Taip išėjo, kad apsigyvenome kartu – abu esam studentai, o dviese gyvenant paprasčiausiai pigiau. Patikome vienas kito tėvams, buvome abu pilni entuziazmo. Bet po kelių mėnesių gyvenimo kartu pastebėjau, kad likau vienintelė, norinti ką nors nuveikti drauge. Jis vis daugiau laiko pradėjo leisti prie kompiuterio arba su savo geriausiu draugu, kuris mane stebina savo akiplėšiškumu, nes mūsų bute daro viską, ką panorėjęs, netgi neatsiklausęs: ima bet kokius daiktus; valgo viską, ką tik akys mato; nakvoja tada, kada nori. Savo vaikinui sakiau, kad man tai nepatinka – pasibaigė tuo, kad jis praktiškai nebebūna namie, visą laiką praleidžia savo geriausio draugo bute, negrįžta po paskaitų, netgi nepadeda tvarkytis, o grįžęs visada stengiasi įsitempti mane į lovą – turbūt taip nori parodyti, kad tarp mūsų dar kažkas yra.
Esu labai kantri ir nekonfliktiška, nemėgstu kelti scenų, bet kai pasakau, kad man kažkas nepatinka, žmogus netgi neatkreipia dėmesio. Kaskart, kai pasakau, kad man kažkas nepatinka, jis teatsako, kad esu per daug rimta, kad skiriu per daug dėmesio mokslams, kad ne taip suprantu santykius ir panašiai. Jau ir pati pradėjau mąstyti, gal iš tiesų neteisingai suprantu santykius, gal per daug tikiuosi, gal esu idealistė... Bet man neužtenka to, kad jis grįžęs tiesiog nori sekso, man tai nėra santykiai, kai esu paliekama didžiąją dalį laiko viena, kai negaliu su žmogumi dalintis gyvenimu, nes jo tiesiog nėra.
Man visada buvo labai sunku nutraukti santykius, o juolab dabar – juk mes gyvename kartu. Šitas butas priklauso jo tėvams, tad man reiktų kažkur išsikelti, o tai keltų problemų ir mano tėvams... Iš tiesų nežinau, ką daryti – nenoriu kelti rūpesčių savo tėvams, galvoje krūva minčių apie tai, kad galbūt neteisingai suvokiu daugelį dalykų, bet tuo pat metu tikrai nenoriu būti ta, kuri sėdi vieniša ir taikstosi su viskuo. Gal galėtumėt patarti, kaip spręsti problemą, kad būtų kuo mažiau streso visoms pusėms? Dėkui iš anksto, Nadija.
Sveiki, Nadija. Tikrai labai apgailestauju dėl tavo situacijos ir dabartinės nelengvos emocinės būsenos. Visgi tu pati gali labai daug ką joje keisti ir pakreipti savo gyvenimą norima linkme. Daug kas tavo elgesyje, labai priklauso nuo to, kiek šis vaikinas yra tau brangus, svarbus ir mylimas, taip pat – ar nori ateityje su juo kurti šeimą. Jei taip, jei tu tiki juo, jumis, tikrai verta įdėti pastangų į šių santykių gerinimą, kitaip tariant, padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso, kad jūsų ryšys vėl atsigautų.
Kantrumas ir nekonfliktiškumas yra geros savybės tik iki tam tikros ribos.
Kokios tos pastangos ir veiksmai turėtų būti, nuspręsi tu pati. Gali pasiteirauti ir savo vaikino, kaip jis mano, kaip jūs abu turėtumėte keistis, kad jūsų santykiai pagerėtų. Jei tikrai jauti, kad šis žmogus – ne tas, manau, reiktų nebedelsti ir baigti santykius, atsiskirti. Pasilikti santykiuose, kurie tavęs netenkina, kurių ateitimi nebetiki, vien dėl baimės likti vienai ar baiminimosi, susijusio su iškilsiančiais buitiniais ar finansiniais rūpesčiais bei galimų keblumų santykiuose su tėvais, tikrai nepatarčiau. Realybė anksčiau ar vėliau iškils visa savo grožybe. Vis tiek ilgainiui teks priimti sprendimą arba taikytis su tokiu savo vaikino elgesiu ir būti prislėgta ir nelaiminga…
Savo problemas su tėvais taip pat anksčiau ar vėliau teks spręsti. Kodėl tu bijai juos apsunkinti, ar tau atrodo, kad paprašiusi pagalbos, būsi jiems našta? Juk tėvų pareiga rūpintis ir padėti savo vaikams. Žinoma, jie neprivalo remti savo pilnamečių vaikų, bet ar tikrai tavo tėvai tokie bejėgiai, prislėgti ar nejautrūs žmonės, kad negalėtų tau pagelbėti? Žinai, jau geriau nuomotis kuklų kambarėlį pas šeimininkus, nei gyventi prašmatniausiame bute su žmogumi, kuris tave skaudina.
Jei savęs negerbi, tavęs ima negerbti ir kiti
Nutraukti santykius visada nelengva, skausminga. Sunku atsisveikinti su tuo, kuo buvo tikėta, į ką buvo įdėta širdis, kas buvo ilgai puoselėta. Šiuo atveju „streso“ tikrai neišvengsi. Visgi, miela Nadija, manau, svarbu įsiklausyti, ką sako tavo vidus, ir išgirsti, kad jautiesi vieniša, nelaiminga, nesuprasta, kad draugas neatsižvelgia į tavo norus, prašymus, nepadeda tau tvarkytis namuose. Kantrumas ir nekonfliktiškumas yra geros savybės tik iki tam tikros ribos. Kai šios ribos yra peržengiamos, reiktų nebesitaikstyti ir nebekęsti nepagarbos sau, aiškiai parodyti, kad tau tai nepriimtina, t.y. ne tik pasakyti (kaip pati matai, žodžiai yra neefektyvūs), bet ir veikti.
Jei pats savęs negerbi, tavęs pradeda negerbti ir aplinkiniai, taigi mes patys rodome kitiems, kaip su mumis reikia elgtis. Koks yra tavo pačios santykis su savimi, kiek tu pati paisai savo norų, poreikių, tiek jų paiso ir kiti. Jei pastarieji yra „akli“ ir „kurti“, svarbu nebežeminti savęs, nealinti savo sielos ir pasitraukti iš tokių santykių. Vėliau tikrai atsiras tavęs vertas žmogus, su kuriuo galėsi kurti santykius, grįstus abipuse pagarba, įsiklausymu viens į kitą ir meile.
Tu, Nadija, supranti santykius taip, kaip tu juos supranti. Reiškia taip šiuo metu tau atrodo teisinga, ir pagal šį savo supratimą derėtų elgtis. Ką reiškia, kad „esi per daug rimta“, „per daug skiri dėmesio mokslams“? Kokia gi, leiskite paklausti, tu turėtum būti? Mesti mokslus, trankytis po klubus, nesitvarkyti, apsileisti?.. Taigi esi, kokia esi. Nemanau, kad tu tikiesi per daug, nori kažko visiškai nerealaus. Visiškai natūralu norėti dalintis savo gyvenimu – įspūdžiais, patirtimi, išgyvenimais, mintimis, norais – su sau artimu žmogumi, kartu su juo leisti laisvalaikį, bendrai tvarkytis namuose, kartu rūpintis buitimi. Tikrai nėra „normalu“ lytiškai suartėti vien tenkinant seksualinius poreikius, o po to kaip kokiems gyvuliukams išsilakstyti kas sau… Taigi, Nadija, nosį aukštyn ir pirmyn, tau tikrai pasiseks!
Su geriausiais linkėjimais, Ramunė.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
