Birute, kaip sutikote santuokos metines?
Šiemet santuokos metines sutikome neįprastai. Sutapo, kad sūnus su marčia atvyko iš Amerikos į Lietuvą ir užsuko pas mus į svečius. Nors jie nevažiavo specialiai mūsų sukaktuvėms, sūnus pasakė: „Mama, užsuksime, atvešiu lauktuves.“ Taip ir gavosi graži bendra vakarienė su ilgais pokalbiais.
O įprastai su vyru vestuvių metines paminime dviese, be jokių didelių susibūrimų – nueiname į restoraną, pasikalbame apie santuokos metus. Taip planavome ir šiemet. Man gimtadieniai ir vedybinės sukakties šventimas yra tos progos, kai norisi pabūti asmeniškai ir ramiai. O jau kitą dieną – gali atvykti ir draugai, pasveikinti, pasibūti. Kiek aš atsimenu, nuo pat santuokos pradžios laikėmės tokios tradicijos. Ir gal net netinka žodis „laikydavomės“ – tai buvo natūralus troškimas pabūti dviese.
Tai net „apvalesnes“, rimtesnes sukaktis sutikdavote tik dviese?
Dažniausiai taip. Gal tokį troškimą aš atsinešiau iš šeimos. Mano tėvai buvo emigrantai – jie septynerius metus praleido pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, o vėliau ir Amerikoje. Kad užtikrintų stogą virš galvos, jie turėjo labai daug dirbti, tad beveik nebūdavo galimybių ramiai praleisti laiko su šeima ar dviese. Todėl mano mama dažnai sakydavo, kad geriausios šventės jai tuomet, kai mes esame tik šeimos rate arba jie yra su dviese su tėčiu. Galbūt tas požiūris ir persikėlė į mane, nes aš šventes išties mėgstu švęsti ramiai, tik su vyru.
Sakote, kad per metines susėdate su vyru ir apmąstote santuokos metus, dalijatės prisiminimais. Tai paklausiu – kokie buvo jums pastarieji metai?
