„Tai hobis, kurį paveldėjau. Hobis, pastaruoju metu virtęs darbu“, – kalbėdamas apie bitininkystę šypsojosi Gintautas.
Nuslėpti visą šeimą įtraukusio pomėgio Grigaičiams būtų sudėtinga – vos peržengus jų namų slenkstį pakvimpa medumi. Nuo lentynų žvelgia šimtai molinių, pliušinių, šokoladinių, plastmasinių ir popierinių bitučių. „Neseniai skaičiavome – porą šimtų jau turime“, – apie kolekciją pasakojo Grigaičiai.
Bitininkų namuose, kitaip nei posakyje apie batsiuvį be batų, medų valgo visi. „Sakoma, kad pas bitininką medaus reikia valgyti tol, kol per pilvą varva, paskui nuo pilvo kabinti ir toliau valgyti“, – juokėsi šeimininkas.
Į bitininkystę įsijungė visa šeima
Klaipėdos bitininkų bendruomenės „Midutis“ pirmininkas Gintautas kasdien su vyresnėle dukra Giedre apvažiuoja ūkiuose įkurdintus bitynus.
„Jie dviese važiuoja į bitynus, apsižiūri, kas vyksta šeimynose. O mes atliekame visą likusį darbą – sukame medų, ruošiame korius, rūpinamės prekyba“, – vardijo namų šeimininkė Dalė.
Vyresnėlė Giedrė jau nuo vaikystės tėčiui įsikibusi rankos prašė kartu vežtis į bitynus, mamai ir jaunėlėms tekdavo medų sukti, lieti žvakes, rūpintis prekyba.
Dėliodama ant stalo vaškines žvakes Dalė prisipažino – kalėdinei prekybai reikia ruoštis visus metus. „Grįžęs iš mugės imi analizuoti, ką padarei, ko ne. Ką galėtumei naujo sugalvoti“, - vardijo moteris.
Darbas ir romantika
Šeimos verslą propaguojantys Grigaičiai sumanymų turi nemažai. „Galėtume ir meduolius kepti, ir daugiau midaus gaminti, ir pačius bitynus plėsti“, – aiškino vyresnėlė.
Anot jos, bitininkystė tik atrodo romantiškai: važiuoji pas bitutes, kurios medų kibirėliais prineša, išsiimi jį iš avilio ir viskas. „Taip nėra. Tai labai sunkus darbas, reikia ne tik teorinių biologijos žinių apie bites, kantrybės, bet ir nemažai fizinio darbo“, – aiškino Gintautas.
Prityręs bitininkas, kai būna suirzęs ir piktas, prie avilių neina. Žino, kad bitės jaučia šeimininkų nuotaiką ir visą erzelį gali išvaryti geldamos. Gintautas pripažino – labiau nei vėsios ir lietingos vasaros jam baimę kelia ūkininkai, laukus purškiantys chemikalais. „Bei dvikojai meškinai žmogaus veidu“, – ironizavo bitininkas, prieš kelis metus netekęs kelių avilių.
Namų moterys prisipažino – rudenį, sukant medų, kyla visokiausių minčių – gal kitąmet reikėtų mažinti avilių, nebevažiuoti. „Bet ateina pavasaris ir vėl traukia į bityną. Nuvažiuoji ir lūpos pačios šypsosi bites pamačiusios“, – pasakojo Giedrė.
