Apie naują kūrybinį etapą Agnė prakalbo socialiniuose tinkluose, kuriuose pasidalino ir jautria dainos atsiradimo istorija. Įrašu ji sutiko pasidalinti su portalu Žmonės.lt.
„Kaip gimė „Malda“.
Arba istorija apie mirtį, Mamą ir meilę muzikai.
Mirtis yra galingas užtaisas. Gyvenimui. O ypatingai Mamos. Daugelis, kas tai patyrė – su manim, tikiu, kad sutiktų.
Sutiktų ir su tuo, kad gedulas turi begalę spalvų ir skonių. Vieną dieną guli ryte, išbudęs nuo sunkaus sapno, išmuštas šalto prakaito ir nenori keltis. Nieko nenori. Nes tik ką ir vėl prisiminei, kad patyrei TĄ nebūties jausmą. Guli ir suki savo galvoje nesibaigiančius klausimus: „tai jei viskas, VISKAS praeina ir tą viską pasiglemžia nebūtis, užmarštis – kam apskritai keltis, veikti, dirbti, draugauti ir visaip galvoti, kaip su savo patirtim, patarimais ir apkabinimais išlikti vaikų atmintyje... Kam visa tai..“
Kitas rytas prasideda su šypsena ir energijos pliūpsniu, su skaniausia gyvenime kava ir jaukiu pokalbiu namuose. Gerai nuteikiančiu tave visai dienai darbuose.
Tokie rytai kuris laikas tave supa ir mėto, kol bent kiek po didžiulio sukrėtimo sugrįžti į savo ašį. Tuomet, po truputį pradedi matyti lygiai tokias pat dideles mirties ir gedulo padovanotas dovanas.
Ir esmingiausios dovanos tokios paprastos, kad kartais net ir antakiai kyla, suprask, „kur buvau anksčiau????“. Kur klajojau, kad nesupratau, jog viskas – absoliučiai viskas šioje žemėje turi pradžią ir pabaigą. Kaip taip nutiko, kad nesupratau, kiek meilės, rūpesčio ir intymumo namuose talpina patys paprasčiausiai dalykai: apsikabinimas, atviras pokalbis su vaiku, uoliai uošvio su vyru nupjauta žolė sodyboj, Mamos Jonės sekmadienio pietūs šeimai surinkti, išgirsti ir, jei reikia – vaikams patarti. Kur tiek metų buvau, kad vis nesupratau, jog draugystei kurti ir išlaikyti reikia abiejų draugų, kurie laiko draugystės židiniui palaikyti randa abu…. ir taip toliau ir taip toliau..
Kitaip sakant gedulo metai kartais po truputį, o kartais negailėstingai plėšė nuo širdies ir minčių gyvenimo netikrumus, susigalvojimus ir iliuzijas. Dabar jų kur kas mažiau. Todėl pats buvimas tampa grynesnis, aiškesnis ir, galiausiai, lengvesnis. Su daug mažiau lūkesčių ir daug daugiau švelnumo sau, o tai reiškia ir kitam.
Kai mirties dėka išjauti gyvenimo efemeriškumą – natūraliai vis tiek nuolat ieškai atramos. Mano atrama tapo malda ir kūryba. Meldžiuos kas rytą ir vakarą. Be jokio patoso, tiesiog dėkoju už tuos „paprastus“ dalykus, kurie, dabar jau žinau, kad visai ne paprasti. O kartais – jei iš tikro tai ne visai kartais – kalbuosi su Mama.
Su kūryba atsitiko kažkoks stebuklas. Jau dvidešimt metų nuolat gyvenu ir dirbu kūrybiškoje aplinkoje ir tuo mėgaujuos. Bet – Mamos palydų kelionėje man atsivėrė muzikos energija. Pradėjau rašyti dainas. Tekstus ir melodijas. Ir per metus parašiau jau pusę savo albumo.
Pamenu kaip vieną dieną, klausydama mano dainos, Justė Arlauskaitė staiga taria: „Viskas. Tau laikas į studiją.“ Ir mikliai, drąsiai, taip kaip mudvi mokam, mane sujungia su Faustu.
Jei Justė suprastų, KIEK man reiškia tas tarsi „paprastas“ jos veiksmas – gal net ir ašarą nubrauktų.
Trys metai dainavimo pamokų su Antanu Zakarausku ir Giedre Kilčiauskiene. Ir metai studijos su Faustu Venckumi. Nežinau, kiek kartų ir vėl viską mečiau, ir kiek kartų, pabrukus uodegą, grįžau prie darbų. Tad nelabai rasiu žodžių Jums visiems trims padėkoti už Jūsų kantrybę, už pokalbius ir pasidalinimus, kuriuose pasijutau ne viena su savo visom baimėm ir klausimais ar galiu dainuoti ir ar galiu sau leisti savo muzika dalintis. Ir visai aš čia ne koketuoju. Tiesiog myliu muziką ir gerbiu žmonių ausis. Triukšmo ir taip pakankamai juk esama.
Galiausiai parašau dainą, kur visa širdimi pajuntu, kad jos nebegaliu neįrašyti ir ja nebegaliu nepasidalinti. „Malda" gimė labai skaudžiai, po didelio barnio su Tėčiu. Ir tekstas, ir melodija gimė gal per penkias minutes – vos spėjau rašyti. Tuomet dailinom ją su Giedre, galiausiai studijoje su Faustu. Visame procese dalyvavo mano didžiausias muzikos gerbėjas ir palaikytojas Maestro Donatas Juozas Katkus. Ačiū Jums, Maestro už Jūsų spyrius. Už nuolatinį palaikymą dėkoju draugams.
Šiandien man atrodo, kad „Maldoje“ sutilpo visas mano skausmas, nerimas, visos ašaros. Sutilpo, o svarbiausia, kad ne tik sutilpo, bet pavirto šviesa..
Tad šiandien dalinuosi ir, aišku, kad noriu jog išgirstumėt. O jei dar bus žmonių, kuriems ši daina taps atrama – bus stačiai nuostabu.
Ateityje bus dainų ir su klipais. Ši turi ypatingą viršelį. Jis kurtas Kernavėj. Su fotografe, su kuria pirmiausia gyvenimas sujungė per supratimą, ką reiškia artimojo slauga.
Ačiū Tėčiui. Kaip visada viskas gyvenime į gerą. Reikėjo to barnio. Be jo – nebūtų gimusi „Malda“. Myliu Tave, Tėti.
Kūrybiškai, vis pasijuokiu, kad gal „Malda“ galėtų būti atsakymas Giedrei. „Jei Dievui būtų gimusi dukra?“ Gal ji būtų parašiusi „Maldą“ anksčiau.
Pagaliau, sakau sau – premjera! O jei kam kyla klausimas: „kas toliau?“. Toliau seks įrašai, pamokos ir darbas. Ir – gal jau visai ne už kalnų – koncertas. Pirmieji privalės klausyt draugai. O paskui ir bus paskui. Man dabar rūpi dabar. Ir aš tuo dabar stipriai mėgaujuos“, – rašė Agnė.
Agnė Grigaliūnaitė – „Malda“:
