Niekada nepamiršiu savo vieno buvusio draugo „siurprizo“. Aš nuo 18 metų gimimo dienos proga iš artimųjų gaudavau rūšinio vyno butelį. Jo negerdavau, ant butelio užrašydavau metus, pasirašydavau ir kaupiau kolekciją – kurią tikėjausi atidaryti ir pavaišinti artimuosius švęsdama penkiasdešimtmetį. Ta mano kolekcija buvo man brangi ir mano draugas tai žinojo.
Vieną dieną pastebėjau, kad mano kolekciniai buteliai visi, išskyrus vieną, stovi tušti. Man atėmė žadą. Pasirodo, mano „brangusis“, likęs namie vienas, visiškai ramiai atsidarydavo mano kolekciją ir pamažu ją ištuštino. Ir jis visiškai nesuprato, kodėl aš verkiu, nes juk tai „tik vynas“ ir jis viską atpirks. Neatpirko. Gal todėl, kad nespėjo ir tapo mano ex.
Bet paaiškėjo, kad maniškis dar nevertas blogiausio ex titulo, nes yra, kas jį perspjauna.
