2025-tieji tau buvo labai aktyvūs. Kur šiuo metu jautiesi esantis kaip menininkas?
Kryžkelėje, bet menininkas, turbūt, visada kryžkelėje. Tave žmonės vis dar suvokia kaip tarpininką tarp alternatyvos ir lietuviškos pop muzikos.
Kaip pats apibūdintum dabartinę FC Baseball muziką?
Geras kausimas, bet atsakyti į jį negaliu – ne man apibūdinti mano paties kūrybą, stoviu per daug arti jos. Kažkada skaičiau grupės „shishi“ interviu, kuriame merginos sakė: „Mes rašom, kas rašosi“ – matyt, taip darau aš. Kartais tai šešių minučių daina be būgnų, kartais
tokia, kurią groja komercinės radijo stotys, kartais tai tiesiog rimuotas tekstas ant muzikinio fono, o kartais – kūrinys žemaičių kalba. Nenoriu savęs varžyti, dalinti pažadų ar kažkaip kitaip savęs įrėminti. Kūryba man yra laisvė – vienas vardas su šimtu veidų.
Vasarą išleidai dainą žemaitiška tarme – „Tukiuo švėisou“. Kodėl tau buvo svarbu sugrįžti prie savo šaknų ir atlikti kūrinį gimtąja tarme, ypač po ankstyvojo Junior A laikotarpio, kai tavo kūryba skambėjo angliškai?
Tai buvo visiškai atsitiktinis, pajautimo dalykas. Vieną dieną tiesiog siurbiau grindis namuose ir pradėjau dainuoti žemaitiškai. Atsimenu, nusileidau iš antro aukšto ir padainavau draugei. Labai keistas jausmas užplūdo, atrodo, angliškai dainavo vienas bičas, lietuviškai kitas, o
žemaitiškai dar kitas. Nors suprantu, kad jie visi dainuoja mano burna ir rašo mano ranka, bet mintys – skirtingų Tautvydų.
Ar tas kalbinis posūkis yra vienkartinis, ar jauti, kad žemaitiška tarmė gali tapti platesne tavo kūrybos dalimi?
Daug mąsčiau apie tai. Kartais man liūdna, kaip pop kultūroje piešiamas žemaičio personažas. Dažnai jis vaizduojamas kaip primityvus, paprastas, kartais bukas. O istorijoje žemaitis juk karingas, nepalaužiamos dvasios, paskutinis, atsisakęs savo tikėjimo. Atlikėja Austėja su „Žiaurę graži žėima“ ištiesė šiltą, švelnų, bet tuo pat metu ir tvirtą delną Lietuvai – moterišką, bet vertybiškai stiprų ir tikrai žemaitišką. Tai mane labai įkvėpė, norėjosi ir man savo žemaitišką partiją sulošti. Tai ir sulošiau! Ar tai virs kažkuo daugiau – pamatysime
ateityje.
Koncertas iš „Vasaros terasos“:
Kaip dabar vertini savo santykį su ankstesniu „Junior A“ laikotarpiu? Ar tai buvo etapas, kurio reikėjo tam, kad galiausiai rastum dabartinę, atviresnę savo versiją?
Mano nuomone, niekas, kieno kūrybos verta klausytis, savo krypties sąmoningai nepasirinko. Visa pasaulio kūryba yra visų gyvenimiškų, meninių, emocinių patirčių sriuba. Lygiai taip kuriu ir aš. Junior A laikotarpiu kūriau priemonėmis, kurias turėjau, naudodamas muzikinę
paletę, kuri tuomet atrodė patraukli. Kartais įsijungiu pasiklausyti Junior A muzikos – nors nebesu jis, bet suprantu tą žmogų. Aš keičiausi, keitėsi ir mano muzika ir tai natūralu.
Ar jauti, kad dabar klausytojai geriau supranta tavo muzikinę kalbą negu anksčiau?
Būti suprastam niekada nebuvo mano siekiamybė. Kažką suprasti pačiam, matyt, būtų arčiau tiesos.
Kokie kūrybiniai ieškojimai tau šiuo metu patys įdomiausi? Ar yra temų, kurios dabar labiausiai traukia ir kviečia kurti?
Man tiesiog įdomu, kas bus toliau. Jaučiuosi labai pasikeitęs. Nuo dvidešimt šešerių iki dabar visas mano gyvenimas „dokumentuojamas“ mano kuriamu menu. Aprašiau ir labai šiltų momentų, ir klajonių, ir nuklydimų. Man visai neseniai suėjo trisdešimt penkeri. Aš vis dar
myliu muziką, meną, kūrybą. Tiesa, dabar matau ją kitaip, kaip ir patį pasaulį, regiu jį trisdešimt penkerių Tautvydo akimis. Bus įdomu tą pasaulį aprašyti. Tai nesibaigiantis žaidimas, jei žaidi jį sąžiningai.
2026 m. balandį tavęs laukia koncertas „Žalgirio arenoje“ – didžiausias tavo karjeroje. Ką tau reiškia žengti į tokią sceną? Ar tai labiau svajonės išsipildymas, ar atsakomybė?
Matau tai kaip natūralią progresiją. Išleisti penki albumai, sugroti šimtai pasirodymų. Lietuviškoje muzikoje, rodos, visi keliai galiausiai atveda į „Žalgirio areną“. Atvedė ten jis ir mane su grupe. Ar apie tai svajojau? Nelabai. Bent jau nepamenu, kad būčiau apie tai svajojęs. Mano muzikinės svajos buvo kitokios. Daug metų be kūrybos daugiau nieko ir
neturėjau – buvo labai svarbu nesujaukti šito jausmo. Kartais tai pavykdavo geriau, kartais blogiau, bet, svarbiausia, išlikau ištikimas sau. Tai, ką nuveikėme per tuos penkerius metus, atšvęsime koncertu Kaune ir keliausime toliau.
Gruodžio 30 d. surengsi ir šventinį pasirodymą „Palangos koncertų salėje“. Koks tavo santykis su pajūriu?
Myliu pajūrį – FC Baseball gimė prie jūros pirmo karantino metu, kai laiką leidau pas tėvus Plungėje. Kas antrą dieną veždavausi prie jūros per dieną parašytas dainas, vaikštinėdavau pajūriu, užrašinėdavau pastebėjimus, mintis. Grįždavau, taisydavau, rašydavau toliau, vėl
važiuodavau. Jūros ošimas, atrodo, išskalaudavo abejones, parodydavo klaidas ir viskam sėkmingai dirigavo.
Smagu bus ten užbaigti 2025-uosius – niekada nesu grojęs pajūryje tarpušvenčiu. Su grupe neseniai peržiūrėjome šių metų „Vasaros terasos“ koncertą, kurį paleidau ir savo „YouTube“ kanale – visi esame išsiilgę scenos, gyvų koncertų. Bus labai smagu, jau dabar jaučiu. Norisi užbaigti šiuos metus teisingai – Palanga tam puiki vieta.
Apie kokias emocijas tau yra šventinis laikotarpis?
Kaip ir daugeliui – orai atšąla, dangus apsiniaukia ir visi patraukiam „į vidų“. Suvokdamas visko laikinumą, pastaruoju metu stengiuosi daugiau laiko praleisti su šeima – grįžti į Plungę, pas sesę ir jos šeimą, aplankyti ten gyvenančius tėvus. Santykis su artimaisiais yra geriausia
šventinė dovana.
