Vytautas Miškinis: „Muzika mane išgelbėjo nuo brutalaus gatvės gyvenimo“
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kompozitorius, dirigentas, pedagogas bei choro „Ąžuoliukas“ vadovas Vytautas Miškinis – viena ryškiausių Lietuvos chorinio dainavimo asmenybių, kurio kūryba, chorvedžio patirtis bei charizma garsėja toli už mūsų šalies ribų.
Kaip ir kiekvienais metais 15min kviečia aukščiausiu valstybės įvertinimu pagerbtus menininkus išsamaus pokalbio apie jų gyvenimą bei kūrybą. V.Miškiniui Nacionalinė premija skirta už chorinės kultūros turtinimą ir sklaidą.
Šiame pokalbyje Maestro pasakoja apie šešis dešimtmečius su „Ąžuoliuku“, besikeičiančias jaunuolių kartas ir muzikos galią įkvėpti prasmei, bendrystei ir gyvenimo džiaugsmui.
Marsietis, dainuojantis rusiškai
– Esame „Ąžuoliuko“ studijoje, kur net sienos pasakoja jau daugiau nei šešis dešimtmečius trunkančią šio choro istoriją. Kiek metų jau jūs pats čia lankotės?
– Į Mokytojų namų patalpas ateinu jau šešiasdešimt metų. Kasdien – daugiau nei keturiasdešimt. Pradžia buvo septynerių, kai pirmą kartą pravėriau „Ąžuoliuko“ duris. Tuomet tai dar nebuvo mokykla, o tiesiog klubas. Tačiau atėjau kaip tik tais metais, kai choras ėmė repetuoti Mokytojų namuose. Tiesa, ne šiose patalpose, o priešingame pastato kampe, ten, kur dabar ant sienos kabo atminimo lenta choro įkūrėjui Hermanui Perelšteinui. Vėliau, po kelių kraustymųsi, dalis mūsų patalpų atsidūrė čia, kur dabar ir esame. Tad esu seniausias Mokytojų namų lankytojas, kurį kelias čia atvedė 1961 metais.
– Kokie jūsų atsiminimai iš pirmojo apsilankymo chore?
– Pirmiausia, žinoma, buvo egzaminas, o aš buvau septynioliktas eilėje. Pamenu už stalo sėdėjo chormeisteriai Jonas Aleksa, pedagogė Žyginta Zavackytė ir choro vadovas Hermanas Perelšteinas, o aš jiems padainavau rusišką dainelę, kurią išmokau iš televizijos: „A kationku nočju snitca...“ (rus.: „O katinėlis naktį sapnuoja...“)
– Toks buvo jūsų paties pasirinkimas?
– Žinoma. Aš gimiau Pavilny ir visa mano kiemo aplinka buvo rusiška, o aš kaip kempinė gėriau į save tą kalbą, santykius. Maža to, mano tėvas pirmasis įsigijo televizorių, tad iš laidų bei filmukų aš išmokau dainelių, kurias visada paskui garsiai traukdavau tiek namuose sėdėdamas ant puodo, tiek ir kieme vaikščiodamas su draugais. Iš jų išmokau ir keiksmų, tačiau nesuprasdamas jų reikšmės, grįžęs namo, tėvams viską atvirai ir išklodavau. Matydami, kad tokia aplinka daro prastą įtaką, tėvai mane išsiuntė pas gimines į Zervynas, kur pusė kaimo buvo mano mamos giminaičiai. Čia aš baigiau pirmąją klasę.
Kaime rusiškai niekas nesuprato ir kai per muzikos pamokas liepdavo dainuoti, aš žinoma, užtraukdavau savo dainelę apie katinėlį. Tuomet visi į mane žiūrėdavo kaip į marsietį ir prašydavo padainuoti dar (juokiasi). Tėvai pasakojo, kad, eidamas kaimo gatve iš namų viename kaimo gale į mokyklą – kitame, taip pat nepailsdamas dainuodavau. Tad jie anksti pastebėjo šį mano polinkį muzikai bei improvizacijai. Šitaip aš antroje klasėje sugrįžęs į Vilnių ir atsidūriau „Ąžuoliuke“.
„Ąžuoliuko“ oazė
– Choras berniukui – anuomet turbūt buvo labai netipiškas pasirinkimas.
– Mano vaikystėje pasirinkimo galimybių, kuo užsiimti, daug nebuvo: kiemas, sportas, dailė arba muzika. Žvelgdamas iš laiko perspektyvos, „Ąžuoliuką“ regiu kaip oazę brutalioje ir pavojingoje to laiko aplinkoje.
Tuomet su tėvais gyvenau Krasnuchoje, Skroblų gatvės gale, prie pat Aklųjų kombinato, kur mano tėvai ir dirbo. Šis rajonas buvo vienas pavojingiausių visame Vilniuje, o aš gyvenau pačiame šios irštvos centre. Muštynės buvo nuolatinė tos tikrovės dalis. Dzūkai, Partizanai, Krasnucha – tarp šių grupuočių vyko negailestinga kova. Ant savo kūno vis dar nešioju tų laikų gatvinių santykių žymes. Laimei, mano klasės draugas, pravarde Kablukas, buvo Krasnuchos lyderis ir tai ne kartą išgelbėjo mano kailį.
Beje, kiek vėliau, mokydamasis 21-oje vidurinėje mokykloje bei akademinių studijų pradžioje, grojau Grąžtų gamyklos šokiuose. O čia jau galiojo savos taisyklės ir be muštynių retai kada išsisukdavome: užtekdavo kam nors ne taip pažiūrėti ar ne tą panelę pašokdinti ir prasidėdavo... Bet aš buvau neliečiamas, mat grojau visiems, visus linksminau vienodai. Turėjau net pravardę – Vytas Muzikant ir savotiškai buvau gerbiamas.
– Ar šie galios, patyčių, smurto santykiai, buvę to meto norma, niekaip nepersikėlė į „Ąžuoliuką“?
– Repeticijų metu to nebuvo. Formalus kūrybinis ugdymas vyko sklandžiai ir tvarkingai. Tačiau užvėrus Mokytojų namų duris prasidėdavo neformalūs santykiai, tad išėjus į gatvę jau veikė tos pačios, įprastos ano meto gatvės taisyklės. Ypač aštrūs buvo santykiai tarp skirtingų tautybių jaunuolių, kurie nuolatos aiškinosi, kas turi dominuoti.
Pirmaisiais metais po repeticijų vyresnėliai paimdavo mažuosius už kojų, pakratydavo, o monetoms išbyrėjus pastatydavo vėl ant žemės. Ir dar prigąsdindavo: „Tik pabandyk šefui pasiskųsti...“ Ne kartą ir pačiam tai teko patirti. Tad už repeticijų aplinkos dedovščina buvo aukščiausio lygio.
Tiesa, būdamas maždaug trylikos, lygiagrečiai chorui ėmiau aktyviai sportuoti: lankiau boksą, o rūsyje netoli namų, kur veikė Aklųjų kombinato štangos sekcija, kilnojau štangas bei svarmenis. Nenorėjau būti ištižėlis, turėjau už save pakovoti – kiemo ir gatvės aplinka tiesiog vertė tai daryti. Todėl sportavau vos ne kasdien ir net galėjau pasigirti aukštais pasiekimais: sverdamas 86 kilogramus iškėliau 100 kilogramų štangą. Tai buvos superinis dalykas. Treneris man net rekomendavo profesionaliai sportuoti. Bet kai pagalvojau, kas geriau – kiemas ar muzika, apsisprendžiau nedvejodamas.
– Kodėl? Kas tai nulėmė? Juk kiemo gyvenimas jaunuoliui tuomet turėjo atrodyti ir labai vyriška, ir savaip romantiška tuo pačiu metu.
– Romantikos ten buvo nedaug – dominavo smurtas, kova, muštynės, ilgainiui visa tai vedė prie nusikaltimų – vagysčių, nelegalios veiklos. Ne, tai buvo ne mano kelias. Ir didžiausią įtaką šiame apsisprendime suvaidino „Ąžuoliuko“ vadovas H.Perelšteinas. Juokais galiu pasakyti, kad esu jo spaudimo auka. Su muzika, beje, man lygiagrečiai atėjo ir piešimas, lipdymas. Po mokyklos aš net galvojau stoti į skulptūrą. Tačiau vėlgi – muzika paėmė viršų.
Choro patirtys ir paties H.Perelšteino asmenybė mane tiesiog traukė. O ir jis manyje įžvelgė potencialą, mat buvau labai dėmesingas. Ir balsingas – vadovui nuolat tekdavo mane tildyti (juokiasi). Taip pat man gan lengvai sekėsi solfedis bei diktantai. Tad tai, ką tėvai manyje įžvelgė ankstyvame amžiuje, „Ąžuoliuke“ turėjo galimybę išryškėti ir atsiskleisti.
Bet turbūt svarbiausia buvo kai kas kita. Choro vasaros stovyklų metu, būdamas šešiolikos, aš tapau „vadovėliu“ – vadovo pagalbininku, savotišku tarpininku tarp auklėtojo ir vaikų. Kadangi kiek vyresnis mūsų būrio vadovas daugiau dėmesio skyrė studentei, man paliko rūpestį vaikais. Mūsų būriui priklausė mažiausieji – šešiamečiai ir septynmečiai. Ir man puikiai sekėsi su jais „terliotis“. H.Perelšteinas pastebėjo, kad aš gan lengvai susitvarkau su šia užduotimi, o vaikai tiesiog nuolatos buvo mane aplipę.
– Kaip jums tai pavyko?
– Stengiausi stimuliuoti jų kūrybingumą: eidavome į mišką ir ten renkdavome parodas iš to, ką rasdavome, iš viržių šaknų darydavome skulptūras arba pasakodavome vieni kitiems istorijas bei pasakas, kurias čia pat kūrėme fantazuodami. Toks buvo stimulas vaikų kūrybiškumui žadinti. Beje, visas jų pasakas net užrašydavau, tik, gaila, nebežinau, kur tą bloknotą padėjau, niekaip negaliu atrasti.
Pasirinkti ir nesigailėti
– Kiek žinau, po studijų tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje turėjote galimybę išvykti į Austriją, tačiau šia pavydėtina galimybe nepasinaudojote. Kodėl?
– Penktame kurse pradėjau dirbti Kauno valstybiniame chore, mat tuometinis vadovas Petras Bingelis ruošėsi stažuotei Vokietijoje, todėl jam reikėjo pamainos. Čia praleidau trejus su puse metų ir per tą laiką nenutraukiau ryšių su „Ąžuoliuku“ – vos ne kasdien kursavau tarp Vilniaus ir Kauno.
Tuomet buvo tokia tvarka – valstybinio kolektyvo dirigentui priklausė stažuotė užsienyje. Tad pirma į Vokietiją išvyko P.Bingelis, po jo – antrasis orkestro dirigentas Algimantas Mišeikis. Na, o dar po kurio laiko atėjo ir mano eilė. Centrinėje Sąjungos kultūros ministerijoje Maskvoje jau buvo sutvarkyti visi dokumentai, leidimas gautas, o aš pats aktyviai tam ruošiausi lankydamas privačias pamokas pas J.Aleksą. Tačiau galiausiai šio žingsnio atsisakiau dėl „Ąžuoliuko“.
Tuomet buvo tokia situacija, jog H.Perelšteinas jau planavo emigruoti, o mane jis matė kaip savo darbų tęsėją. Tad aš, tartum paklusdamas jam, pasilikau. Atvirai sakant, jei būčiau išvykęs, vargu ar būčiau sugrįžęs į Lietuvą. Juk nebuvau čia prie nieko prisirišęs. Gal tik prie „Ąžuoliuko“. Tad dėl jo ir pasilikau.
– Niekada to nesigailėjote?
– Tai buvo mano apsisprendimas, niekas nevertė. Ir jei šiandien reikėtų gyvenimą pakartoti iš naujo, rinkčiausi tą patį.
Muzika nepaisant ideologijos
– Papasakokite kaip sovietmečiu buvo sudaromas choro repertuaras. Kokius reikalavimus turėjote atitikti?
– Muzika anuomet buvo suvokiama kaip politinės ideologijos įrankis, todėl ir repertuaras turėjo atitikti ateistinio ir komunistinio ugdymo planą. Pagalvokite, kodėl tuometė valdžia taip palaikė ir skatino Dainų šventes bei visą mėgėjiškų kolektyvų veiklą? Nes tai masinis meninis judėjimas, kurį galima ugdyti per ideologinius tekstus bei muziką. Toks buvo vienas iš būdų formuoti tarybinio piliečio sampratą.
Tad ir jaunimo choro repertuare turėjo būti dainelės apie tėvynę, partiją bei Leniną. Kiekvienais metais, ypač po to, kai mes įkūrėme muzikos mokyklą, Švietimo ministerijai privalėjome duoti ataskaitą apie tai, koks buvo ir koks kitiems metams planuojamas repertuaras. Na, ir surašydavau: 10 dainelių apie tėvynę, pionierius, leninus, o šalia vienas „Requiem“. Ir taip praslysdavome. Bet niekas nekreipė dėmesio į tai, kad dainelės vos po kelias minutes, o „Requiem“ – valandos kūrinys. Tad šitaip ir gudraudavome.
Taip pat atlikdavome ir užsienio kompozitorių psalmes, tačiau pritaikydavome ne religinius, bet pasaulietinius tekstus. Tas pats nutikdavo ir su Dmitrijaus Bortnianskio choriniais koncertais, paremtais liturgija. Galima tai vadinti košmaru, tiesa? Tačiau tik tokiu būdu galėjome jaunimą supažindinti su šia muzika, patirti ją. Todėl, tikiu, kad net ir pakeitus žodžius, ši muzika neprarado savo tikrosios dvasios.
– Ar dėl tokių kūrinių niekada nekildavo problemų?
– Tiesą sakant, tais laikais būta visokio plauko komisijų ir jos nuolatos mus tikrino. Šiandien gal ir sunku patikėti, tačiau net ir anoniminiais skundais buvo remiamasi kaip rimtu argumentu. Tad pasitaikydavo, jog viena komisija tik atsikratai, žiūrėk, jau ir kita prie durų stovi.
– Kaip visa tai ištvėrėte?
– Buvau jaunas, naivus ir patiklus (juokiasi). Jei būčiau gudresnis, būčiau pasidavęs, arba pasiuntęs visas komisijas lauk ir pats išėjęs, kad tik netrukdytų dirbti. Žinojau, kad esu kaltinamas neteisingai, kad priekabių ieškoma ten, kur nieko nėra. Todėl su laiku tiesiog apsišarvavau kantrybe, užsiauginau storą odą, nuo kurios kulkos paprasčiausiai atšokdavo.
Tada buvo manančių, jog „Ąžuoliuko“ vadovo kėdė yra labai šilta (juokiasi). Išties tai buvo choras, kuris jau H.Perelšteino laikais ruošė kūrinius kartu su simfoniniu orkestru – tokių kolektyvų buvo vienetai. Todėl „Ąžuoliukas“ turėjo prestižinio choro statusą.
Žinoma, anuomet nebuvome vienintelis choras. Tuometiniame Kapsuke buvo „Vyturėlis“, Kaune – „Varpelis“, Klaipėdoje – „Gintarėlis“, bet jie nebuvo pajėgūs atlikti didelių kūrinių vien dėl nedidelio jaunuolių skaičiaus. Juk H.Perelšteinui išvykus „Ąžuoliuką“ lankė 350, o dabar – 450 vaikų. Tad iš tokio būrio nesunkiai galiu sudaryti stiprų 100 berniukų ir jaunuolių koncertinį chorą.
Įsteigus muzikos mokyklą, mūsų meniniai pajėgumai dar labiau išaugo, mat jaunimas galėjo skaityti natas iš lapo ir tai leido gan greitai išmokti naują medžiagą ir ją įsisąmoninti. Tad savo ambicijas mes su kiekvienais metais auginome ir siekėme dar neišbandytų aukštumų.
– Kokia dabar yra situacija Lietuvoje su jaunimo choriniu dainavimu, ar daug kolektyvų išliko iš sovietmečio?
– Taip, daugelis jų išties tęsia savo veiklą, ir tai džiugina. Tačiau „Ąžuoliukas“ tapo pirmuoju savo mokyklą įkūrusiu choru, pirmeiviu, kurio pagrindu vėliau kūrėsi kitos chorinio dainavimo mokyklos – „Varpelis“, „Dagilėlis“, „Liepaitės“. Visi jie rėmėsi mūsų patirtimi, dokumentais bei mokymo planu.
„Ąžuoliuko“ stiprybė – didžiulės ambicijos ir išnaudotas potencialas. Mes buvome ir tebesame sau iškėlę aukštą kartelę, kurios stengiamės nenuleisti. Štai kodėl esame nuolatos kviečiami dalyvauti didžiuliuose projektuose su simfoniniu orkestru, reguliariai koncertuojame Filharmonijoje, Kongresų rūmuose – vien tai jau yra didžiulis įvertinimas.
Maža to, mes kasmet ruošiame stambius kūrinius ir tai tapo mūsų vizitine kortele. Tad, galima sakyti, jog mano simfoninio dirigavimo ambicijos, kurias turėjau prieš „Ąžuoliuką“, niekur nedingo, o tapo įgyvendintos su Lietuvos valstybiniu ir Nacionaliniu simfoniniais orkestrais, Lietuvos kameriniu, Kristoforo ir kitais orkestrais.
Choras – poilsiui ir augimui
– Kalbėjote apie komisijas, kurios vis trukdydavo dirbti sovietmečiu. Na, o dabar galite pasakyti, kad darbuotis yra lengviau?
– Ne, nieko panašaus.
– Kodėl?
– Nes atsakomybė žymiai didesnė. Anuomet laviruodavome bandydami išsisukti nuo partijos, politikų bei valdininkų spendžiamų spąstų. O dabar mes susiduriame su pragmatiškais tėvais, kurie atiduodami mums vaikus įsivaizduoja, kad tokiu būdu nusiplauna rankas ir nebėra atsakingi už jų auklėjimą bei jiems skiriamą dėmesį.
Labai dažnai į mus žiūrima kaip į paslaugos teikėją, iš kurio galima ir reikalauti apčiuopiamų rezultatų. Tačiau atvedus vaiką į „Ąžuoliuką“, įsipareigoti turi ne tik mokykla, bet ir tėvai bei vaikai. Štai čia ir yra svarbiausias dalykas. Jau seniai esu pastebėjęs, kad kuo labiau tėvai suinteresuoti vaiko sėkme, tuo didesnė jo sėkmė yra ir chore. Ir atvirkščiai – jei choro lankymas yra paliekamas savieigai, anksčiau ar vėliau vaikas praranda ir motyvaciją jį lankyti. Nes vaiku reikia nuolatos domėtis ir jį palaikyti.
Dažnai tėvams sakau, kad mes esame pedagoginis, o ne sporto kolektyvas. Didelės ambicijos, žinoma, yra labai gerai, tačiau muzika yra kur kas daugiau nei apčiuopiami pasiekimai ir statistiniai rezultatai. Chore mes nesiekiame nieko aplenkti, bet parodyti kultūros ir meno grožį, užkrėsti vidiniu gėrio pajautimu. Todėl sąmoningai renkamės ne rekordų, bet supažindinti vaikus su aukščiausio lygio kūriniais, kurie kalbėtų apie prasmę bei meno vertę. Ir vaikai tai suvokia.
– Jums vadovaujant chorui, užaugo jau ne viena karta. Kaip jūs matote dabarties jaunimą, kurio gyvenimui reikšmingą įtaką daro naujosios technologijos. Ar lengvai pavyksta atitraukti juos nuo mobiliųjų telefonų ir sudominti natomis?
– Tikrai nelengvai. Dažnai žvelgdamas vaikams į akis, jose matau stiklą, ekrano atspindį. Ir tai, žinoma, labai jaučiasi dirbant. Tačiau tiek su vaikais, tiek ir tėvais esame sutarę, kad mūsų teritorijoje nėra mobiliųjų. Choras – tai poilsis nuo ekranų.
Tačiau kartų pasikeitimas yra labai juntamas. O šiuolaikiniuose vaikuose matyti labai daug nuovargio ženklų. Ir tai, žinoma, labiau psichologinis nuovargis. Todėl patraukti ir dar suvaldyti berniukų dėmesį – šiandien reikalauja gerokai daugiau pastangų nei anksčiau.
Didžiausia patirtis – bendravimas
– Kokia yra didžiausia motyvacija šiandieniniam vaikui lankyti chorą?
– Koncertai. Visi vaikai nori patirtį šį malonumą. Juk kiekvienas kūrinys repetuojamas tam, kad anksčiau ar vėliau būtų atliktas žiūrovams. Todėl tai ir yra daugelio choristų siekiamybė. Gali paklausti bet kurio vaiko: „Ar moki kūrinį“, visuomet gausi atsakymą – „Moku“, nors tai tikrai nebūtinai yra tiesa. Tačiau į koncertus braunasi visi, nes tai ir yra tai, dėl ko mes dirbame. Beje, esu pastebėjęs, kad retas kuris bijo scenos. Štai kodėl savo mažuosius, nepaisant to, kokie jų gabumai ir pasiekimai, grynai iš psichologinių bei pedagoginių motyvų leidžiame į sceną – kad jie patirtų, ką tai reiškia ir patirtų malonumą.
– Anksčiau minėjote, kad vaikystėje tarp choristų buvo ir patyčių, ir smurto, ir brutalios galios demonstravimo. Ar šiandien tokie dalykai jau praeitis?
– Tik atėjęs vadovauti šiam chorui ir turėdamas skaudžios patyčių patirties, pamažu, žingsnelis po žingsnelio, bendradarbiaujant su vaikais ir vadovais, pavyko tai išguiti. Dabar galime pasidžiaugti ne tik gerais santykiais tarp vaikų ir vadovų, bet ir tarp pačių vaikų. „Ąžuoliuke“ nėra ne tik muštynių ar susistumdymų, bet ir vadinamo psichologinio mobingo ar nesantaikos. Šiuo atveju esu labai griežtas ir reiklus.
Ar žinote, kada vaiko galvoje atsiranda dedovščinos samprata? Vienuolikos dvylikos metų, kai jis ima mąstyti abstrahuotai, manipuliuoti sąvokomis bei suvokti savo santykį su kitais. Ką toks jaunuolis tuomet daro? Dvylikametis bando pasirodyti dešimtmečiui, kad yra kiečiausias.
Šią problemą mes sprendžiame paprastai: dvylikamečiai lanko chorą kartu su šešiolikmečiais bei suaugusiais vyrais. Ir pabandyk tu čia pasirodyti vaikiškai... Vaikai labai nori patekti į didįjį chorą, dainuotis su, mūsų žargonu kalbant, „pensininkais“ – suaugusiais vyrais, nes čia jų statusas pasikeičia, jie patys jaučiasi ir stengiasi būti suaugę. Ir niekas, atsidūręs brandžių žmonių aplinkoje, nenori apsijuokti.
O didžiausia vertybė – būti vasaros darbo ir poilsio stovykloje. Ten susiformuoja glaudžiausi santykiai tarp berniukų, ypač tarp jaunuolių, kuriems tokia tarpusavio bendravimo terpė yra labai palanki stovykloje. Gyvenimas viename kambaryje, viename būryje, dalyvavimas bendruose kūrybiniuose ir sporto renginiuose. Čia gimsta tikra draugystė. Ir nelieka laiko, nekyla minčių jokiai dedovščinai ar kvailiems makarams...
– Repertuarą stengiatės daryti labai ambicingą, bet ar yra kūrinių, o gal stilių, kurių niekados nesirenkate?
– Galimybės mūsų labai didelės, tačiau reikia suvokti specifiką – ar mes pajėgūs tai padaryti. Visų pirma mus riboja žanras – negalime padainuoto Liudwigo van Beethoveno „Devintosios simfonijos“ grynai fiziškai, nes simfoninio orkestro neperrėksime. Tiksliau, galime, bet kam to reikia...
Kartais pasitaiko kūrinių su netinkamais tekstais – tokių visuomet atsisakome. Būna sudėtinga muzikinė faktūra. Pavyzdžiui, minimalistinė muzika vaikams yra didžiausias peilis. Suaugęs gali dvidešimt puslapių vartyti ir dainuoti tą patį, o vaikams jau antrame puslapyje tampa nuobodu. Arba lėtos natos lėtu tempu – tai jiems tikras siaubas... Viskas griūva, dėmesys pradingsta ir nieko gero iš to nepavyksta. Todėl žvelgdamas į choro muzikinę faktūrą turi pasverti, ar vaikams tai bus įdomu, ar nevargins jų balso, ar nebus nuobodu. Jei rezultatas nevertas kovos, geriau tokio kūrinio ir nesiimti.
Lietuvoje problema su stambios apimties kūriniais yra ta, kad, paruošęs programą, ją paprastai atlieki vieną kartą ir tuo viskas pasibaigia. O kiek laiko, fizinių bei moralinių jėgų tam įdėta, kiek pastangų ir prakaito išlieta. Aš jau nekalbu, kiek tai kainuoja finansiškai. Ir tik vienas atlikimas. Net į Kauną negali nuvažiuoti, nes iškart kyla klausimas – kas mokės už autobusą? Kas veš orkestrą? Deja, dideliems kūriniams mūsų rinka tiesiog yra per maža. Pavyzdžiui, savo kolegoms Vokietijoje galiu pavydėti: jie pastatė stambų kūrinį ir surengė dešimties koncertų gastroles po didžiuosius Vokietijos miestus. O galiausiai įrašė kompaktinį diską ir tas kūrinys skamba tiesiog fantastiškai, nes po dešimties koncertų kūrinys jau yra susigulėjęs. Deja, Lietuvoje tokios galimybės nėra ir didelių koncertų programų gastrolių nesurengsi.
– Chorinis dainavimas turbūt nėra vien tik pats dainavimas. Kokias gyvenimiškas patirtis išskirtumėte kaip esmines, kurios yra ugdomos būtent choro kolektyve?
– Didžiausia patirtis yra bendravimas ir bendrystės jausmas. Žvelgiant iš psichologinio taško, grupinis dalyvavimas meninėje veikloje jungia žmogų su kitais gerai emocinei būsenai, geram veiksmui, gerai patirčiai ir savijautai. Todėl meninių kolektyvų nariai tarpusavyje linkę labiau bendrauti nei, tarkime, su klasiokais ar kursiokais. Per meną yra išugdomas bendravimo bei saviraiškos poreikis.
Muzika ir sapnuose, ir žvejyboje
– Pats po repeticijų ar koncertų namuose muzikos turbūt jau nebeklausote?
– Ką jūs, aš visada su muzika... Pavyzdžiui, šiąnakt sapnavau, kad repetuoju su trimis chorais ir net atsimenu, kokius kūrinius (juokiasi). Maža to, aš juk ir pats rašau, tad mano galvoje muzika skamba nuolatos. Beje, triukšmas manęs neblaško ir muziką užrašyti galiu net ir kambaryje garsiai veikiant televizoriui.
– O tyla neblaško?
– Absoliučios tylos nėra, nes visada kas nors skamba. Net ir tai, ką vadiname tylos spengimu – juk tai taip pat garsas. Tačiau tokį, pripažinsiu, ištverti man būtų labai sunku, nes tame spengime galva imtų triukšmauti. O iš to, žinoma, nieko gero nelauk (juokiasi).
Beje, ar žinote, kaip anksčiau buvo kankinama garsu? Žmogus būdavo pastatomas po varpu ir nuolat vis suskambėdavo „bum“... Nuo to garso jie tiesiog išprotėdavo.
– Kaip tuomet pats ištveriate nuolatinį garsą?
– Na, bet juk tai ne varpas (juokiasi). Ir niekas manęs neverčia – aš pats savo noru tai darau.
Tiesa, pandemijos laikotarpiu, ypač per pirmąjį karantiną, kai visus uždarė, repeticijos nevyko, o užsakymai buvo atidėti, aš nesukūriau nė vieno kūrinio. Ir tai buvo mano tylos laikotarpis.
– Pailsėjote?
– Ne, priešingai, siaubingai pavargau (juokiasi). Kančia yra negalėti savęs realizuoti.
Tiesa, tas laikotarpis buvo labai naudingas kitu aspektu: aš ieškojau, rinkau, kaupiau ir sisteminau gausybę vaizdinės bei tekstinės medžiagos, kurią panaudosiu tiek dirbdamas su „Ąžuoliuku“, tiek ir su studentais. Per visą savo gyvenimą tiek literatūros nesu po ranka turėjęs ir nežinau, ar spėsiu per likusį laiką visa tai panaudoti. Tačiau šia prasme pandemijos laikotarpis buvo labai įdomus šuolis kiek į kitą dimensiją.
– O ką Vytautas Miškinis veikia, kai neužsiima muzikos reikalais?
– Kaip ir priklauso pagal pavardę – einu į mišką arba žvejoti. Bet čia taip pat nuo muzikos nepabėgu: žiūriu į plūdę ir ten tiek muzikos girdžiu, nors žuvytė ir nedainuoja (juokiasi).