gaudavau šimtą litų. Tai buvo ir hobis, ir savęs išbandymas, ir patikrinimas, ar einu tinkamu keliu. Viskas virto rimtu darbu, iš kurio galiu pragyventi, susimokėti paskolą ir planuoti ateitį. Aišku, netekau privatumo, tapau labai pažeidžiamas, apie mane galima bet ko prirašyti internete... Privalau tas nuomones pasiskaityti, nes noriu žinoti, ką mąsto ir kaip mane vertina net ta maža dalis žmonių, kurie siunčia piktus komentarus. Pradžioje jie labai žeidė, dabar – jau mažiau. Pagalvoju: juk galiu sukurti dainą, kuri galbūt patiks net jiems. O dar skambučiai, SMS...
Ką jos rašo: „Tu man patinki.“?
Iš pradžių. Tačiau tai dar nieko. Jei į tris tokias žinutes neatsakai, gauni ohoho kokią... Su keiksmažodžiais. Bet turi apsiprasti. O merginos iš to išauga, joms tai praeina...
Bet juk visai neblogas jausmas – būti geidžiamam? Daug kas norėtų atsidurti jūsų vietoje.
Būkime realistai: nėra Lietuvoje tos šlovės ir to garbinimo kaip užsienyje. Mane turbūt akmenimis užmėtytų, jei staiga prieš koncertą užsimanyčiau kokio nors ypatingo mineralinio vandens, kurio čia negausi, tigrinių krevečių ar išskirtinio konjako, kaip daro iš kitų šalių atvykstančios žvaigždės. Vienintelis dalykas, kurio mes, jauni atlikėjai, reikalaujame, – kad per koncertus būtų apsauga. Kad su buteliu per galvą netyčia negautume. Viskas. Mums to užtenka. Seniai sakiau, kad mano tikslas yra tapti ne populiariausiu, o vienu iš geriausių scenoje dirbančių atlikėjų. Siekiu profesionalumo, tačiau Lietuvoje tikrai yra stipresnių už mane, nors aktyvumu, skambiu dainų atlikimu ir žavesiu scenoje galėčiau susikauti su bet kuo...
Moterims trūksta romantikos – štai kur itališkų dainų populiarumo paslaptis.
Jos ypač trūksta Lietuvos moterims... Jos nori bent tą valandą, kai sėdi koncerte, atsidurti kitoje realybėje, pamiršti bėdas, savo neromantišką Petrą ar piktą viršininką. Dainavimą galiu palyginti su iliuzionisto darbu: tuo metu tu kaip užhipnotizuotas žiūri, klausaisi, jauti, kad gražu, nors viskas labai paprasta. Baigiasi koncertas, ir pats atvirsti paprastu žmogumi.
Ką tik rietėte, kad esate romantikas, kalnuose besigrožintis saulėlydžiais...
Scenoje tampu Mino, kuris turi būti nepasiekiamas, neprieinamas, romantiškas. Tai savotiška iliuzija. Bet taip turi būti! Jei jau dainuoju „Vivo Per Lei“ su Vilija, privalau atlikti taip, kad visa Lietuva suprastų, jog mes – pora! Ir visi tuo patikėjo! O jei pasirodai vienas, visi turi patikėti tavo begaliniu skausmu, vienatve, ilgesiu. Tai nėra tik iliuzija ir akių dūmimas – tą skausmą galbūt kažkada išgyvenai. Nulipęs nuo scenos ir susitikęs su draugais būnu kaip visi – kartais reikia smagios kompanijos, butelio alaus ir šašlykėlių.
Deja, niekas raudono kilimo po kojomis netiesia ir tigrinėmis krevetėmis nemaitina.
Kartais liūdna, nes geram šou, kokį įsivaizduoju, reikia LABAI daug pinigų, o Lietuva – maža šalis. Didesniuose miestuose galima ir bilietus brangiau parduoti, o mažuose miesteliuose kai kada tenka net „į minusą“ lįsti, mat norisi, kad kukliau gyvenantys ar vyresni žmonės taip pat galėtų ateiti, kaip jie sako, „į gyvą Mino pažiūrėti“.
Įsivaizduoju, kad jūsų klausytojos daugiausia brandžios bei pagyvenusios moterys. Patinka joms itališkos dainos, o ir dainininkas simpatiškas, stiliukas tvarkingas, kostiumukai...
Mano auditorija puiki! Ji įvairi. Į koncertus susirenka daug jaunų šeimų su vaikais. Vyresnės moterys, aišku, alpsta dėl itališkų dainų, bet yra ir tokių, kurias mėgsta solidūs vyrai.
Įtariu, kad jūsų karjerą stebi ir komentuoja visa giminė.
Tėvai manimi labai didžiuojasi. Visiems paskambina, kada rodys per televiziją. Paskui iš tetų sulaukiu komentarų: niekas joms pro akis nepraslysta, nei kaip apsirengęs, nei kaip atrodžiau... Mama taip įsitraukė, kad net pastarajam koncertiniam turui kai kuriuos scenos aksesuarus pagamino. Tokias gėles, kuriose gali pasislėpti „Tina Dance“ šokėjos.
Jokia paslaptis, kad vieną jų, pačią gražiausią, klaipėdietę Kristiną, ir mylite... Budriai saugote asmeninį gyvenimą nuo viešumos. Tai sunku?
Stengiuosi išvengti komentarų. Na, kažkas kažką žino. Savo jausmus saugome ir apie juos nepasakojame. Bet niekada neslėpčiau, jei vesčiau ar susilaukčiau vaikų!
Kaip itališkų dainų atlikėjas, kurio repertuare yra „Be meilės mirt galiu“, praeityje turėtumėte būti patyręs nelaimingą meilę. Ar tikrai?
Žinau, kas yra meilė be atsako. Kelis kartus ją patyriau, kelis kartus taip buvo įsimylėję mane. Panašūs išgyvenimai padeda kurti. Gal jie – net būtina sąlyga kūrėjui?
Tačiau dabar situacija, regis, geresnė. Visi žino – jausmai abipusiški...
Šiaip tai niekas nieko nežino. Na, nebent žurnalistai.
Gal daug apie tai nekalbėti naudinga: vienišas herojus scenoje gerbėjoms patrauklesnis už įsimylėjusį, ar ne?
Yra tokia nuomonė. Bet kitiems gal net gražiau, kad dainininkas turi šeimą. O aš? Trečdalis Lietuvos jau nuo seno „žino“, jog draugauju su Vilija! Kai kuriuose regionuose, ypač kaimuose, iki šiol jautriai klausinėja, kaip gyvena „mano“ Vilija. Miestuose daugiau įsitikinusių, kad esu kartu su Evelina Anusauskaite. Buvome suporuoti po vienos laidos... Na, kai kas tiki klaipėdietiška versija. Nieko nekomentuoju ir leidžiu žmonėms galvoti, kaip jiems labiau patinka.
Bet ką daryti, kai klausia, ar esi įsimylėjęs?
Galima sakyti, kad taip yra nuolat.
Et, sunkus jūsų gyvenimas: negali nei pripažinti, nei visai paneigti, nes mylima moteris įsižeis...
Sunku todėl, kad žmonės labai nori visur kištis.
Bet jūs žinojote, kur einate ir ką darote. To neišvengsi.
Taip, tokios šou verslo taisyklės. Tik tiek, kad kartais būna nefaina. Bet nesiskundžiu ir nepasiduodu įtampai.
Nesinervinate dėl tokių klausimų?
Ne, nes turiu teisę atsakyti taip, kaip man atrodo. Patvirtinti arba paneigti.
O jei paklausčiau, ar mylite Kristiną?
Gal kaip nors išsisukčiau įspėdamas, kad silpsta jūsų diktofono baterijos...
Arba pakartotumėte vyrų mėgstamą frazę: „Ji yra gera mano draugė...“
Dažnai sakau, kad mes kartu dirbame. Bet būtent šitam interviu galima sugalvoti ką nors originaliau, pavyzdžiui, ji – nuostabiai geras, mielas ir gražus žmogus, su kuriuo praleidžiu LABAI daug laiko.
Puiku! Tautą itin sujaudino jūsų dovana jai – lova. Ką nors panašaus sugalvoti kitą kartą bus sunku.
Galėčiau dar pridėti, kad Tina yra žmogus, kuris man sukelia norą dovanoti ypatingas dovanas. Iki jos tokio troškimo nebuvau patyręs. Bet... Žinote, noriu pasakyti, kad niekas nemato tikrojo Mino. Jis vis kitoks. Tą valandą, kai dainuoju scenoje, myliu daugybę moterų. Priklausau visoms, kurioms skiriu savo dainą!
Jos tuo patiki?
Ypač tada, kai kartais užšoku ant jų staliuko! Tai akimirkos džiaugsmas. Juk smagu, kad jos išsineš šį įspūdį galvodamos: o, žiūrėk, net nebūčiau pamaniusi, juk toks kuklus berniukas atrodė!
Moterims reikia iliuzijų...
Iš tiesų. Betgi jos turi ir savo tikrąjį gyvenimą. Jis ne visų vienodas, tačiau tikrai nėra vien juodas. Jos turi vyrus, draugų, tai jeigu menką laiko dalelę pagyvena iliuzija, pabėga nuo rutinos, nėra blogai. Joms aš nesu koks nors geidžiamas jaunikis – tik atlikėjas, kuris balsu perteikia jausmus. Pamenu, neseniai įsikraustęs į naują butą užėjau pas kaimyną ir delikačiai paklausiau, ar čia niekas nekalba, kad Mino atsikėlė? O jis ir sako: „Man neįdomu, kur kokia žvaigždė gyvena. Mano žvaigždės yra žmona ir vaikai. Patinka tavo muzika, mielai ateičiau į koncertą, bet, žinai, turiu savų žvaigždžių, kurios man kasdien šviečia".
Susitinkame Vilniuje – čia įrašote dainas, atvažiavote iš Kauno, kur dėstote italų kalbą Kauno medicinos universiteto studentams, gyvenate Klaipėdoje. Ar greitkelyje?
Nusibosta... Bet nenoriu gyventi kur nors kaime nuo visų užsidaręs, nesvarbu, kad tas kelias ir pjauna. Gaila prarasto laiko, tačiau yra vienas privalumas: dainos geriausiai rašosi kelionėse. Anksčiau – traukiniuose, dabar – automobilyje. Žvalgaisi, svajoji... Vežiojuosi diktofoną ir įsirašau idėjas. Nekuriu dainų atsisėdęs po sočios vakarienės.
Šeimoje buvote lepūnėlis?
Ne! Nebijau juodo darbo. Taip buvau auklėjamas. Mano šeima paprasta, tėvai – mokytojai. Žinojau, kas yra gyvenimas nuo algos iki algos. Turiu jaunesnį brolį, su juo vaikystėje nuolat kaldavomės. Mėgdavau taupyti, pavyzdžiui, susitaupydavau krūvelę kramtomosios gumos, o brolis savąją greitai sužiaumodavo ir taikydavosi į maniškę. Gaudavau barti, kad nesidaliju... Dirbti pradėjau labai anksti, nes stūmė noras būti nepriklausomam. Iš pradžių padėdavau mamai – ji dėstė būsimiesiems tekstilininkams, tad namie visada būdavo audinių, man duodavo chalturkių: tai tą, tai aną susiūti. Išmokau net kilimus rišti. Po pirmo žurnalistikos kurso kažkas pasiūlė braukti į Suomiją braškių rinkti – valio, važiuoju, per dieną gausiu daugiau nei tėvai per mėnesį!
Vėliau vasaromis Italijoje plušėdavote restoranų virtuvėse. Gera prisiminti tuos laikus? Gal tada ir apėmė nenugalimas noras dainuoti itališkai?
Šis troškimas atsirado dar vaikystėje: pamenu, kai retkarčiais per Rusijos televiziją transliuodavo kokio italų atlikėjo koncertą, mama negalėdavo atsitraukti nuo ekrano. Ir aš sėdėdavau šalia. Ilgam įstrigo kai kurios Riccardo Fogli dainos, pasvajodavau, kaip būtų puiku taip dainuoti. Tai buvo galingas postūmis išmokti italų kalbą. Darbas mažuose Italijos kalnų viešbutukuose nebuvo vien darbas – ir atgaiva sielai, pirmiausia dėl pasakiškų vaizdų. Buvau jaunas, gražus, labai aktyvus...
...merginų viliotojas?
Ne. Tiesiog visus savo darbus nudirbdavau labai greitai, keliskart greičiau už italus, ir kopdavau į kalnus. Kerėjo ir visiškai kitokia nei Lietuvoje atmosfera, žmonių tarpusavio santykiai. Ten man atsivėrė naujas pasaulis.
Smagu dirbti italų kalbos mokytoju?
Reikia daug kantrybės... Negalėčiau pasakyti, kad itin mėgstu pedagoginį darbą. Dėstau dar ir dėl to, kad italų kalbos dėstytojų labai trūksta. O paklausa yra! Pamaniau, jog šį tą turiu atiduoti visuomenei, kad ir kaip patetiškai tai skamba.
O kodėl tiek trokštančių tos kalbos mokytis?
Ji labai graži. Nors ne taip pritaikoma kaip anglų, vokiečių ar ispanų.
Spėju, kad pas jus studijuoja vien merginos...
Taip ir yra. Tik retkarčiais koks vyrukas pasitaiko. Vienoms gražu, kitoms tai papildomas išsilavinimas, trečios gal tikisi su italais susipažinti, išvažiuoti. Kursas nėra privalomas, tad didelių mokslo aukštumų iš savo studentų ir nesitikiu.
Įtariu, kad žvelgia tos studentės į jus iš apačios į viršų, akytėmis mirksi. Vienas moteriškų motyvų ko nors mokytis yra gana paprastas: dėstytojas patinka...
Būna ir taip. Kitoms gal įdomiau pas mane, nes vardas žinomas, nei pas kokį susiraukusį senį.
Tai glosto savimeilę?
Jei nebūtų patikęs dėmesys, niekada nebūčiau lipęs į sceną ir lindęs į šou pasaulį. Scena yra scena, bet per paskaitas stengiuosi atrodyti solidesnis. Netgi mėgaujuosi tuo, kad manęs privalo klausyti!
Kas jūsų gyvenime pasikeitė atėjus populiarumui? Jis paprastai ne tik duoda, bet ir atima.
Daugiau darbo, daugiau pinigų, mažiau laiko. Daug kas pasikeitė nuo tų laikų, kai studentaudamas kokiame nors restorane padainuodavau su gitara ir už vakarą gaudavau šimtą litų. Tai buvo ir hobis, ir savęs išbandymas, ir patikrinimas, ar einu tinkamu keliu. Viskas virto rimtu darbu, iš kurio galiu pragyventi, susimokėti paskolą ir planuoti ateitį. Aišku, netekau privatumo, tapau labai pažeidžiamas, apie mane galima bet ko prirašyti internete... Privalau tas nuomones pasiskaityti, nes noriu žinoti, ką mąsto ir kaip mane vertina net ta maža dalis žmonių, kurie siunčia piktus komentarus. Pradžioje jie labai žeidė, dabar – jau mažiau. Pagalvoju: juk galiu sukurti dainą, kuri galbūt patiks net jiems. O dar skambučiai, SMS...
Ką jos rašo: „Tu man patinki.“?
Iš pradžių. Tačiau tai dar nieko. Jei į tris tokias žinutes neatsakai, gauni ohoho kokią... Su keiksmažodžiais. Bet turi apsiprasti. O merginos iš to išauga, joms tai praeina...
Bet juk visai neblogas jausmas – būti geidžiamam? Daug kas norėtų atsidurti jūsų vietoje.
Būkime realistai: nėra Lietuvoje tos šlovės ir to garbinimo kaip užsienyje. Mane turbūt akmenimis užmėtytų, jei staiga prieš koncertą užsimanyčiau kokio nors ypatingo mineralinio vandens, kurio čia negausi, tigrinių krevečių ar išskirtinio konjako, kaip daro iš kitų šalių atvykstančios žvaigždės. Vienintelis dalykas, kurio mes, jauni atlikėjai, reikalaujame, – kad per koncertus būtų apsauga. Kad su buteliu per galvą netyčia negautume. Viskas. Mums to užtenka. Seniai sakiau, kad mano tikslas yra tapti ne populiariausiu, o vienu iš geriausių scenoje dirbančių atlikėjų. Siekiu profesionalumo, tačiau Lietuvoje tikrai yra stipresnių už mane, nors aktyvumu, skambiu dainų atlikimu ir žavesiu scenoje galėčiau susikauti su bet kuo...
Moterims trūksta romantikos – štai kur itališkų dainų populiarumo paslaptis.
Jos ypač trūksta Lietuvos moterims... Jos nori bent tą valandą, kai sėdi koncerte, atsidurti kitoje realybėje, pamiršti bėdas, savo neromantišką Petrą ar piktą viršininką. Dainavimą galiu palyginti su iliuzionisto darbu: tuo metu tu kaip užhipnotizuotas žiūri, klausaisi, jauti, kad gražu, nors viskas labai paprasta. Baigiasi koncertas, ir pats atvirsti paprastu žmogumi.
Ką tik rietėte, kad esate romantikas, kalnuose besigrožintis saulėlydžiais...
Scenoje tampu Mino, kuris turi būti nepasiekiamas, neprieinamas, romantiškas. Tai savotiška iliuzija. Bet taip turi būti! Jei jau dainuoju „Vivo Per Lei“ su Vilija, privalau atlikti taip, kad visa Lietuva suprastų, jog mes – pora! Ir visi tuo patikėjo! O jei pasirodai vienas, visi turi patikėti tavo begaliniu skausmu, vienatve, ilgesiu. Tai nėra tik iliuzija ir akių dūmimas – tą skausmą galbūt kažkada išgyvenai. Nulipęs nuo scenos ir susitikęs su draugais būnu kaip visi – kartais reikia smagios kompanijos, butelio alaus ir šašlykėlių.
Deja, niekas raudono kilimo po kojomis netiesia ir tigrinėmis krevetėmis nemaitina.
Kartais liūdna, nes geram šou, kokį įsivaizduoju, reikia LABAI daug pinigų, o Lietuva – maža šalis. Didesniuose miestuose galima ir bilietus brangiau parduoti, o mažuose miesteliuose kai kada tenka net „į minusą“ lįsti, mat norisi, kad kukliau gyvenantys ar vyresni žmonės taip pat galėtų ateiti, kaip jie sako, „į gyvą Mino pažiūrėti“.
Įsivaizduoju, kad jūsų klausytojos daugiausia brandžios bei pagyvenusios moterys. Patinka joms itališkos dainos, o ir dainininkas simpatiškas, stiliukas tvarkingas, kostiumukai...
Mano auditorija puiki! Ji įvairi. Į koncertus susirenka daug jaunų šeimų su vaikais. Vyresnės moterys, aišku, alpsta dėl itališkų dainų, bet yra ir tokių, kurias mėgsta solidūs vyrai.
Įtariu, kad jūsų karjerą stebi ir komentuoja visa giminė.
Tėvai manimi labai didžiuojasi. Visiems paskambina, kada rodys per televiziją. Paskui iš tetų sulaukiu komentarų: niekas joms pro akis nepraslysta, nei kaip apsirengęs, nei kaip atrodžiau... Mama taip įsitraukė, kad net pastarajam koncertiniam turui kai kuriuos scenos aksesuarus pagamino. Tokias gėles, kuriose gali pasislėpti „Tina Dance“ šokėjos.
Jokia paslaptis, kad vieną jų, pačią gražiausią, klaipėdietę Kristiną, ir mylite... Budriai saugote asmeninį gyvenimą nuo viešumos. Tai sunku?
Stengiuosi išvengti komentarų. Na, kažkas kažką žino. Savo jausmus saugome ir apie juos nepasakojame. Bet niekada neslėpčiau, jei vesčiau ar susilaukčiau vaikų!
Kaip itališkų dainų atlikėjas, kurio repertuare yra „Be meilės mirt galiu“, praeityje turėtumėte būti patyręs nelaimingą meilę. Ar tikrai?
Žinau, kas yra meilė be atsako. Kelis kartus ją patyriau, kelis kartus taip buvo įsimylėję mane. Panašūs išgyvenimai padeda kurti. Gal jie – net būtina sąlyga kūrėjui?
Tačiau dabar situacija, regis, geresnė. Visi žino – jausmai abipusiški...
Šiaip tai niekas nieko nežino. Na, nebent žurnalistai.
Gal daug apie tai nekalbėti naudinga: vienišas herojus scenoje gerbėjoms patrauklesnis už įsimylėjusį, ar ne?
Yra tokia nuomonė. Bet kitiems gal net gražiau, kad dainininkas turi šeimą. O aš? Trečdalis Lietuvos jau nuo seno „žino“, jog draugauju su Vilija! Kai kuriuose regionuose, ypač kaimuose, iki šiol jautriai klausinėja, kaip gyvena „mano“ Vilija. Miestuose daugiau įsitikinusių, kad esu kartu su Evelina Anusauskaite. Buvome suporuoti po vienos laidos... Na, kai kas tiki klaipėdietiška versija. Nieko nekomentuoju ir leidžiu žmonėms galvoti, kaip jiems labiau patinka.
Bet ką daryti, kai klausia, ar esi įsimylėjęs?
Galima sakyti, kad taip yra nuolat.
Et, sunkus jūsų gyvenimas: negali nei pripažinti, nei visai paneigti, nes mylima moteris įsižeis...
Sunku todėl, kad žmonės labai nori visur kištis.
Bet jūs žinojote, kur einate ir ką darote. To neišvengsi.
Taip, tokios šou verslo taisyklės. Tik tiek, kad kartais būna nefaina. Bet nesiskundžiu ir nepasiduodu įtampai.
Nesinervinate dėl tokių klausimų?
Ne, nes turiu teisę atsakyti taip, kaip man atrodo. Patvirtinti arba paneigti.
O jei paklausčiau, ar mylite Kristiną?
Gal kaip nors išsisukčiau įspėdamas, kad silpsta jūsų diktofono baterijos...
Arba pakartotumėte vyrų mėgstamą frazę: „Ji yra gera mano draugė...“
Dažnai sakau, kad mes kartu dirbame. Bet būtent šitam interviu galima sugalvoti ką nors originaliau, pavyzdžiui, ji – nuostabiai geras, mielas ir gražus žmogus, su kuriuo praleidžiu LABAI daug laiko.
Puiku! Tautą itin sujaudino jūsų dovana jai – lova. Ką nors panašaus sugalvoti kitą kartą bus sunku.
Galėčiau dar pridėti, kad Tina yra žmogus, kuris man sukelia norą dovanoti ypatingas dovanas. Iki jos tokio troškimo nebuvau patyręs. Bet... Žinote, noriu pasakyti, kad niekas nemato tikrojo Mino. Jis vis kitoks. Tą valandą, kai dainuoju scenoje, myliu daugybę moterų. Priklausau visoms, kurioms skiriu savo dainą!
Jos tuo patiki?
Ypač tada, kai kartais užšoku ant jų staliuko! Tai akimirkos džiaugsmas. Juk smagu, kad jos išsineš šį įspūdį galvodamos: o, žiūrėk, net nebūčiau pamaniusi, juk toks kuklus berniukas atrodė!
Moterims reikia iliuzijų...
Iš tiesų. Betgi jos turi ir savo tikrąjį gyvenimą. Jis ne visų vienodas, tačiau tikrai nėra vien juodas. Jos turi vyrus, draugų, tai jeigu menką laiko dalelę pagyvena iliuzija, pabėga nuo rutinos, nėra blogai. Joms aš nesu koks nors geidžiamas jaunikis – tik atlikėjas, kuris balsu perteikia jausmus. Pamenu, neseniai įsikraustęs į naują butą užėjau pas kaimyną ir delikačiai paklausiau, ar čia niekas nekalba, kad Mino atsikėlė? O jis ir sako: „Man neįdomu, kur kokia žvaigždė gyvena. Mano žvaigždės yra žmona ir vaikai. Patinka tavo muzika, mielai ateičiau į koncertą, bet, žinai, turiu savų žvaigždžių, kurios man kasdien šviečia".
