Jautrų gimtadienio įrašą Agnė Grigaliūnienė paviešino šeštadienį savo feisbuko paskyroje, o juo pasidalyti sutiko ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.
„45.
Gerą savaitę priešgimtadieninės saviplakos vakar vainikavo 3,5 val. kelionė į Kauną, kur su mūsų komanda turėjome renginį.
Waze’as vedė tokiais nematytais Lietuvos pakraščiais (kitu atveju būčiau tūnojus Savanorių kamštyje), kad važiuoti buvo, neslėpsiu, bet baisu. Pusto. Mašinų tuose keliuose beveik nematyti. Viskas. Absoliučiai viskas balta. Dar pasirodė, kad automobilis streikuoja. Ir dar, aišku, be jokios abejonės – porą kartų gerai „sumėtė“. O aš, be menkiausios abejonės, aišku, kad viena už tos didelės mašinos vairo, kažkur Lietuvos žiemos laukuose. Vietovėse esu pirmą kartą, o pabaigos kelio nematyti. Vairuojama mašina man priminė žmogaus ego. Kartais jis gali būti oho koks didelis, bet gamtai priminus savo galią – pyst ir nieko nelieka.
Važiuoju. Bijau. Stresinėse situacijose savo dvasinio kelio bičiulio Christoph Erbel esu išmokyta kvėpuoti. Pradedu ramiai, giliai kvėpuoti. Su kvėpavimu grįžta ir TAS pasiTIKĖJIMO jausmas. Jog jei viską atidžiai darysiu, kas priklauso nuo manęs – šis kelias mane nuves ten, kur turiu būti. Visai kaip gyvenime. Gerąja to žodžio prasme pasidavus tėkmei, su dėkingumu ir tikėjimu keliauti visuomet ženkliai lengviau. Paleidus baimę ir pasikinkius ramybę kelias tampa dar vienu, pasakiškai gražiu galingos lietuviškos žiemos keliu.
Tokios – kaip vaikystėje. Kai gimiau, Mama kažkada pasakojo, kad oras buvo panašus. Šalta ir daug sniego. Keliasdešimt minučių pavyksta net ir pasimėgauti vaizdais už lango. O visi posūkiai tampa daug patogesni pajutus jiems reikalingą greitį. Kelioms akimirkoms praveriu langą ir įkvepiu to šalto, švaraus, gryno žiemos oro. Tokio, kurio, rodos niekuomet netrūkdavo vaikystėje..
Vaikystėje, kai viskas, atrodė, kad visuomet bus gerai, saugu ir jauku. Atrodė, kad visuomet užmūturuotą iki nosies galiuko veiduką per visas pusnis perves šilta Mamos ranka..
Taip, bent jau man – nenutiko. Per šiuos 45 buvo tikrai visko. Tiek visko, kad tie balti laukai ir juodom dėmėm susiteptų, ir nuo ašarų aptirptų, ir nuo skaudančios sielos krauju nusidažytų.
Šiandien viską paleidžiu. Su dėkingumu už VISAS patirtis sau ir kitam. Šiandien be visko, ką nešuosi atminty – nebūčiau tuo, kuo esu.
Be menkiausios abejonės didžiausias mano turtas yra vaikai ir visi artimi sielai žmonės: Simas, šeima, draugai, kolegos. Dėkoju, kad esate su manimi. Tai teikia vilties.
Šiais metais sau linkiu drąsos ne tik kurti, bet ir parodyti savo asmeninę kūrybą visiems. O parodysiu vieninteliu atveju – jei tikrai jausiu, kad galiu stovėti prieš Jus nuoga. Kaip Mama sakydavo: „Agnyte, dainavime Tu jau išmokai balses. Dabar beliko „nusirengti“ ir atsistoti ant scenos. Ir ten stovėti, tarsi būtum be kelnaičių. Tada viskas bus gerai“. Panašu, kad parodyti teks. Vakar grįžus namo iš vyro Simono ir Mykolo Vildžiūno gavau dovanų. Pirmos savo albumo dainos iš gyvenimo archyvų sumontuotą klipą. Taip solidžiai paverkiau...Dar sau linkiu kelionių pas savo mylimiausius ir su mylimiausiais. Nes net „paprasčiausia“ kelionė Lietuvos miškais į Kauną atveria naujas perspektyvas..
Atvykstu į Kauną. Grožiuosi mūsų komandos darbu. Dar kartą pagalvoju, koks gražus yra renginio efemeriškumas. Ateinam, sukuriam, žmonės pasidžiaugia, renginys pasibaigia, mes viską išsimontuojam ir susitvarkome – ir tų pasiruošimo mėnesių lyg nebūta. O dar renginys Kauno geležinkelio stotyje – tai tik dar kartą primena nuolatinę ir vis kintančią mūsų kelionę.
Išvykstant namo – mano mylima partnerė ir kolegė Vita apsivelka avikailio kailinukus. Jie žaibiškai grąžina mane į vaikystę, tas tvirtas sagas, kurias galėdavo užsegti tik Mama ar Tėtis, tas pirštines ant virvučių, įraudusius žandukus ir šaltą nosį, gal net truputį ašarojančias akis.. nuo snaigių blakstienose. Pagalvoju, kad nepaisant kiek mums metų, mes vis tiek esam vaikai, kuriuos per pusnis vaikystėje veda Tėvai. Paskui tas vedimas tęsiasi, tik kitais, kažkada ir nebematomais, tik juntamais būdais.
Naktį sapnavau Mamą. Sapne glosčiau jos šiltas, aksomines rankas, o ji šypsojosi. Tėtis padovanojo sidabrinių šaukštelių rinkinį. Simboliška. Nes, kaip viskas bebūtų – jaučiuosi gimusi su marškinėliais ir su sidabriniu šaukšteliu, gal net jų rinkiniu..
Tik, aišku, nereikia nieko perdaug sureikšminti. Nes žiemos pasaulyje buvo iki 1981, bus, ko gero, jos ir toliau.
Su meile.
Agnė
P.S. Planavau fotosesiją, bet pritrūko laiko. Tad dalinuosi nuotrauka iš ten, kur jaučiuosi tikrai laiminga – iš Fausto Venckaus studijos. Gal ir gerai. Tokių metų sau ir linkiu. Kuomet gerai girdžiu save, kitus.. muzikoje ir ne tik. Kuomet keliauju ir laimingiausia esu su paprastais baltais marškinėliais“, – rašė A.Grigaliūnienė.
