Dainius Liškevičius: „Menininko kelias – atmesti baimes ir abejones“

Menininkas Dainius Liškevičius praveria savo studijos duris ir įsileidžia į vidų. Pradžioje turi pereiti savotišką labirintą – siauru takeliu tarp gausybės dėžių ir dėžučių, keisčiausių detalių ir objektų, baldų ir kitų sunkiai įvardijamų dalykų – tik tuomet patenki į šviesią, minimalizmo estetika alsuojančią ir elektroninės muzikos garsais užpildytą erdvę. Tokia yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato D.Liškevičiaus kūrybos laboratorija.

Kaip ir kiekvienais metais, 15min kultūra kviečia aukščiausiu valstybės įvertinimu pagerbtus menininkus išsamaus pokalbio apie jų gyvenimą ir kūrybą. Tarpdisciplininio meno kūrėjas Dainius Liškevičius premija įvertintas už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis.

Ant centrinio stalo – pradėtas piešti eskizas, ant kito – šūsnis spalvotų gamtinių fotografijų, ant trečio – plastikiniai rėmeliai, kuriuose spalvoti žurnalo lapai, išpiešti piešiniais. Paklaustas, ar ruošiasi kokiai parodai, D.Liškevičius nusijuokia – „Aš visada ruošiuosi parodai. Tai – nesustojantis procesas...“

Kūryba – viena laisvės dovanų

– Anksčiau, kai žmogus prisistatydavo esantis skulptorius, jo studiją galėdavai įsivaizduoti pilną kaltų, akmenų ir dulkių, jei – tapytojas, tai – dažai, teptukai, molbertas. O jūsų studijos centre – didžiulis baltas stalas su kompiuteriu, dėžutė pieštukų, eskizų sąsiuvinis. Ar tai ir yra pagrindiniai tarpdisciplininio meno kūrėjo įrankiai?

– Pagrindinis kiekvieno žmogaus įrankis yra jo galva, mąstymas ir ne taip svarbu, kuo jis užsiima. O padaryti galima viską, ką sugalvojai. Tai – jau tik detalės. Tačiau pirminis impulsas – vidinis, tuo tarpu kūnas tik pratęsia mintį ir ją įgyvendina paversdamas ją konkrečia materija, objektu ar įvykiu.

Nors save priskiriu tarpdisciplininio meno kūrėjams, tačiau esu baigęs skulptūrą, todėl ir dabar, kad ir ką bedaryčiau, mąstau kaip skulptorius. Kurdamas performansus ar filmuodamas, aš, visų pirma, esu skulptorius, nors, atvirai sakant, kaltą rankose jau seniai besu laikęs. Čia labai svarbus yra objekto santykis su erdve, kaip tai derės tarpusavyje. Net ir kurdamas filmą, aš iš pradžių turiu idėją, tada darau karkasą, užmetu mases, visumai bandau suteikti formą, gludinu paviršių bei šlifuoju akcentus. Taip veikia skulptoriaus mąstymas ir dirba jo rankos.

Na, o tarpdiscipliniškumas – tai įvairių medijų bei medžiagų panaudojimas kūryboje. Nesu prisirišęs nei prie medžiagų, nei įrankių, formų ar kažkokios estetikos. Konkreti idėja padiktuoja ir savo raišką. Tai gali būti net ir klasikinė skulptūra, bet tik jei ji geriausiai įkūnys pačią mintį. Arba fotografija, performansas, filmas – ne taip svarbu, viskas prasideda nuo minties, o jos įgyvendinimas – tai jau antras žingsnis.

– Simboliška tai, kad tokio meno koncepcija tapo įmanoma Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, todėl natūraliai tai norisi sieti su laisve.

– Žinoma, tai tiesiogiai susiję su pasikeitusia politine santvarka bei atpūtusiais naujais vėjais, naujomis žiniomis, naujomis pažintimis ir patirtimis. Išsivadavusi iš sovietinio kalėjimo tapo įmanoma išsivaduoti ir iš labai siaurai apibrėžtos meno raiškos. Dabar kiekvienas menininkas gali pasirinkti, kokiu keliu jis nori eiti, kas jam pačiam yra įdomu, kokia kūryba užsiimti. Tai ir yra viena iš laisvės dovanų.

„Ramybė“ – vienkiemis sovietiniame mikrorajone

– Esate gimęs 1970-aisiais, vadinasi, iki tokios meno sampratos teko pereiti visiškai kitokį supratimą, koks turi būti menas ir kaip reikia mąstyti. Tad koks buvo jūsų kelias į kūrybą?

– Mama, pamačiusi, kad mėgstu piešti, nuvedė į Komjaunimo vidurinę mokyklą, beje, tarpukariu buvusią „Aušros“ gimnazija, kurioje savo laiku mokėsi Valdas Adamkus. Čia buvo sustiprintos dailės pamokos, tad tai ir buvo mano dailės pradžia. Baigęs keturias klases, įstojau į Juozo Naujalio meno mokyklą, kur mokiausi iki aštuntos klasės, paskui į Stepo Žuko technikumą, kurį baigęs ėmiau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje. Taip galiausiai ir atsidūriau ten, kur esu dabar. Tad mano meno karjera yra labai tradicinė ir gana nuosekli (juokiasi).

– Esate „lūžio kartos“ kūrėjas – augęs sovietmečiu, studijas baigęs pirmaisiais Nepriklausomybės metais, o į savarankišką gyvenimą bei kūrybą išėjęs jau visiškai kitokiame pasaulyje. Kaip galėtumėte įvardyti savo kartą bei jos tapatybę?

– Sovietmetis mums jau nebuvo savaime suprantamas dalykas ir tai gimdė revoliucines, maištingas nuotaikas. Mums buvo labai natūralus protestas prieš bet kokią sistemą. Sakyčiau, mes augome savotiškoje parengtyje, tikėdami, kad laisvė būtinai išauš.

Žinoma, tam turėjo įtakos artimiausia aplinka. Gyvenau Kaune, Dainavos mikrorajone, kooperatiniame penkiaaukštyje Nr.43. Tačiau jo tikrasis pavadinimas buvo „Ramybė“ – pagal gatvę, o kartu ir žinomą dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslą. Čia buvo apsigyvenę žmonės iš sovietų valdžios nacionalizuotų, kolūkių nušluotų kaimų sodybų. Daugelis jų turėjo labai panašią patirtį, todėl ir namas tapo savotiška ramybės oaze, sala ano meto tikrovėje.

Namo pirmininku buvo mano krikštatėvis – buvęs partizanas, tremtinys ir didžiulis patriotas Albinas Staugaitis. Visi žmonės tarpusavyje nuolatos bendravo ir net buvę susibūrę į aktyviai veikiančią bendruomenę. Dabar gal sunku patikėti, tačiau mes gyvenome tartum savo vienkiemyje – žmonės puoselėjo ir kūrė šio penkiaaukščio aplinką, sodino gėles, įrenginėjo alpinariumus. Net suoliukai mūsų kieme būdavo dažomi geltona, žalia ir raudona spalvomis.

Iš jaunystės pamenu didžiules bendras šventes: gyventojai į kiemą išsinešdavo stalus, kėdes, suolus ir visi drauge švęsdavo namo penkmetį, dešimtmetį ar kokią kitą progą. Arba sėsdavo į žigulius, kas tokius turėjo, ir važiuodavo po Lietuvą lankydami istorines vietas, pilis, paminklus ar Rasų švęsti. Čia pat atvirai buvo pasakojamos istorijos apie praeitį, gyvenimą anos nepriklausomybės, karo ar pokario metais. Be abejo, visa tai gulė į mano galvą, veikė ir brandino.

Tad augau paralelinėje sovietmečiui tikrovėje – patys žmonės buvo sukūrę utopinį penkiaaukštį, kuriame galiojo kitokie santykiai ir tvarka. Beje, atėjus nepriklausomybei, šalia šio penkiaaukščio buvo pastatytas medinis kryžius, taip pat atsirado stiebas trispalvei iškelti ir tai tik patvirtina šio namo, kaip vienkiemio, idėją.

2014 metais sukūriau projektą „Ramybė“, kuriame vienas iš objektų buvo šio penkiaaukščio maketas. Tokiu būdu siekiau apmąstyti kolektyvinę atmintį ir būdus, kuriais šios nedidelės bendrijos gyventojai priešinosi primestai sovietinei tvarkai.

– Tačiau už šio namo teritorijos buvo visiškai kitas pasaulis, tiesa?

– Taip, užtekdavo išeiti už kiemo ribų ir susitikdavai su visiškai kitokiu pasauliu. Tačiau aš tai puikiai suvokiau, todėl „Ramybės“ saloje įgautos patirtys, žinios, vertybės buvo tam tikras pagrindas, leidęs išlikti ir kardinaliai priešingoje to meto tikrovėje. Man buvo aišku, kad su šia aplinka aš neturiu nieko bendra, todėl natūraliai įsijungė ir būtinybė maištauti bei priešintis.

Ypač tai tapo svarbu paauglystėje, apie kokius 1985 metus. Roko muzika, pankų kultūra čia taip pat suvaidino gan reikšmingą vaidmenį. Plokštelės tuomet vis dar buvo deficitas, todėl jei ką nors atveždavo į parduotuvę, stodavom į eilę ir laukdavom, kol prieisime prie kasos, o tuomet pirkdavome tai, kas likdavo – šitoks buvo milžiniškas poreikis muzikos, informacijos, žinios. Na, o paskui jau su bičiuliais mainydavomės. Šitaip iš rankų į rankas keliavo ir sunkiojo metalo, ir pankroko, ir psichodelikos, ir džiazo, ir net klasikos įrašai.

Ir dabar namie turiu kelis metrus plokštelių iš anų laikų. Tuomet mes buvome lyg kempinės, į save sugeriančios visa tai, kas skambėjo ir atrodė kiek kitaip, nei buvo įprasta sovietmečio tikrovėje. Be abejo, ir pačioje visuomenėje jau vyko krebždesys, judėjimas, tad buvo akivaizdu, kad kažkas keičiasi.

– Ar įsivaizdavote, kad kada nors gyvensite laisvoje ir demokratinėje šalyje?

– Buvau tuo tikras šimtu procentų.

Vytauto paminklas ir pirmasis honoraras

– Minėjote, kad laisvalaikiu piešdavote, o kas galiausiai paskatino pasirinkti skulptūros studijas?

– Romantizmas... Atsimenu save ankstyvoje paauglystėje svajojantį apie tai, kaip Panemunėje atstatysiu Vytauto paminklą. Tai, be abejo, susiję su gyvenimu „Ramybės“ penkiaaukštyje, prieškario fotografijomis bei istorinėmis knygomis.

O dailės studijose man puikiai sekėsi tapyba, taip pat labai mėgau lieti akvarelę – darydavau tai savo malonumui, todėl buvau užsivertęs savo darbais, beveik kaip dabar... Atėjus peržiūrų laikui, dalį savo darbų atiduodavau draugams arba iškeisdavau juos į plokšteles. Paskui dėstytojai stebėdavosi, kodėl skirtingi mokiniai taip panašiai dirba (juokiasi).

Tačiau galiausiai nugalėjo skulptūra. Ir gal ne tik dėl Vytauto paminklo, bet ir todėl, kad tai buvo galimybė tvirtoje materijoje – akmeny ar metale – įkūnyti savo idėjas, kurios, tikėjau, gali gyventi ilgiau net ir už patį autorių. Tačiau dabar matome, kad net ir tvirčiausia materija nėra amžina, ji subyra, yra išlydoma ir jos nebelieka nė ženklo.

– Ar jums buvo žinoma apie vadinamąjį „tylųjį modernizmą“ ir jo kūrėjus, ėjusius visiškai kitu keliu, nei buvo tuomet įprasta?

– Tiesą sakant, nelabai ir pamenu. Technikume mes patys labiau pankavome ir maištavome. Beje, su bičiuliu, vėliau tapusiu kunigu, čia atsidūrėme iš protesto prieš tuometinėje J.Naujalio mokykloje pradėtą vykdyti griežtą mokymo sistemą, kuri mums buvo nepriimtina.

Na, o technikume atradome daugiau laisvės: nereikėjo nešioti uniformų, galėjai gan laisvai elgtis su savo laiku, o ir dėstytojų požiūris buvo gerokai liberalesnis. Šalia menų studijų reikėjo pasirinkti ir profesiją – labiau taikomojo pobūdžio mokslus – kad paskui netektų menininkui badu mirti (juokiasi). Tad aš studijavau meninį medžio apdirbimą.

Dabar, kai pagalvoju, toks žingsnis buvo labai logiškas – puikiai žinojau, koks yra konkursas į tuometį Dailės institutą, kad ten priimami tik išrinktieji, todėl tikimybė įstoti iš pirmo karto buvo gan menka. Šia prasme profesija galėjo amortizuoti menininko vargus ir kančias (juokiasi). Tačiau atkūrus nepriklausomybę, viena vertus, buvo priimama daugiau stojančiųjų, kita vertus, matyt, ir meno studijos tapo mažiau patrauklios.

– Tad įstojote be vargo?

– Ne visai, mat po stojamųjų sąraše atsidūriau iškart už brūkšnio ir patekau į mokamas studijas – tai buvo pirmoji to laiko naujovė. Krikšto tėvo paragintas išdrožiau paminklinį kryžių ir gautą honorarą skyriau mokslams. Paskui gerai mokiausi, tapau tikru studentu ir net stipendiją gaudavau.

Arčiausiai po ranka – tavo paties kūnas

– Tai buvo 1990-ieji – lūžio ir nežinios metai. Kokioje atmosferoje vyko studijos?

– Kaip tik prieš kelias dienas žiūrėjau Sergejaus Loznicos filmą „Mr.Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ ir daugelis prisiminimų sugrįžo. Išties filmas labai gerai parodo tą laikmetį, nuotaikas, atmosferą, gyvenimą. Tuomet dieną vaikščiodavome į šaltą ir tamsią Akademiją, o naktimis budėdavome prie Aukščiausiosios Tarybos. Rodos, du skirtingi ir sunkiai suderinami pasauliai – iš vienos pusės paišymai, iš kitos – tankai. Visiškas siurrealizmas...

Vienas mūsų Dailės akademijos dėstytojų buvo Amerikos lietuvės Liucijos Baškauskaitės vyras Stevenas Anaya, atvėręs kiek kitokią piešimo sampratą. Tai buvo bene pirmasis mokytojas, iš kurio gavau šviežio, neakademinio, naujo oro gūsį. Turint galvoje to meto įvykius gatvėje, studijų metais kūryba taip pat buvo labai aiškiai susijusi su pasipriešinimu. Štai kodėl netrukus plūstelėjusios naujos idėjos mums tiesiogiai siejosi su atkovota laisve. Žinoma, dalis vyresnių dėstytojų manė, jog ir toliau viskas turi būti kaip anksčiau buvę ir nematė, kad menas kartu su visuomene žengė didelį naują žingsnį. Na, o mes buvome viso to sūkuryje.

Netrukus mus ėmė pasiekti parodos iš Vakarų, ypač skandinavų, pradėjo plaukti įvairi informacija apie meninius procesus, idėjas, naujas meno formas, kurios gyvavo pasaulyje. Tad visa tai mes priėmėme kaip natūralią duotybę ir bandėme eiti su laiku.

Jau studijų metais pradėjau kurti objektus, kurie išėjo už modernistinės sampratos ribų. Iš profesoriaus Petro Mazūro išmokau suliejimo bei lipdymo technologijų, taip sukūriau pirmuosius savo rimtesnius darbus. Dar būdamas studentu pradėjau dalyvauti ir tarptautinėse parodose.

– Kaip pavyko išmokti šiuolaikinio meno kalbą?

– Viskas vyko nuosekliai domintis ir ieškant, bandant suprasti, kas tai yra. Pradžioje kūriau labiau skulptūrinius objektus, instaliacijas ir tik vėliau atėjo performansams tinkamos idėjos. Savaime sekė ir noras išbandyti ką nors naujo, ir galvoje iškylantys sumanymai, kuriems prireikdavo naujų, neįprastų tiems laikams, sprendimų.

Pavyzdžiui, vienas iš mano performansų – tai stovėjimas ant galvos pačiose netikėčiausioje vietose keliaujant po užsienį. Ši idėja atėjo dar iš sovietmečio, kai iš vieno bičiulio gavau knygą „Jogos pagrindai“ ir aštuntoje klasėje išmokau stovėti ant galvos. Gerokai vėliau tai įjungiau į meno kūrinį. Šia prasme tai irgi buvo skulptūros kūrimas, tik panaudojant ne kokią kitą medžiagą, bet savo paties kūną. Darydamas tokius trumpalaikius performansus kavinėse, gatvėse, muziejuose, aš būdavau apsirengęs raudonais marškinėliais – tai nuoroda į sovietinę praeitį. Šitaip keliaudamas po pasaulio šalis, aš tartum dėliojau naują žemėlapį tam panaudodamas įvairias meno formas – patį veiksmą, kūno skulptūrą, dokumentavimą per fotografiją, grafinį pačių vietų jungimą į vientisą paveikslą. Šiuo metu jau turiu kelis šimtus tokių fotografijų, tačiau šis projektas dar nėra baigtas.

– Tai viena iš formų, kai jūsų paties kūnas tampa meno kūriniu?

– Tuomet tai buvo pigiausia ir paprasčiausias medžiaga – imdavai tai, kas pasitaikydavo po ranka. Ir kartais tai būdavai tu pats. Žinoma, dabar viskas yra kitaip: gali parašyti projektą ir net pasamdyti žmones, kurie atliks tavo performansą už tave. O XX a. pabaigoje tokios prabangos neturėjome, naudojomės kukliais savo ištekliais (juokiasi).

Pasikeitusi socialinė situacija, taip pat keitė požiūrį ir į patį meno kūrimą. Supratau, kad meno kūrinys gali būti ir trumpalaikis įvykis – tai mano sąmonę išvadavo iš įprastų meno raiškos formų ir suteikė daugiau laisvės veikti, daryti.

– O filmavimas? Esate nemažai sukūręs ir videodarbų. Kaip ši forma atėjo į jūsų kūrybą?

– Apie 2000-uosius metus Šiuolaikiniame meno centre buvo viena filmavimo kamera, tai visi menininkai, kas norėjo, „stovėdavo eilėje“, kad gautų kelias dienas su ja padirbėti. Ir tai nebuvo vien siekis išbandyti naują technologiją. Kaip jau minėjau, pirma subręsdavo idėja, kuriai videoformatas pasirodydavo tinkamiausias, o tada, gavęs kamerą, puldavau tos idėjos įgyvendinti.

Šiuo metu kaip tik baigiu filmą, kuriame naudoju savo archyvinę vaizdo medžiagą, siekiančią 2007-uosius. Tai buvo periodas, kai bandžiau atsiriboti nuo visko ir kurti užsidaręs savo namuose – laisvas nuo institucijų, galerijų bei projektų... Tuomet mano namai tapo ir mano darbo, ir kūrybos erdve, o pats gyvenimas, kasdienė veikla – kūryba.

Išties juk kūrybinis procesas, pasiruošimas įvykiui, dažnai yra žymiai svarbesnis už pačios idėjos įgyvendinimą, nes tai parodo mąstymo kelią, kaip ateita iki galutinio taško. Štai kodėl nemažai savo kūrinių dokumentuoju ir tai galiausiai tampa savarankiškais meno objektais.

Tuo laikotarpiu į savo ilgalaikius projektus įtraukdavau ir šeimą. Pavyzdžiui, mes švęsdavome Kalėdų eglutės nupuošimą: nuo žaislų nuėmimo, eglutės supjaustymo bei spyglių sušlavimo. Septynerius metus, kol vaikai buvo maži, turėjome šitokią tradiciją. Ir visą tą laikotarpį aktyviai filmavau mūsų kasdienybę, aplinką, pačius įprasčiausius įvykius.

Galiausiai iš visos šios medžiagos sumaniau padaryti pilno metro filmą, kuriame jungiu maždaug dešimties metų archyvinę medžiagą su dabarties vaizdais. Šio filmo, kurį pavadinau „Modernus butas“, herojus – pats butas, kuriame ir vyksta visas gyvenimas.

Subtilus ir asmeniškas

– Turbūt ne kartą esate girdėjęs, gal net ir apie savo kūrinius, kad čia joks menas, o nesąmonė ir nesusipratimas. Kas, jūsų manymu, šiuolaikinį meną paverčia menu?

– „Ir aš taip galiu padaryti“ – tai klasikinė frazė... Bet jei žmogus neatpažįsta kūrinio idėjos, jam tai ir nėra joks menas, o tik daiktų krūva ar paprasčiausia nesąmonė. Ko nesupranti, tai lieka svetima ir kelia baimę. Tuomet lengviausia tai sudaužyti – kad nereikėtų žiūrėti ir mąstyti.

Kita vertus, negali norėti, kad menas patiktų visiems vienodai. Tokia yra propagandinio meno paskirtis – jis taiko į visus žiūrovus ir ragina žygiuoti vienu rimtu bei džiaugtis šviesiu rytojumi. Tačiau menas – tai ne šūkiai ir lozungai, o subtilūs ir asmeniški kuždesiai. Štai kodėl reikia pastangų norint jį perskaityti ir pabandyti žvelgti plačiau nei įprasta.

Ypač šiuolaikinis menas reikalauja ne tik estetinės pajautos, bet ir gilesnio pasirengimo, meno istorijos pažinimo. Dabar tampa madingi ir parodų gidai, kurie žiūrovams pristato meno kūrinių idėjas, nušviečia koncepcijas, paaiškina kontekstus. Tačiau ir man būna – skaitau, kas parašyta apie kūrinį, ir nepagaunu minties. Bet juk pasaulis yra didelis, menininkų – gausybė, o kiekvienas jų ateina su unikalia patirtimi bei individualia raiška. Vieni nagrinėja metafizines problemas, kiti – socialines, treti – ekologines. Ir taip mes visi bendraujame, perduodame vienas kitam žinias, bandome geriau suprasti reiškinius, žmones, situacijas, kas ir kodėl vyksta.

Neretai dabar menininkai savo kūrybą įvardija kaip tyrimus, vadinasi, jie dirba proaktyviai ir tokiu būdu siekia keisti mūsų aplinką, požiūrį į tam tikrus dalykus, pačią visuomenę bei žmogų. Šia prasme meninė kūryba yra kur kas daugiau nei sienų dekoravimas ar investicija. Ir aš esu už tokį meną.

– Marina Abramovič yra sakiusi, kad ją domina menas, galintis pakeisti visuomenės ideologiją, o meno kūrinys, orientuotas vien į estetines vertybes, yra neužbaigtas.

– Estetika, žinoma, yra svarbu, tačiau meno kūrinį vertinti vien šia kategorija yra pernelyg siaura. Juk vienam patinka surūdijęs paviršius, o kitam – veidrodinis ir, užsispyrėliškai bando vienas kitam įrodyti savo tiesą. Tačiau tai absurdas ir beprasmybė. Juk estetika yra ne tai, kas gražu ar bjauru, bet tai, kas būtina konkrečiai idėjai tapti matomai.

Apsibrėžti – tai save įkalinti

– Nacionalinė premija jums skirta už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis. Kaip jūs pats įvardytumėte, kas yra tie stereotipai ir kodėl jie pavojingi?

– Stereotipai – tai pačios įvairiausios baimės, kurios trukdo mums laisvai mąstyti ir gyventi. Mes dažnai sukuriame tam tikrus rėmus, ribas, manydami, kad tai yra gero ir teisingo gyvenimo pagrindas. O visa tai, kas išeina už jų ribų – kelią įtarimą, nepasitenkinimą, baimę. Apsibrėžti – tai save įkalinti, įsprausti, uždaryti. Žinoma, didžioji dalis žmonių norėtų gyventi saugiai, užmerkti akis prieš įvairias problemas bei reiškinius, tartum jų nė nebūtų. Juk šitaip viskas atrodo žymiai paprasčiau...

Iki pandemijos gyvenome gan ramiai ir saugiai: karai vyko toli nuo mūsų, epidemijos – tik neišsivysčiusiose šalyse, pabėgėliai – kažkur kitur. Tuo tarpu mes – saugi sala, laimingas burbulas. Tačiau per pastaruosius keletą metų atsidūrėme visiškai kitokioje situacijoje, o visuomenė gavo labai daug svarbių pamokų. Viena jų – kaip priimti ir suprasti kitą, kitokį. Juk žvelgiant iš gerokai platesnės perspektyvos, tikėtina, kad ledai ir toliau tirps, emigracija didės ir mums teks gyventi žymiai tankiau. Pokyčiai yra neišvengiami, todėl mums reikės vis dažniau, gal net radikaliau, susidurti su mūsų pačių stereotipais ir bandyti juos keisti.

– Šia prasme menas, kūryba – tai būdas kalbėti apie tai, kas svarbu visuomenei? Ar save įvardytumėte kaip socialų menininką.

– Nesu menininkas aktyvistas, kuris staigiai reaguotų į čia ir dabar vykstančius procesus ir keltų klausimus, kviečiantis aktyviai diskusijai. Mano kūrybiniai mechanizmai sukasi kitokiu tempu. Darau tai, kas man pačiam aktualu, ką pats matau kaip iššūkį ar galimybę bakstelėti pirštu į vieną ar kitą stereotipinį darinį. Net ir tai, kas šiandien meno scenoje yra „ant bangos“, manęs nebūtinai jaudina, mat šiuo metu tyrinėju visiškai kitas temas bei klausimus.

Vis dėlto, negyvenu uždarai, seku įvykius, domiuosi tuo, kas vyksta aplinkui. Esu socialus, visų pirma, kaip pilietis ir kaip menininkas, todėl man rūpi temos, kurias šiandien kelią mūsų laikas ir dabarties iššūkiai. Per meno kūrinį, lyg veidrodį, kalbėdamas aktualiomis temomis, priverti žmones akis į akį susidurti su jų baimėmis, nusistatymais, nežinojimu. Mes juk nesame robotai, veikiantys užprogramuotai. Esame laisvi mąstyti, kelti ir provokuoti nepatogius klausimus ir tokiu būdu tobulėti. Tokia ir yra meno paskirtis – kelti klausimus, kurie padėtų judėti į priekį. Žinoma, niekas nėra apsaugotas nuo klaidos, bet kai žmogus yra įsitikinęs, kad yra taip, o ne kitaip, tai gali būti ypač pavojinga.

Pavyzdžiui, ką mes šiandien suvokiame kaip patriotizmą? Žvelgiant į dabarties realijas, kai kurie reiškiniai, įvardijami kaip patriotizmas, atrodo gąsdinantys. Ką reiškia pati patriotizmo sąvoka šiandien, kai žmonės, parduotuvėse prisipirkę vėliavų, jomis mosuodami eina į pačius keisčiausius renginius, kurie tomis vėliavomis teisinami kaip patriotiniai. Tarkime, tai, kas vyko Sausio 13-osios minėjime prie Seimų rūmų, kažkam juk irgi atrodė kaip patriotizmo išraiška. Bet ar tai išties ir yra patriotizmas?

Kūryba be drąsos – neįmanoma

– Ar šiandien esama temų, kurios yra ne tik nepatogios, tačiau net pavojingos ir, dėl šventos ramybės, prie jų geriau nesiartinti?

– Tarkime, savižudybė – labai kontroversiška tema. Iš esmės, smerkiama, tačiau tam tikrais atvejais, kai kuriose šalyse, jau įteisinta. Įdomu, kaip eutanazijos idėja sugyvena krikščioniškos visuomenės sąmonėje? Kita vertus, keičiasi ir žmonių požiūris į religiją, jos dogmas, daugiau įsigali individualizmas, tad ir savanoriškos mirties idėja tampa labiau priimtina.

Vis dėlto, į tai galima pažvelgti ir iš kitos perspektyvos. Tarkime, žmonių gyvenimo tankumo arba ekologijos temos. Šiame kontekste mirties kapsulės, į kurią gali atsigulti ir ramiai bei neskausmingai išeiti iš gyvenimo, skamba lyg pasakojimas iš distopinio filmo. Tačiau tai jau realiai vyksta. Žmogus gali pasirinkti, kada ir kaip jam iškeliauti. O netolimoje ateityje gal išvis nebebus jokių kliūčių ir nei amžius, nei motyvas, nei psichikos būsena negalės sutrukdyti laisvai pasirinkti mirti. Maža to, išeidamas žmogus užleis vietą kitam ir tai gal bus net vertinama kaip altruizmas.

– Prisimindama praėjusiais metais kilusį ažiotažą dėl jūsų videoperformanso „Kliaksas / Restartas“ menotyrininkė Agnė Narušytė, teigė, jog „nuo šiol Lietuvoje prieš imdamiesi temų, dėl kurių vis nesibaigia kovos, menininkai privalo cenzūruoti save“. Ar pats įžvelgiate tokį pavojų?

– Žinoma. Vidinis mygtukas, tartum koks saugiklis, visada gali įsijungti. Juk racionalus protas tau sako: „jei šį projektą padarysi, gali negausti finansavimo kitiems metams, o gal net turėti teisinių problemų“. Su gyvenimo patirtimi imi suvokti ne tik galimas grėsmes, bet ir rizikas. Tuomet išties gali pradėti svarstyti – o kokia to prasmė, koks tikslas? Todėl kūrybai neužtenka vien geros idėjos – reikalinga ir drąsa tai įgyvendinti iki galo.

Mane visuomet žavėjo akrobatas Philippe‘as Petit, 1974 metais perėjęs lynu tarp Niujorko dangoraižių, tų pačių, į kuriuos 2001-ųjų metų rugsėjo 11 d. įsirėžė lėktuvai. Tam reikėjo nepaprastai daug pasiruošimo, planavimo ir drąsos, mat šis veiksmas buvo ne tik nelegalus, bet ir pavojingas. Iš pirmo karto, beje, jam nepavyko – buvo pagautas policijos. Tačiau po kiek metų, dar geriau pasiruošę, jie įvykdė šį sumanymą: su strėle peršovė lyną, ištempė tarp pastatų ir perėjo nuo vieno dangoraižio ant kito. 2008 metais apie tai buvo sukurtas dokumentinis filmas.

Šis pavyzdys parodo, kad būtinas ne tik tikėjimas savo idėja, jos reikalingumu, prasmingumu, bet ir drąsa tai atlikti, atmetus baimę ir abejones. Juk už paleistą mintį gali tekti ir atsakyti, nes niekada negali žinoti, kaip ji gali būti suprasta ir interpretuota. Štai kodėl kūryba be drąsos tiesiog neįmanoma.