Filmo veiksmas vyksta Rusijos okupuotame pietryčių Ukrainos miestelyje. Stačiatikių kunigas Andrijus verčiamas saugoti ukrainiečių civilių kūnus, kol jie išvežami į masines kapavietes. Rizikuodamas savo gyvybe, jis slapta grąžina kūnus šeimoms, tačiau žiemai įšaldžius žemę grėsmė didėja.
„Karas sunaikina atmintį, bet kinas fiksuoja ir liudija įvykių eigą, taip ją išsaugodamas. Tai – pagrindinė filmo ašis. Būtinybė, sutelkianti filmo veikėjus, kai pradinė kova pralaimėta“, – teigia režisierius R.Kirpičenko.
Jis atkreipia dėmesį, kad virtualioje erdvėje trūksta vaizdų, atskleidžiančių nematomą karo pusę. Daugelis jų atskleidžia invazijos siaubą – kankinimus, žudynes, prievartą. Pasak jo, vaidybinis kinas suteikia galimybę įsižiūrėti į kasdienybės detales, perteikiančias žmogiškumo praradimą iškalbingiau nei įprasti karo vaizdiniai. Žmonės ilgainiui pavargsta ir atbunka nuo blogio, todėl sunkiau apčiuopti ir pastebėti šiuos procesus.
Okupacija kaip pasikeitusių reikšmių teritorija
Režisieriaus manymu, okupacija žymi nuolatinį gyvenimą anapus moralės ribų. Aplinkybės, kuriose atsiduria žmonės, nuolatinė akistata su mirtimi bei kančia laikui bėgant jas ištrina arba išryškina pasikeitusias jų reikšmes.
Pagrindinį tėvo Andrijaus vaidmenį filme sukūrė lietuvių aktorius Kęstutis Cicėnas. Jo veikėjo, stačiatikių kunigo, tarnystę Dievui ir tikintiesiems lydi nuolatinė akistata su gėrio ir blogio kova. Jis kaip niekas kitas gerai ją pažįsta ir yra jai pasiruošęs, bet karas keičia įprastą logiką, o moralei paklūstantys veiksmai gali turėti visiškai kitas pasekmes.
„Labiausiai nustebino režisieriaus indėlis. Nesuprantu, kaip jis parašė tokį scenarijų. Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti, ką tyrinėjome kurdami stačiatikių kunigo, tėvo Andrijaus, vaidmenį, tai būtų tikinčio žmogaus akistata su karu. Arba žmogaus, iš visų jėgų bandančio nenužmogėti karo akivaizdoje. O karas filme vaizduojamas kaip aukščiausia dvasinio teroro išraiška. Tėvui Andrijui išgyvenant jį savo kailiu, Dovydo kova prieš Galijotą skamba kaip pasaka vaikams – silpna, naivi ir bejėgė“, – pasakoja aktorius.
Pilkas blogio veidas
Siekdamas atskleisti visuotinį blogio įsigalėjimą, R. Kirpičenko ypatingą dėmesį skyrė nužmoginančias aplinkybes nuosekliai ir nepastebimai kuriantiems niuansams. Pasak jo, sudėtingus procesus lengva, bet neteisinga vertinti juoda-balta kategorijomis. „Vadinti karą pradėjusią pusę monstrais arba bepročiais reikštų išlaisvinti juos nuo atsakomybės. Kiekvienas veiksmas turi priežastį, todėl man buvo svarbu perprasti ribinio blogio arba agresyvaus veikėjų elgesio logiką ir pilkąsias moralės zonas“, – argumentuoja filmo režisierius.
Filmo antagonistą, rusų kapitoną Igorį, įkūnijęs aktorius Daumantas Ciunis pasakoja, kad režisierius siekė išryškinti jo pažeidžiamumą – jis nelaimingas, persmelktas neišvengiamos baigties nuojautos. Okupantas trokšta valdžios, bet nebaudžiamumas yra gerokai trapesnis nei jis įsivaizduoja. Viskas akimirksniu gali pasibaigti tame pačiame kape. „Labai sudėtinga vaidinti žmogų, kurio pats nelaikai žmogumi. Dar nemačiau galutinio rezultato, bet iš girdėtų atsiliepimų atrodo, kad pavyko suderinti ir mano, ir režisieriaus matymą“, – vaidmens kūrimo procesą lydėjusius iššūkius įvardija D.Ciunis.
R.Kirpičenko gimė Lietuvoje, vaikystę praleido Ukrainoje, o tapęs profesionaliu futbolo žaidėju persikėlė į Europą – iš pradžių į Čekiją, vėliau į Vokietiją. 2016 m. futbolo aikštę jis iškeitė į prancūzų kalbos ir literatūros studijas prestižiniame Sorbonos universitete Paryžiuje, o 2019 m. – „Fémis“ kino mokykloje.
Režisieriaus filmografijoje šalia „Pavasario“ rikiuojasi tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje „Cinéma du Réel“ pristatytas ilgametražis dokumentinis filmas „Angarsko gatvė, 1“ (2024) ir trys trumpametražės juostos: „Mažasis Pjero“ (2023), „Ungurys“ (kartu su rež. Sacha Teboul, 2022), „Netalentinga šalis“ (2022).
Filmą kūrė aktoriai Kęstutis Cicėnas, Valentinas Novopolskis, Anastasiia Pustovit, Viečeslav Lukjanov, Bartas Ždanovičius, Martynas Kukta, Šarūnas Datenis, operatorius Vilius Mačiulskis, garso režisierius Marius Blažys, montažo režisierė Marie Vettese, kostiumų dailininkė Rūta Lečaitė, grimo dailininkė Justė Butkė, prodiuseriai Stasys Baltakis ir Helena Pokorny.
Filmo gamybą vykdė prodiuserinės kompanijos „Film Jam“ (Lietuva) ir „Matka Films“ (Prancūzija). Filmo gamybą rėmė Lietuvos kino centras, Prancūzijos nacionalinis kino centras, Estijos kino institutas, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.
