„Eurovizijos“ balsavimo istorija
Vienas svarbiausių „Eurovizijos“ elementų yra balsavimas, kuris, pasak J.Buivydo, nuo pirmųjų konkursų keitėsi ne kartą. Ilgiau nei pirmuosius 40 metų „Eurovizijos“ nugalėtojus rinko tik ekspertų komisijos, nes nebuvo nei technologijų, nei patogaus būdo žiūrovams balsuoti. Balsavimo naujovės atsirado tik 1990-iniais, tačiau ir tada balsuoti galėjo tik kelių šalių žiūrovai. Visuotinis žiūrovų balsavimas visose šalyse įsigalėjo nuo 1998 m. Tuomet 10 metų konkurso rezultatus lėmė tik žiūrovai.
„Maždaug 2007 m. pradėta kalbėti, kad „Eurovizija“ tampa cirku, nes žiūrovai palaiko klounus, o muzikos kokybės nebelieka. Tad nuo 2008 m. palaipsniui vėl buvo grįžta prie komisijų. Netrukus nusistovėjo dabartinė sistema, kai nugalėtoją kartu renka žiūrovai ir komisijos. Tačiau ir tai neapsaugo nuo skandalų. 2022 m. kilo didžiulė kontroversija, kai paaiškėjo, kad kelių šalių komisijos buvo susitarusios balsuoti viena už kitą, nors beveik visų jų dainos buvo silpnos. Po šio skandalo buvo nuspręsta, kad pusfinaliuose balsuos tik žiūrovai, o finale liks mišri sistema – pusė žiūrovų ir pusė komisijos balsų“, – aiškina J.Buivydas.
Vis dėlto, anot jo, ir tokia tvarka neišsprendė visų problemų. Žurnalisto teigimu, 2023, 2024 ir 2025 m. žiūrovų balsai vėl ėmė krypti į ryškesnius, labiau vizualumu ir efektingumu paremtus pasirodymus, o tai ne visada sutampa su tuo, ką vertina komisija. Todėl šiemet į pusfinalius vėl grįžta komisijos, o „Eurovizijos“ balsavimo sistema ir toliau išlieka nuolatinių diskusijų objektu.
„Eurovizija“ už Europos ribų
Šiemet „Eurovizijos“ organizatoriai paskelbė, kad panašus konkursas bus rengiamas ir Azijoje. J.Buivydas pasakoja, kad „Eurovizija“ jau kurį laiką ieško būdų, kaip plėstis į kitas rinkas: „Idėja apie Azijos „Euroviziją“ sklando jau nuo 2007 m. Tuo metu net buvo planuojama, kad konkursas vadinsis „Our Song“ ir taps savotišku Azijos „Eurovizijos“ atitikmeniu. Buvo bandymų žengti ir į JAV – 2022 m. surengtas „American Song Contest“, kurį amerikiečių televizija organizavo kartu su žmonėmis iš pagrindinės „Eurovizijos“ organizatorių komandos. Tačiau amerikietiškas formatas buvo gerokai nutolęs nuo to, ką įprastai siejame su „Eurovizija“. Iš esmės tai labiau priminė realybės šou ar eilinį talentų konkursą, tik su papildomu akcentu, kad tarpusavyje varžosi JAV valstijos. Nors formaliai buvo išlaikyta idėja, kad atstovaujami skirtingi regionai, tačiau formatas buvo visai kitoks, konkursas truko beveik 2 mėnesius ir toks modelis neprigijo. JAV išmoktas pamokas organizatoriai bandys taikyti Azijoje.“
„Eurovizijos“ organizatoriai ieško naujų auditorijų ir siekia užimti didesnę rinkos dalį. Vis dėlto kol kas tokie plėtros bandymai – ne itin sėkmingi. J.Buivydas primena, kad neseniai buvo paskelbta ir apie „Eurovizijos“ turą, kuriame turėjo skambėti populiariausios šių ir ankstesnių metų dainos. Tačiau prekyboje pasirodę bilietai buvo brangūs, koncertams pasirinktos didelės arenos, o netrukus paaiškėjo, kad susidomėjimo nepakanka – turas buvo atšauktas. Todėl ir dėl Azijos „Eurovizijos“ kol kas lieka nemažai klausimų.
„Eurovizijos“ plėtros sėkmės istorija galima laikyti Australijos dalyvavimą konkurse. Pasak portalo „Eurodiena.lt“ redaktoriaus, Australijos įsitraukimas prasidėjo labai natūraliai: konkursas Australijoje ilgainiui susilaukė nemažo populiarumo. Nors vietos laiku renginys vyksta naktį, šalyje kūrėsi fanų klubai, augo žiūrovų susidomėjimas. Būtent dėl to Australija iš pradžių buvo pakviesta kaip išskirtinė viešnia, o vėliau jos dalyvavimas labai prigijo. Tačiau jei Australija kada nors laimėtų „Euroviziją“, konkurso organizavimą greičiausiai perimtų viena iš didžiųjų valstybių, pavyzdžiui, Vokietija, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija. Tai rodo, kad nors konkursas plečiasi už Europos ribų, jo organizacinis centras vis tiek išlieka Europoje.“
Sunki Lietuvos pradžia konkurse
Lietuvos istorija „Eurovizijoje“ prasidėjo 1994 m. Pasak J.Buivydo, pirmasis kartas buvo apgaubtas nežinios ir kontroversijų. Be atrankos išsiųstas Ovidijus Vyšniauskas gavo nulį taškų ir liko paskutinėje vietoje. Pasipiktinimas kilo tuomet, kai paaiškėjo, kad jis – Lietuvos delegacijos „Eurovizijoje“ vadovės Vilijos Grigonytės vyras.
Į konkursą Lietuva grįžo 1999 m., nuo to laiko visada buvo rengiamos nacionalinės atrankos. VU Istorijos fakulteto alumnas pabrėžia, kad tai yra vienas iš Lietuvos išskirtinumų – daugelis šalių viešų televizinių atrankų nerengia ir uždara komisija pasirenka ar pakviečia į konkursą važiuoti žinomus atlikėjus. Lietuvoje pirmiausia priimamos paraiškos, jas atrenka vidinė komisija. Kadangi konkursas mūsų šalyje yra labai populiarus, natūralu, kad atrankos rengiamos būtent tokiu būdu.
Vienas ryškiausių „Eurovizijos“ istorijos ypatumų ilgą laiką buvo taisyklė, kad šalys privalo dainuoti savo gimtąja kalba. Ši nuostata galiojo beveik visą konkurso istoriją – su keliomis trumpomis išimtimis – iki 1998 m. Viena iš tokių išimčių pasinaudojo ABBA, kuri 1974 m. konkursą laimėjo su angliška daina. Tačiau apskritai didžiąją dalį laiko „Eurovizijoje“ buvo reikalaujama dainuoti nacionaline kalba. Tik vėliau šio ribojimo nebeliko ir šalys galėjo rinktis, kokia kalba turi skambėti jų daina.
Lietuvoje šis kalbos klausimas ilgą laiką buvo ypač jautrus. 1999 m. mūsų šalis „Eurovizijoje“ pasirodė su žemaitiškai skambančiu „Strazdu“, tačiau gero rezultato nepasiekė. Apžvalgininkas pažymi, kad Lietuvoje gana stipriai įsitvirtino nuostata, kad lietuvių kalba „Eurovizijoje“ trukdo gerai pasirodyti. Buvo manoma, kad tarptautiniame konkurse reikia dainuoti angliškai, nes tik taip daina bus suprasta ir turės daugiau galimybių sulaukti sėkmės.
Vis dėlto, pasak J.Buivydo, Lietuva ne kartą siuntė angliškas dainas, tačiau rezultatai dėl to netapo nei stabilesni, nei daug geresni: „Nepaisant to, ilgą laiką išliko savotiškas kompleksas dėl lietuvių kalbos. Net nacionalinėse atrankose dažnai buvo pabrėžiama, kad tai tarptautinis konkursas, todėl esą verčiau rinktis anglų kalbą. Tokia nuostata sutapo ir su platesne „Eurovizijos“ tendencija, kai nuo 2000-inių pradžios iki maždaug pandemijos konkurse beveik visiškai dominavo anglų kalba.“
Lietuvių kalbos lūžis ir savitumo pateikimas
Pasak VU Istorijos fakulteto alumnо, tendencija dainuoti angliškai buvo labai aiškiai matoma ir Lietuvos pasirodymuose: „Nuo 2001 m., kai „Skamp“ dainoje buvo tik trumpas lietuviškas repo intarpas, lietuvių kalbos „Eurovizijoje“ nebegirdėjome iki 2018-ųjų. Tuomet Ieva Zasimauskaitė savo dainos pabaigoje išdrįso sudainuoti kelias eilutes lietuviškai. Net ir tai lydėjo daug svarstymų bei abejonių – ar tikrai galima taip daryti, ar žiūrovai supras, ar rezultatas dėl to nenukentės. Tai gerai parodo, koks stiprus buvo įsitikinimas, kad lietuviškai „Eurovizijoje“ dainuoti rizikinga.“
„Tikras lūžis įvyko 2022 m., kai Monika Liu į konkursą išvyko su „Sentimentais“ – visiškai lietuviška daina. Tai buvo pirmas toks atvejis nuo „Strazdo“ laikų. Vėl kilo tos pačios diskusijos apie potencialų rezultatą ir ar toks sprendimas apskritai yra prasmingas. Tačiau būtent tada ir atsirišo tas ilgai veržtas maišas – patekus į finalą ir užėmus 14 vietą paaiškėjo, kad lietuvių kalba „Eurovizijoje“ savaime nėra kliūtis. Tuomet atsirado daugiau drąsos žaisti su kalba, tapatybe ir savitumu: 2024 ir 2025 m. dainos buvo visiškai lietuviškos, o 2023 m. ir šių metų dainose lietuvių kalba taip pat tapo svarbiu akcentu“, – pažymi J.Buivydas.
VU Istorijos fakulteto alumnas primena, kad anksčiau buvo bandymų prisitaikyti ir kitaip. Vienu metu net mėginta įterpti rusiškų eilučių, tikintis, kad tai padės patraukti platesnės auditorijos dėmesį. Tuo metu toks sprendimas atrodė logiškas, tačiau šiandienos kontekste jis jau skamba visai kitaip ir net atrodo keistai. Tai tik parodo, kaip smarkiai keičiasi ne tik „Eurovizijos“ taisyklės ar mados, bet ir pačių šalių santykis su tuo, ką jos nori apie save pasakyti scenoje.
„Apskritai Lietuvos eurovizinėje istorijoje kalbos klausimas labai gerai atskleidžia, kaip ilgai buvome susikaustę. Daug metų atrodė, kad svarbiausia – prisitaikyti prie Europos ir atitikti tariamą jos skonį. Tačiau šio spaudimo pamažu atsisakius atsirado daugiau laisvės siųsti tai, kas mums patiems atrodo savita ir autentiška. Panašu, kad būtent tai Lietuvai pastaraisiais metais pasiteisino labiausiai: mažiau galvojama, kaip įtikti Europai, ir daugiau – ką iš tikrųjų norime parodyti. Būtent tada pastebimai pagerėjo ir Lietuvos rezultatai konkurse“, – užbaigia J.Buivydas, „Eurovizijos“ dainų konkurso apžvalgininkas.
