Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė: „Viskas prasidėjo nuo mažo raštelio skelbimų lentoje“

Daugelis Nacionaline premija įvertintą Daivą Račiūnaitę-Vyčinienę žino kaip etnomuzikologę, padėjusią sutartinėms atsirasti tarp UNESCO paveldo šedevrų. Tačiau retas žino, kad ji labai mėgsta plaukioti ežere, yra puiki grybautoja, mėgsta džiazą ir važinėja dviračiu. Kad aptiko liaudies dainose savitai imituojant gyvulius ir tyrė erotinius elementus rateliuose. Retas žino, kad Sausio 13-osios naktį, besilaukdama kūdikio, ji giedojo laisvės gynėjams. „Kai kurie atsiminimai labai išblukę, kiti atvirkščiai – ryškūs“, – pasakojo pašnekovė.

D.Račiūnaitei-Vyčinienei iš sausio įvykių įstrigo keli momentai: „Prie tuometinės Konservatorijos sutiktas dekanas Vytautas Gaidamavičius paprašė, kad su mano vadovaujamu „čiurlioniukų“ ansambliu padainuotume Parlamento gynėjams. Į Parlamentą mus įleido buvęs M.K.Čiurlionio meno mokyklos mokytojas Antanas Burokas (dabar – atsargos majoras). Pamenu, kad ėjome kažkokiais koridoriais, langai buvo apdėlioti maišais, jauni kareiviai gulėjo arba miegojo. Mus nuvedė į kažkokią salę, bet net neįsivaizdavome, ką geriau dainuoti – liūdnas ar kaip tik žvalinančias dainas. Giedojome nudelbę akis į žemę, nes gynėjų akyse buvo kažkokia tuštuma. Mes – atėję iš lauko, kur po sausio 13 d. tvyrojo vienybės ir pergalės dvasia, tiesiog negalėjome įsivaizduoti, kokia yra gynėjų, saugančių Parlamentą iš vidaus, būsena.“

„Vėliau su būsimu vyru Evaldu Vyčinu vaikščiojome prie laužų ir sutikome Gražiną Aleksandravičiūtę, buvusią televizijos režisierę. Ji pasiteiravo, ar galėtume surinkti ansambliečius ir ar sutiktume, kad nufilmuotų mus dainuojančius. Ir štai Mokytojų namuose, visiškai paprasta kamera buvo įamžinta, kaip mes kartu su Saule Matulevičienė ir Egle Sereičikiene įdainuojame sutartinę „Mėtaujėla“. Fone – stovi kareiviai, tankai. Tai buvo sunkus metas, bet džiaugiuosi tai išgyvenusi“, – tęsė ji.

Kaip ir kiekvienais metais, 15min kultūra kviečia aukščiausiu valstybės įvertinimu pagerbtus menininkus išsamaus pokalbio apie jų gyvenimą ir kūrybą. Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė ją pelnė už folkloristikos aktualizavimą.

Stiprus mamos Irenos vidinis pasaulis

– Neįsivaizduoju geresnio įvertinimo, kaip to, kad apie žmogų visuomenė žino iš to, ką jis nuveikė. Tačiau dabar gera proga pasidomėti apie jūsų vaikystę Vyžulionyse.

– Čia atsidūrėme per mano mamą Ireną Vitkevičiūtę-Račiūnienę, puikią kaulų chirurgę. Tuo metu buvo labai reta, kad kaulų ortopedija užsiimtų moteris. Kurį laiką po paskyrimo ji dirbo Kauno klinikose, bet vėliau ją perkėlė į Kaulų tuberkuliozinę sanatoriją Vyžulionyse – tamsokame kaime, visiškame tuteišių krašte. Ir kaip tik ten ji susipažino su mano tėvuku Bronislovu Vytautu Račiūnu. Beje, jį operuodama... Tuomet gimė mano dvejais metais vyresnis brolis ir aš. Todėl ir pasuose parašyta, kad mes gimėme Vyžulionių kaime, tuometiniuose Vyžulėnuose.

– Atrodo, kad jūsų mama – labai stipri moteris.

– Be galo. Jaučiu, kad iš jos paveldėjau ne tik energingumą. Vis stebiuosi jos dvasine stiprybe. Antai į jos vadovaujamą sanatoriją atsigulė veikėjas, kuris, įtariama, kad šaudė partizanus Zarasų krašte. Tai galėjo būti žmogus, nušovęs mamos tėvą. O ji turėjo jį operuoti... Visokios mintys tada sukosi mamos galvoje... Vis dėlto, laikantis gydytojos priesaikos, teko jį išgydyti, neišsiduoti.

– Ji išlaikė žmogiškumą.

– Apskritai, ji turėjo didelį autoritetą. Aplinkoje buvo daug išgeriančių, net tarp sanitarų ir seserų. Ji juos muštravo, bardavo. Žinoma, kol ji buvo tik ką paskirta jauna gydytoja, jos nelabai kas klausė, bet ilgainiui situacija pasikeitė. Ją net ėmė vadinti Naša mama (liet. Mūsų mama). Ji neturėjo namie ramybės, mat jai nuolatos skambino ir skambino įvairių ligų klausimais.

Dabar jai jau 94 metai, tėtis jau kurį laiką miręs, mama vis tiek laikosi. Paskutiniais metais ji turėjo tiek visokiausių bėdų, susijusių su sveikata, kad kitas seniai būtų pasidavęs. Prieš keletą metų ji susilaužė klubo sąnarį ir šiandien naudojasi vaikštyne. Tačiau ji vis tiek užsispyrusiai kiekvieną dieną išeina pasivaikščioti, nesvarbu, kad lietus ar sniegas. Kietas riešutėlis.

– Ką dar atsimenate iš Vyžulionių?

– Visgi mano vaikystės prisiminimai blankūs, todėl kartais nebežinau, ar jie iš tiesų mano, o gal tėvų pasakojimai. Sako, kad vaikai neatsimena tokių ankstyvų laikų, tačiau savyje išsaugojau vaizdinį, kaip man būnant dvejų metukų mūsų didžiulis ir žaismingas vilkšunis Naras nutraukė mano raudonos kepurės bumbulą. Dar atsimenu, kaip Naras mano brolį vilko per dirvonus, mat jis nenorėjo paleisti šuns kaulo.

Gyvenome mediniame namelyje, kaip mama sako, „ant keragazo“ – tokios senoviškos žibalinės viryklės, ant kurios žmonės virdavo valgyti.  Galima sakyti, kad jis vaizduoja patį archajiškiausią gyvenimo būdą, kokį šiandien, gyvendami mieste, galime įsivaizduoti.

Tiesa, turėjome ir tarnaitę, rodos, vardu Ania. Ji buvo piktoka ir griežtoka. Pamačius, kad brolis pirštu iškrapštė skylę sienos tinke, ji ėmė gąsdinti: nekrapštyk, nes ateis maunis ir tave išsineš!

Ir štai, kai man buvo treji metukai, išsikraustėme į šviežiai pastatytą penkiaaukštį chruščiovinį namą Antakalnio gale, Vilniuje. Taigi čia ir praleidau visą vaikystę ir jaunystę.

– Kaip sekėsi ten?

– Galima sakyti, kad užaugome kieme – čia nuolat žaisdavome su bendraamžiais. Be to, nebuvome visiškai tradicinė šeima, nes tėvai mūsų neleido į vietinius darželius, tad negavome anuometinės propagandos. Taip pat ilgą laiką neturėjome televizoriaus ir gal tik paskutinėse klasėse tėvai įsigijo nespalvotą „Šilelį“. Atsimenu, kad vakarop žaidžiant su kiemo draugais slėpynių pasigirsdavo jų tėvų balsai sugrįžti, nes jau pradėjo rodyti filmukus.

– Kokiu būdu jūsų tėvai išsisuko, neišleisdami jūsų į darželį? Sovietiniais laikais jie turėjo sulaukti ir skambučio į duris.

– Kartais pagalvoju, kad dėl šios priežasties šiandien jiems būtų atimtos vaikų teisės (juokiasi). Dėl mamos užimamų svarbių pareigų dienomis mes jos nematydavome, o tėvukas buvo baigęs chorinį dirigavimą ir dirbo tuometinėje Kultūros mokykloje, tad jo tvarkaraštis buvo laisvesnis.

Tai kur tik mūsų nepalikdavo: ir kaimynei Ažubalienei, dirbusiai siuvėja (nelabai ten buvo įdomu), ir prie Kapsuko arba Cvirkos paminklo porai valandų. Mes ten prasėdėdavome tarsi beglobiai (juokiasi.)

– Jūs porą valandų vaikystėje išsėdėjote prie Cvirkos paminklo?

– Taip! Mes lyg kažkokį kamuoliuką ridendavome... Daugiau sunkiai pamenu, bet tada elgdavomės paklusniai, niekur nedingdavome. Vėliau mūsų teta atsikraustė į Vilnių studijuoti medicinos ir kurį laiką gyveno kartu, tai vasarą vesdavosi mus į Valakampių pliažą.

Visgi pažvelgus plačiau vaikystėje buvau padauža. Kadangi brolis vyresnis, tai ir aš, būdama šalia jo, daugiau bendraudavau su berniukais negu su mergaitėmis. Ko tik mes neprisigalvodavom! Man rūpėjo viską išbandyti. Kartą tėvai išleido mane į kiemą palaukti, kol suruoš brolį į mokyklą. Aš, aišku, užsilipau ant sūpynių ir vietoje to, kad normaliai pasisupčiau, tą sugalvojau padaryti „be rankų“ – nesilaikydama už turėklų. Neblogai dėjausi žemėn, prasiskėliau galvą, kraujas per visur tekėjo, bet tėvams pasakiau, kad aj, čia nieko, į radiatorių užkliuvau. Daug kas galvoja, kad randas virš mano nosies yra nuo akinių. Nesu didelė ekstremalių potyrių mėgėja, tačiau kai kurias ribas mėgstu peržengti.

Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip buvo įmanoma tuos keletą metų iki mokyklos išsiversti be darželio.

Daininga tėčio Broniaus giminė

– Iš kur atsirado jūsų potraukis liaudies dainoms?

– Atėjo per tėčio giminę, kurioje visi buvo labai dainingi. Jis buvo iš dešimties vaikų, iš kurių gyvi liko šeši: du Vilniuje, du Kaune ir du Panevėžyje. Per kiekvienas Onines (mano bobutė – Ona) suvažiuodavome į Uliūnų kaimą, kuriame susirinkdavo visi: ne tik broliai, pusbroliai, bet ir antros eilės pusbroliai, tėvai tardavosi, ką dar reikėtų pakviesti iš kaimynų. Mums, vaikams, tai buvo didžiulė atrakcija. Įdomu, kad anuomet žmonės bendraudavo ne tik su artimiausiais giminėmis, bet ir gana tolimais giminaičiais.

Visgi švenčių metu buvo ne tiek vaišinamasi, politikuojama ar apkalbinėjama, kiek sėdima prie stalo ir nuolat dainuojama. Vieną vakarą jau a.a. bobutė sėdėjo stalo gale apie 3–4 val. nakties ir knapsėjo. Mam, gal jau eisi miegot, klausė, o ji prabudusi sakė, kad dar nori paklausyti.

– Sutarėte su seneliais?

– Mūsų santykiai buvo puikūs. Bet įdomu, kad pati būdama folkloristė, išmaišiusi pusę Lietuvos ir įamžinusi daugybės žmonių dainų, nė vienos savo močiutės ar senelio dainos nesu įrašiusi. Dabar save graužiu, bet tuo metu atrodė, kad jie vis dar gyvens ir gyvens.

Bet kai dar buvau mažytė, mano dėdė Petras Labanauskas kažkada įrašinėjo Uliūnų bobutės pasakojimus tokiu juostiniu magnetofonu. Ji mokėjo dainų, tačiau savo kaime nebuvo išgarsėjusi kaip dainininkė.

– Savo veikla garsinate autentišką dainų kultūrą, bet, spėju, per šiuos susitikimus buvo ir estrados.

– Būtent! Giminėje dainavo absoliučiai viską – ir partizanų dainas, romansus, uliūnietiškas dainas, ir Algimanto Raudonikio „Skinsiu raudoną rožę“. Būdama maža dar nelabai ir skyriau žanrus, tačiau jau tapusi folkloristė truputį gėdydavausi tų dainų. Ką jie čia dainuoja, kažkokie romansai, galvojau. Žinoma, ilgainiui viskas pasikeitė, bet bendrystės jausmą per dainavimą iki šiol atsimenu.

Kai ranką paspaudžia mokytojai

– O vėliau ėmėte mokytis M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje?

– Taip, mes su broliu važinėdavome ten kasdien troleibusu. Žinoma, mums būdavo pavydu, nes visi kiemo vaikai eidavo į Vilniaus 22-ąją vidurinę (dab. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Inžinerijos licėjus) ir jiems užtekdavo 5 min. pereiti gatvę. O mūsų kelionė trukdavo visą pusvalandį, reikėdavo nuolatos groti – abudu buvome pianistai.

Šioje gimnazijoje taip pat yra stojamieji egzaminai, kuriuose didžiausia komisija tikrina klausą, pirštus ir rankas. Mus paskyrė į violončelę, bet tėvai, susirūpinę dėl instrumento dydžio ir brolio stuburo sveikatos, nusprendė, kad geriau mokytis fortepijono specialybės. Brolis ją ir baigė, o aš perėjau į muzikos istoriją. Neaišku, kaip būtų viskas pasisukę, jei būtume likę violončelės klasėje.

– Ar M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje formavosi bendruomenė, kuri tyrė ar apskritai domėjosi folkloru?

– Įdomu tai, kad folkloru bei kultūrų šaknimis plačiąja prasme daugiau domėjosi dailininkai. Ten dirbo mokytojai, padarę didžiulę įtaką, kaip antai keramikas Egidijus Talmantas, menotyrininkė Danutė Jedzinskienė, visą gyvenimą pradirbusi lituaniste bei meno istorijos mokytoja. Jos pamokos – nuostabios ir apskritai tame sovietiniame kontekste ji buvo visiškai laisva. Ji nevengdavo ir ant stalo atsisėsti. Gal pradžioje tai kiek ir šokiravo, bet vėliau visi tai priėmė kaip natūralią būseną.

Į pamokas D.Jedzinskienė tempdavo albumus, kokius tik turėjo. Taip mes susipažinome ir su šiuolaikine daile, ir su įvairiausiomis srovėmis. Kartais ji dirbdavo ir su auklėjamosiomis klasėmis, tad natūraliai ir jos mokiniai turėjo polinkį į folklorą. Ji dirbo iš dūšios.

O muzikantai į tai buvo linkę mažiau, jie savotiški individualistai. Mes sėdėdavome prie to savo instrumento ir pavydėdavome dailininkams, kurie visada galėdavo būti kartu. Jie net į valgyklą ateidavo su savo darbiniais chalatais.

– Kaip jūs įsitraukėte į folklorinę veiklą?

– Kartais meno mokykloje koncertuodavo įvairūs ansambliai, pavyzdžiui, „Sadauja“. Į jų repertuarą dainas atnešė tokia močiutė Emilija Kuzavinienė, kuri savo dukrą Editą Meškuotienę ir anūkus išmokė dainuoti sutartines. Jau tada man keistas jų skambesys padarė įspūdį. Kai buvau maždaug 11-oje klasėje pasirodė Marcinkonių miestelio dzūkų ansamblis. Žinoma, jie dainavo visiškai negirdėtus dalykus, kurie skyrėsi nuo mano tėvų repertuaro.

Bet viskas prasidėjo nuo mažo raštelio skelbimų lentoje. Norintys užsirašyti į etnografinį ansamblį ateikite ten tokią ir tokią dieną, pasirašė solfedžio mokytoja Rūta Naktinytė ir Kazimieras Kalibatas.

Pradžioje maniau, kad bus perklausa, todėl tėvuko spintoje susiradau Antano ir Jono Juškų „Lietuviškų dainų“ tomus. Pradėjau sklaidyti, posmų ten dvidešimt su viršum, melodijos ir tekstai atskirai, bandau viską susikišti į galvą, bet niekas nelenda... Sustresavau, tėvai atkalbinėjo, bet vis tiek nuėjau.

Man patiko, kad ansambliui vadovavęs K.Kalibatas mokė ne vaikiškų dainelių, bet rimtų giesmių, tarkime, kalėdinių apie elnią devyniaragį. Galiausiai, kai vienintelė iš muzikologų įstojau į folkloristiką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), jis man šį ansamblį ir perleido.

Tiesa, etnomuzikologijos katedra tuomet dar neveikė, būdavo po vieną žmogų, kuris kartu su kitais muzikologais įgydavo folkloristo specializaciją. Žymi muzikologė ir mokytoja Ona Narbutienė man patarė ją įgyti. Ryžausi.

– Pasakojote, kad antrame kurse jums ranką paspaudė Marija Gimbutienė.

– Tai buvo šviesus laikas. Atsirado ir žymių folkloristų, Norberto Vėliaus, Nijolės Laurinkienės knygos, ir netikėtai sužinojau, kad atvažiuoja M.Gimbutienė. Norintiems ją pamatyti reikėjo stovėti ilgoje eilėje prie Vilniaus universiteto dekanato, kad gautų antspaudą. Auditorija buvo tokia pilna, kad nebuvo kur ten kojos įkelti, durys buvo atlapos. Pamačiau ten tik jos galvą, berodančią skaidres.

Vėliau ji Lietuvoje lankėsi dar kartą ir jai kažkas pasakė, kad yra tokia grupelė sutartines giedančių merginų (tai buvo universiteto folkloro ansamblio dalyvės, prie kurių ir aš buvau prisijungusi). M.Gimbutienė domėjosi tautosaka ir buvo išleidusi nedidelę knygelę „Ancient symbolism in Lithuanian folk art“ (1958). Taigi dainas ji gerai pažino, tačiau, kaip pati sakė, niekada nebuvo gyvai girdėjusi sutartinių. Proga atsirado LMTA teatro salytėje, kurioje po pusvalandžio muzikos ji staigiai pakilo nuo kėdės. „Va čia tai tikrosios Senosios Europos giesmės!“ – pasakė. Labai gerai atsimenu jos nedidelės, bet labai tvirtos rankos paspaudimą. Galima tai traktuoti kaip savotišką palaiminimą.

– Sulaukėte labai daug palaikymo iš autoritetų, o buvo kas trukdė jums eiti šiuo keliu?

– Buvo pavojingų dalykų. Vienoje tautosakinės medžiagos rinkimo ekspedicijų Plungėje, Kulių apylinkėje, kuriai pati ir vadovavau, kalbinau vieną močiutę. Kol tuo užsiėmiau, vienas iš dailininkų užlipo į pastogę apsidairyti, ar yra kokių įdomių rakandų. Ten yra tokia graži, senoviška ir voratinkliais apėjusi Marija iš koplytstulpio, sugrįžęs blizgančiomis akimis sakė jis.

Mes prašėme močiutės, ar negalėtume jos parnešti į „čiurlioniukų“ muziejų. Pradžioje ji lyg ir sutiko, bet vėliau ėmė abejoti, mat mes „išsityčiosime“ iš skulptūros. Ji nusprendė atsiklausti vaikų, todėl sugrįžome kitą dieną. Sūnus mums pakartojo tą patį.

Mes vis tiek užsispyrėme ir man netikėtai kilo mintis: o jeigu nueitume pas Kulių kleboną ir atsiklaustume? Variantas jiems tiko. Nuėję kunigui papasakojome reikalą, atsigėrėme arbatos, pasivaišinome saldainiais, pasakėme pavardę ir jis sutiko po mišių pasikalbėti su močiute.

Taigi mums pavyko ją išsiderėti. Pamenu, kad paskui ėjome apie 16 kilometrų, vienas kitą per rūką vos matydami, o tas vaikinukas didingai gyrėsi, nešantis Mariją ant pečių.

Vėliau mokykloje rengėme ekspedicijos vakarą, kurio metu papasakojau šią istoriją. Sugrįžau namo visa laiminga, apimta euforijos ir sulaukiu skambučio iš kraštotyros skyriaus: Tai, vaikeli, ką kalbėjai? Pasirodo, kad jau saugumas buvo mazgelį užmezgęs, mat bendrauju su klebonu, būdama mokyklos ansamblio vadovė.

Dar viena istorija – po itin sėkmingos ekspedicijos Dzūkijoje, Marcinkonių apylinkėje kilo mintis išleisti rinkinį. Porą metų su šia medžiaga dirbau ir buvo nuspręsta knygos viršeliui panaudoti Rūtos Vėliūtės, N.Vėliaus dukros, grafikos darbą. Jame pavaizduota skarele ryšinti močiutė, žiūrinti pro langą. Kai kurie „organai“ įžiūrėjo iliustracijoje kryžių ir liepė nuimti. Negana to, vertė išmesti iš rinkinio vertingiausias Kalėdų ir advento dainas ir pridėti Lenino ir Kalinino citatas. To nepadariau, nes užtarimo ir „ginamojo“ rašto sulaukiau iš žymios folkloristės Pranės Jokimaitienės. Vis dėlto teko pridėti tas nesąmoningas citatas. Absurdas visiškas!

– Ko gero, tai kaip tik dar labiau pastūmėjo imtis šios veiklos.

– Nuklimpome į kitą didelę temą, bet tie, kurie anuomet dalyvavo fokloro ansambliuose, buvo savotiški rezistentai. Juk pas mane dainuoti ateidavo ne šiaip dailiokai, nemaža jų dalis buvo pankuojantys – su originaliomis šukuosenomis ir su grafkėmis, žodžiu, tokie patys fainiausi! Visiški entuziastai!

Pamenu, kad pagal Užgavėnių paprotį eidavome su „čiurlioniukais“ ubagauti. Tuo metu Šilo gatvėje gyveno visa dailininkų grietinėlė: Tarabildos, Alfonsas Ambraziūnas, Antanas Garbauskas, Rimantas Dichavičius ir kt. Jau prieš pat Atgimimą valdžia pasakė, kad negalima vaikščioti gatvėse daugiau nei po du – bijota didesnių susibūrimų, riaušių. O Užgavėnės tais metais beveik sutapo su Vasario 16-ąja. Mes vis tiek susiruošėme užgavėniauti, o mama man sako: kad tu durna tai jau aišku, bet kad tu tuos vaikus tempi... (juokiasi.)

– Tiesa, kada apsigynėte disertaciją ir iš ko rašėte?

–  Iš sutartinių! (juokiasi.)  

Vėlgi, jeigu ne mane padrąsinusi mama, nebūčiau tapusi humanitarinių mokslų daktare. 1993 metais išėjo įstatymas, anuliuojantis visus egzaminus tiems, kurie neapsigins disertacijos iki Naujųjų metų. Mano dukrytei dar tebuvo metai su trupučiu, o sūnui dveji, tad teko apsiginkluoti kantrybe. Mama mane išleisdavo į M.K.Čiurlionio mokyklą, pasidarydavau sumuštinių ir kavos, pasiimdavau klasę ir bandydavau ką nors išspausti iš turimų padrikų tekstų. Disertacijai parašyti turėjau keletą mėnesių.

– Jau dabar užspaudžia nervų sistemą pagalvojus.

– Negana to, juk tuo metu buvau dekretinėse atostogose. Bet vis tiek atėjau pas prorektorių su pluoštu popierių ir pasakiau, kad noriu gintis. Iš kur tu čia išdygai? Taigi tu vaikus augini, negalėjo patikėti jis. Apsigyniau darbą prieš pat Kūčias ir pati savimi neatsistebiu.

Dar apie ekspedicijų kuriozus

– Iš to, ką pasakojote, ryškėja jūsų, kaip nuotykių ieškotojos, bruožai.

– Ko gero, ir dabar pagalvoju, kad jeigu atvažiuotų draugai pavasaroti ir iškiltų dilema eiti miegoti ar leistis į naktinį žygį, pasirinkčiau antrąjį variantą. Mėgstu keliauti ir dalyvauti ekspedicijose.

– Pastaruoju metu ieškote autochtonų.

– Visiškų grynuolių nebelabai ir yra. Atvykus į ekspediciją ir pasiteiravus vietinių, ar pažįsta gerų dainininkų kaimynystėje, kartą nurodė pagyvenusių moteriškių grupę. Pasirodo, kad jos visos muzikavo buvusios kultūrkės vokaliniame kvintete, ir jų repertuarą sudarė tokios dainos, kaip „Žalioj stotelėje“. Tiesa, šiandien mums svarbiau ne tiek kokią nors naują, negirdėtą dainos variantą užrašyti, kiek prakalbinti žmones, leisti jiems atsiverti, prisimenant vaikystę, jaunystę, atskleidžiant, kas jiems vertinga, gražu arba ne.

Būdavo laikai, kai nuvažiavusi pas kai kuriuos žmones matydavau, kad jie net elektros neturi arba apskritai nebuvo iš savo kaimo kojos iškėlę. Atvykę į Vilnių, į ekspedicijos vakarą, jie prašydavo nuvežti iki Aušros vartų. Tai jiems buvo didžiausias stebuklas.

Šiandien visi jau turi televiziją, vaikai ir anūkai nuperka reikalingą aparatūrą. Vieną kartą atvažiavome įrašinėti, turėdami tik senovišką juostinį magnetofoną, ir štai bobutė replikavo: o mano anūkas tai gerą magę turi. Ji nusivedė mus į kitą kambarį, o ten kažkoks sharpas ar kita prabangiausia garso aparatūra su kolonėlėmis.

– O kaip susikalbate su pašnekovais? Ar kalbate tarmiškai?

– Pabuvus tam tikroje vietoje imi kalbėti. Pavyzdžiui, mano tėvuko gimtoji tarmė – Panevėžio, tad, praleidusi ten daugiau laiko, puikiai imu ja kalbėti. Taip atsitinka ir kitose Aukštaitijos ir net Dzūkijos vietose. Mūsų studentai kartais taip įsismagina, kad žodyje „bernelis“ ima kietinti „l“. Žinoma, sudėtingiau Žemaitijoje. Ekspedicijoje Plungėje užėjome į knygyną, kurio pardavėja mums kažką aiškino, o mes tiesiog žiūrėjome tiesiai į lūpas, nieko nesuprasdami.

– Kalbotyrininkai, kurie ieško kalbos istorijos ženklų, sako, kad būtina kalbėti originalia tarmiška kalba tam, kad žmonės prisileistų.

– Tai yra tiesa. Jeigu tu atvažiavęs kalbi sklandžiai ir rišliai, bendrine kalba it koks „inteligentas“, pašnekovai taip pat ima stengtis. Kartais net dainuoja pusiau tarmiškai. Todėl verta nedemonstruoti savo žinojimo, paklausti, kuo paprasčiau, kad žmogus atsivertų.

– Kas labiausiai jus nustebino ekspedicijose?

– Mano paskutinis atradimas, kurio dar iki galo neišnarpliojau, yra apie ožio balsą – galimos įvairios jo interpretacijos. Viskas prasidėjo nuo to, kad užrašėme dainą, kurioje išgaunami nepaprastai įdomūs garsai – kriuksėjimas, prunkštimas, caksėjimas ir t.t.

Susitikę gretimoje ekspedicijoje dirbusį N.Vėlių, pasigyrėm savo radiniu. Jau kitą rytą jis atlėkė su portfeliuku pasiklausyti tos dainos, išgirdęs žodžius išsižiojo. Paskui paieškojau jos variantų vaikiškų dainų dainyne, kuriame tekstų apie oželį tikrai nemažai. Tų dainų tekstuose esantys garsažodžiai „meki puki“ ar „muki tpruki“ mums nieko nesako – sunku įsivaizduoti, kaip tai skamba iš tikrųjų. Tik vienoje vietoje radau, kad šnarpšdavo nosimi. Kai panaršiau Lietuvių literatūros ir tautosakos institute suskaitmenintą medžiagą radau dar baisesnių garsų... ir tada man pasidarė įdomu!

Sutartinės yra tarsi narkotikai?

– Viename interviu esate minėjusi, kad sutartinių dainavimas jus veikia kaip narkotikai.

– Galiu patvirtinti! Dainavimo džiaugsmo nepatyręs žmogus gali tiesiog manimi nepatikėti arba pamanyti, kad nusišneku. Visgi ši meno išraiška – pati kokybiškiausia bendravimo forma. Tai tinka ne tik sutartinėms, bet ir dainoms. Jeigu dainuojama geroje kompanijoje, dainos pradeda lipti kaip grybai – „tiltais“. Čia kalbame apie kolektyvinę sąmonę, kurios dėka žmonių pasąmonėje asociatyviniu būdu išnyra vis naujas kūrinys. Taip bedainuodamas atsiduri savotiškame transe, jį esu ne kartą patyrusi. Kad ir norisi miegoti taip, kad net akys limpa, tačiau negali sustoti dainuoti, nes vis kažkas prisimena kokią dainą.

– Kas yra transas?

– Būtina pabrėžti, kad šis „transas“ yra kabutėse, mat jis skiriasi nuo kultūrų, kuriose į tikrąjį transą įveda žyniai arba šamanai. Tiesa, ir sutartinės veikia kaip meditacija arba lengva hipnozė. Daug jų dainuojant pajauti, kaip tirpsta tavo erdvėlaikis – nebežinai, kuriame amžiuje gyveni, visiškai išsivalo mintys.

–  O klausantis įmanoma pasiekti tokią būseną?

– Manau, kad įmanoma, jeigu tai darai labai įdėmiai ir visiškai atsipalaidavęs. Žinoma, turi būti atitinkama erdvė. Pamenu labai įdomią patirtį iš gastrolių festivalyje „Klangkosmos“, vykusio Pietų Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose. Svarstėme, kaip visą šį laiką reikės ištverti, nes kasdien po valandą arba pusantros reikės atlikti grynų sutartinių – a capella, be jokio sąlyčio su kitais menais, o publika – užsieniečiai, kurie nesupranta žodžių. Teliko patarti užsimerkti, visiškai atsipalaiduoti ir įsiklausyti. Ir štai – poveikis buvo didžiulis, žmonės po koncertų prieidavo pasidalinti įspūdžiais.

Tarp kita ko, per tas dvi savaites ir mums pačioms išryškėjo keletas svarbių dalykų. Anksčiau sutartines trumpindavome (kai kurios jų trunka iki 8 minučių ir daugiau), nes norėdavosi atskleisti kuo didesnę įvairių giedojimo būdų įvairovę. Bet kai kurie klausytojai po koncertų ėmė klausinėti, ar jos neturėtų būti ilgesnės. Kai jau įeini į vienos sutartinės nuotaiką, norisi joje pabūti ilgiau, pastebėjo jie.

– Kada pirmąjį kartą patyrėte tą kitą dainų lygmenį?

– Tai įvyko visai netikėtai ir ne kažkokiame ypatingame koncerte. Dar iki Atgimimo laikų folkloristams buvo organizuojamos kūrybinės stovyklos Rumšiškių muziejuje. Ten skaitydavo įvairias, net ir praktines, paskaitas, pavyzdžiui, apie šiaudų, juostų pynimą, kankliavimą ir t.t.

Į stovyklą atvykome su savo sutartininkėmis (M.K.Čiurlionio meno mokyklos folkloro ansambliu, arba dar kitaip „čiurlioniukėmis“), su kuriomis buvome neseniai pradėjusios mokytis giedoti. Sutartinių mokėjome jau nemažai.

Vieną vakarą paprašė mūsų pagiedoti, tad ir pradėjome – pievoje, patvory, basos, ant lapuko keletą pavadinimų susirašiusios. Klausytojai aplink mus. Žiūrime, kad praėjo jau valanda dainavimo, o mums visiems taip gera... Buvo vasara, mirtina tyla, girdėjosi, kaip paskutiniai paukščiukai čiulba, visi jautėsi atsipalaidavę. Matau, kad jums labai gera, bet ar dar neatsibodo, klausiau, kai pradėjo temti, bet niekas nenorėjo išsiskirstyti. Dar pamenu, kaip bičiulis folkloristas Vytautas Musteikis mums atnešė 3 litrus šviežio šilto pieno ir mes visi jį gėrėme.

Iki šiol jaučiuosi taip, lyg tai būtų įvykę vakar.