Poros vestuvių data tapo neatsitiktinė, o itin reikšminga jų gyvenime. Nors šventė vyko darbo dieną, tai nesutrukdė jauniesiems iškelti didelę vestuvių puotą, o svečiams atvykti atšvęsti meilę.
„Vestuvių data mums yra simbolinė. Apskritai, susituokti šiais metais idėja kilo, nes tai yra septynerių metų draugystės sukaktis. Prieš tiek metų, liepos 25-ąją Rimtautas pasiūlė būti jo mergina. O dabar yra 2025 metai, septintas mėnuo, 25 diena.. Daug gražių skaičiukų – vienodų skaičiukų. Vis tik, pasiteiravus dėl sodybos, liepos 25-os dienos, sodybos savininkė Raselė nusišypsojo ir pasakė – juk tai penktadienis, tokia data rezervuota jau daugiau nei prieš metus. Ir ramiai paklausė, gal mums tiktų antradienis? Kadangi sodyba mums labai patiko, ilgai nesvarstę priėmėme šią datą. Mūsų nuostabai, beveik visi svečiai suderino darbus su mūsų švente ir joje sudalyvavo“, – naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo Justina.
Amžiną meilę pora prisiekė Balbieriškyje esančioje bažnyčioje. Ši vieta jų gyvenime užima didelę dalį, todėl ją pasirinko ilgai nesvarstydami.
„Vestuvių ceremonija vyko Balbieriškio Rožinio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Šioje bažnyčioje lankomės, todėl net nekilo klausimų, kur tuoksimės. Kalbant apie kunigą, taip jau sutapo, kad įvyko rotacija ir jam tai paskutinė vasara čia.. Kadangi esam pažįstami, džiaugėmės, jog būtent jis dar spėjo mus sutuokti“, – pasakojo ji.
Šventės vieta pati „susirado“ jaunuosius per socialinius tinklus, o po kelių skambučių tapo aišku, kad šią vasarą įvyks jųdviejų vestuvės.
„Šventės planavimas prasidėjo tada, kai atsitiktinai pamačiau autentišką kluoną feisbuke ir paskambinau sodybos savininkei Raselei pasiteirauti dėl galimybės jame iškelti vestuves. Tai buvo visiškai „iš oro“ kilusi mintis. Kai su ja pasikalbėjau, paskambinau Rimtautui ir paklausiau – „Gal tuokiamės liepą ir vis dėlto padarom balių? Radau labai gražų kluoną!“ Kaip jau supratote, mintis jam patiko. Planavimas prasidėjo maždaug vasario mėnesį“, – prisiminė žinoma moteris.
Vestuvių puotai pora pasirinko ne prabangią ar ekstravagantišką aplinką, o jaukų ir natūralų stilių.
„Tiesą sakant, dekoras ir visas vaibas buvo „Rustic stiliaus“. Jei lietuviškai – jaukaus, natūralaus, kaimiško paprastumo stilistika. Tema nebuvo kaubojai, taip gavosi netyčia, kadangi šventė vyko autentiškame kluone, tačiau paverstu pokylių sale“, – teigė „Lietuvaitės“ narė.
Sulaukę kvietimų į Justino ir Rimtauto meilės šventę svečiai liko be žado.
„Atvirai kalbant, niekada neplanavome vestuvių šventės, o ypač su 52 svečiais. Abu esam ganėtinai uždaro būdo – intravertiškos asmenybės, apeinantys vakarėlius. Tad mūsų svečiai buvo maloniai nustebinti, gavę kvietimą į balių. Dėl šios priežasties labai greitai pasijutau pavargusi, tačiau sėdint šventėje šalia savo vyro, širdis dainavo“, – kalbėjo žinoma moteris.
Savo šventę pora suplanavo savarankiškai, o didelį indėlį atliko Rimtautas.
„Vestuves planavome patys, samdėme tik „D’Family decor“, savo srities profesionalus, kadangi supratau, jog per darbus pati nespėsiu nieko pasidekoruoti, nors ir labai norėjau. Tiesą pasakius, daug ką derino mano vyras: jam tai sekėsi puikiai, svarbiausius dalykus suorganizavo kelių dienų bėgyje. Galima sakyti jis viską suplanavo“, – dalijosi pašnekovė.
Norint susituokti svarbu ne tik susirasti, vestuvinę suknelę ar pasigaminti vestuvių žiedus, bet ir atlikti tam tikrus formalumus, kurie porai tapo iššūkiu suderinti su kasdienybėje besivejančiais darbais.
„Pačiu didžiausiu iššūkiu tapo gauti pažymą iš Sangrūdos bažnyčios, kur buvau pakrikštyta, kad galėčiau tuoktis kitoje parapijoje. Taip pat kitos pažymos, sužadėtinių kursai. Tai susidubliavo su mano tuomet dar rašomu studijų baigiamuoju darbu, todėl tai išties išvargino. Vyrui šiuo klausimu problemų nekilo, jis krikštytas būtent šioje bažnyčioje“, – pasakojo moteris.
Tiesa, Rimtautą ištiko rimtas iššūkis vestuvių rytą.
„Kalbant apie iššūkius jam – vestuvių rytą dar nuvyko ramiai pasportuoti, neįtardamas, kad vėliau teks net keletą valandų, su šeimos pagalba, rišti varlytę! Pasirodo tai nėra taip paprasta, jei nesi įgudęs“, – juokėsi Justina.
Įprastai vestuvių šventę žmonės skuba suruošti per tam tikrą laiką, kruopščiai apgalvodami detales, užduotis vykdant pagal sąrašą, kad viskas atrodytų tobulai. O, štai Rimtauto ir Justinos vestuvėse tiek jaunosios puokštė, tiek vestuvinis tortas buvo paruoštas likus kelioms valandoms iki šventės.
„Buvo daug dalykų ekspromtu, pavyzdžiui torto kepimas, kurį gamino mano mama su drauge, jį ruošti baigė naktį prieš vestuves. Kaubojiškų batų paieškos prasidėjo kelios dienos prieš vestuves, tam buvo pajungta didžiulė sesės sekėjų armija instagrame. Apskritai, neradau jokių batelių net prie pirmos vestuvinės suknelės, tad prie altoriaus ėjau su.. savo koncertiniais. Gėlių puokštę man surišo sesuo, iki ceremonijos likus pusvalandžiui iš gėlių, kurias gavau koncerto metu prieš dvi dienas, įkomponuojant ramunes, kurias sesė nupirko iš bobutės pakeliui į vestuves. Kodėl? O kodėl ne? Netikiu tobulumu. Tai tiesiog neįdomu. Jei kažkas būtų nepavykę, visiškai nebūčiau apsikrovus. Bet žinojau, kad viskas pavyks, o tai suteikė lengvo adrenalino, dabar galiu apie tai pasakoti. Jei viskas būtų buvę sustyguota tobulai, apie ką dabar kalbėčiau?“ – dalijosi J.Balevičė.
Antrai šventės daliai jaunoji atsisakė aukštakulnių ir pasirinko country stiliaus kaubojiškus batus, prie kurių priderino skrybėles. Tiesa, svečiai išgirdę, kad jaunoji ieško visai ne aukštakulnių ar klasikinių batelių išsigando, o kai kurie drąsiai prisiderino prie jaunavedžių.
„Prie antros vakaro suknelės užsinorėjau kaubojiškų batų, na, kad būtų patogiau. Tada mano kolegė pasiūlė atvežti kaubojiškas skrybėles, vyrui ir man, o vėliau leido pasilikti kaip prisiminimą. Taigi, tai gavosi visai netyčia, nors tikrai prijaučiu tiek country muzikai, tiek įvaizdžiams. Buvo tokių svečių, kurie sunerimo sužinoję, kad ieškausi kaubojiškų batų vestuvėms. Sako: „Tai mums dabar keisti visą aprangą?" Žinoma, kad ne... Norėjome, kad vestuvėse visi jaustųsi laisvai, savimi ir rengtųsi kaip tik panorėję. Tačiau buvo ir tokių, kurie širdyje tikri kaubojai, tad šiek tiek pasiderino detales“, – teigė ji.
Tiesa, net ir vakaro programoje netrūko spontaniškų dalykų, prie kurių prisijungė šventės vedėjas, geras poros draugas.
„Šventė buvo tikrai linksma, be jokių nesklandumų. Kaip sakiau vyrui – niekas neprisidarė gėdos – nebus ką prisiminti! Juokauju, žinoma... Manau, kad didžiausią įspūdį svečiams paliko vedėjas ir vakaro staigmena. Vedėju pasirinkome mūsų bičiulį, aktorių ir renginių vedėją Vaidą Praspaliauską. Jis yra nepralenkiamas, visiems žandai plyšo, svečiai klausė: „Iš kur jūs jį ištraukėt?“ Žaidimų nestigo viso vakarėlio metu. Tai buvo originalūs žaidimai, kadangi daug kas vyko ekspromtu“, – prisiminimais dalijosi dailės mokytoja.
Vakarinėje dalyje svečių laukė staigmena, o nuotaika pasirūpino garsus atlikėjas ir profesionalus DJ.
„Vakaro staigmena tapo mūsų bičiulis Anatolijus Oleinik. Kai pamačiau jį žengiant ant kilimo su saksofonu, keliai sulinko. Dievinu tokią muziką. Na, o jo gebėjimas atlikti dainas... Visus paliko be žado. Vestuvės negali apsieiti be profesionalaus garso ir šviesų, kadangi tai suteikia dar stipresnę emociją. Kokybę ir profesionalumą užtikrino dar vienas mūsų bičiulis, DJ – Armandas Lazdauskis. Taip taip, kai tuokiasi atlikėjai, dėl vakaro programos gali būti ramus“, – pasakojo atlikėja.
Į vestuvių planavimą jauniesiems buvo labai svarbu įtraukti artimuosius, o jie mielai pasistengė ir šventėje buvo daugybė iš širdies pagamintų rankų darbo dalykų, kurių parduotuvėje tikrai nenusipirksi.
„Pirmiausiai, mums svarbu buvo šeimos palaikymas ir energija, tad netrūko jų rankų darbo ir mūsų šeimoms svarbių dalykų. Pavyzdžiui, Rimtauto butonjerė buvo iš mūsų kieme augančio ąžuolo lapelių, kuriuos vestuvių rytą gražiai surišo Rimtauto Mama. Beje, su to paties ąžuolo šakele, susukta į žiedo formą, Rimtautas man pasipiršo. Dėžutę žiedams pirkau sendaikčių turguje už du eurus, medinę, dekoruotą aukso spalvos dažais... Į ją įdėjau samanas, kurias suradau taip pat mūsų namų kieme. Dekorui panaudojome ir mano sesės vestuvių dekoro elementus, kuriuos ji padarė pati. Mano Tėtis pjaustė medžio „blynus“ dekorui, kurie buvo iš mano senelių, amžiną atilsį, sodybos. Taip pat pagamino kitų dekoro elementų bei padėklą milžiniškam mamos gamintam tortui, su mūsų inicialais. Vestuvių liudininkais tapo Rimtauto sesuo su vyru, kurie uoliai mumis rūpinosi. Mano sesės vyras mane vežė į bažnyčią, uždėjęs ant kapoto milžinišką baltą kaspiną – tai irgi simboliška, kadangi mano sesę į jos vestuvių ceremoniją vežė Rimtautas, dar pirmaisiais mūsų draugystės metais“, – teigė ji.
Vakaro staigmena tapo ypatingas daugiau nei 10 kilogramų sveriantis vestuvių tortas, kurį savo rankomis iš visos širdies gamino pati Justinos mama su drauge. Vestuvių šventės naktį pora padėjo paskutinius „potėpius“, po kurių tradiciškai tortu mėgautis galėjo tiek jaunieji, tiek svečiai.
„Niekas negamina skanesnio torto, nei mano Mama, tai žino net visi mūsų svečiai, tad per daug niekas nesistebėjo. Mano Mamai tai buvo iššūkis, kadangi tortas svėrė net 12 kilogramų, bet į pagalbą ji pasikvietė draugę Laimutę, kuri taip pat yra saldėsių virtuozė, ir galiausiai rezultatas buvo puikus. Tik džiaugiuosi, jog nemačiau, kaip vyko torto pergabenimas iš namų į sodybą, kadangi iki vietos buvo apie pusė valandos kelio, o tądien karštis buvo apie 30 laipsnių... Mama pasakojo, kad kol ji vairavo, tortas buvo padėtas Laimutei ant kelių, o po padėklu buvo pagalvė, kad tortas amortizuotųsi. Tortas vakare buvo įvežtas ant senovinio staliuko su ratukais, šventei jau gerokai įsibėgėjus. Buvo atliktas ritualas: mes patys barstėme cukraus pudrą ant torto, o jo skonis... Buvo tiesiog pasakiškas: įsivaizduokite – braškių konfiti sumaišytas su šviežių braškių gabalėliais, maskarpone ir grietinėlės kremu, dengtas baltu šokoladu bei avietėmis ir dar pasikartojančiu maskarpone ir grietinėlės kremu... Tortą juosė balto šokolado „tvora“, – kalbėjo moteris.
Vestuvinės suknelės paieškos ilgai neužtruko – pamačiusi dizainerės Rimantės Rimgalaitės kolekciją, Justina iš karto atpažino tą vienintelę, kuri kaip pati sakė buvo „skirta“ būtent jai.
„Visada žinojau, jog noriu kuklios, tiesaus silueto, iki kelių, klasikinės, ilgomis rankovėmis, galbūt šilkinės vestuvinės suknelės, su tinkleliu ant veido. Tačiau pamačiau, jog mano buvusi dėstytoja Rimantė Rimgailaitė, kuri mūsų „Lietuvaičių“ grupei kuria sceninius kostiumus, ką tik išleido vestuvinių suknelių kolekciją. Susirašėme, nuvažiavau pas ją, dūriau pirštu į pirmą suknelę, ją apsivilkau ir kitų nebesimatavau. Su Rimante sutarėme, kad ji skirta man, net taisyti nieko nereikėjo. Taip pat ji pasiūlė išsinuomoti ir antrai vakaro daliai, trumputę suknelę, kurią derinau su kaubojiškais batais bei skrybėle“, – teigė pašnekovė.
Vestuviniai žiedai – ne mažiau svarbi vestuvių dalis. Pora iškart sutarė dėl bendros vizijos ir pasirinko širdžiai artimą minimalizmo stilių.
„Na, su žiedais irgi viskas vyko ekspromtu. Likus maždaug dvidešimt dienų iki vestuvių, nuvykome pas juvelyrą ir pareiškėme, kad tuokiamės ir mums reikia žiedų už kelių savaičių. Jis tikriausiai norėjo pasukioti pirštą prie smilkinio, bet susilaikė, tik pasakė, kad pasistengs suspėti, atidėdamas gerokai vėliau būsiančių vestuvių užsakymus. Žiedai klasikiniai, be jokių deimantų ar kitų akmenėlių, geltono aukso. Mėgstame minimalizmą ir abu iškart sutarėme, kad žiedai bus visiškai paprasti. Kaip juvelyras pats išsireiškė – modernios, „tunelinės“ formos. Labai patogūs“, – pasakojo ji.
Vestuvėse nebuvo pamirštos ir lietuviškos tradicijos: „Tėvai pasitiko mus su druska ir vandeniu, o gal ir kuo stipriau, taip pat buvo perduotas šeimos židinys, kurį įvardinčiau meno kūriniu. Pagamintas specialiai pagal mano Mamos užsakymą, keramikinis, glazūra ir labai derėjo prie mūsų namuose kabančio, Rimtauto Tėvų dovanoto M.K.Čiurlionio reprodukcinio paveikslo – „Bičiulystė“, labai meniškas ir originalus.“
Paklausus, ar mokėsi jaunųjų šokį, Justina teigė, kad tarp visų rūpesčių ir jaudulio nesinorėjo galvoti, kur statyti koją ar kaip atlikti tobulą sukinį. Todėl jų šokis buvo spontaniškas, bet vedamas jausmų ir ypatingos akimirkos emocijų.
„Jaunųjų šokio nekūrėme ir nerepetavome. Jaunieji ir taip patiria didelį stresą ir įtampą, tad nesinorėjo galvoti dar ir apie šokių žingsnelius. Pas mus viskas vyko iš jausmo, taip lygiai ir pirmasis šokis. Tačiau turėjome dainą, kuri nuo pirmos draugystės dienos tapo „mudviejų“. Ji linksma, nostalgiška – „Baltasis Kiras – vasaros vėjai“. Šokti buvo linksma, greitu metu prisijungė ir visi svečiai. Tada vakarėlis ir užsikūrė“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Paklausta, ką jiems reiškia santuoka, ji teigė, kad tai kur kas daugiau nei pavardės pasikeitimas ar formalus statusas. Anot jų, šis naujas gyvenimo etapas atnešė dar daugiau meilės, pasitikėjimo ir sustiprino tikėjimą amžina meile.
„Kiekvienam savo – viskas puiku su civiline santuoka, bet ji ne mums. Draugavome septynerius metus, patyrėme ir šilto ir šalto – kaip ir visos normalios poros. Galiausiai atėjo noras prisiekti ne tik vienas kitam, bet ir Jam. Mūsų priesaiką paliudijo ir bažnyčioje buvę žmonės... Manau, tai buvo magiškiausia vestuvių dienos akimirka, kadangi prisiekėme tiksliai suvokdami, ką ir kodėl darome. Sako, kad po vestuvių pasikeičia tik pavardė. Prieštarauju – esame dar laimingesni, dar labiau įsimylėję, tai buvo dvigubas virsmas – mano vyras tapo kitoks: dar vyriškesnis, ramesnis, užtikrintesnis, o aš tapau žmona. Šis statusas man yra šventas, jaučiuosi dar saugesnė, dar mylimesnė, dar labiau tikiu amžina meile“, – apie naują gyvenimo etapą jautriai kalbėjo Justina.
