Dėl vėžio netekusi kojos V.Čepanskytė: „Supranti, kad nebebūsi tokia kaip visi“

Gyvenimas atrodė suplanuotas – mokykla, sportas, ateities svajonės. Tačiau šešiolikos metų Veronikai teko sustoti ir kovoti už tai, kas anksčiau buvo savaime suprantama: judėjimą, savarankiškumą, kasdienius džiaugsmus. Kova su vėžiu paliko randus, bet neatėmė ryžto – ji žengia pirmyn, net jei kiekvienas žingsnis reikalauja daugiau pastangų nei anksčiau.

Kai likimas meta iššūkius, stiprybė tampa didžiausiu ginklu

Prieš ketverius metus, būdama vos šešiolikos V.Čepanskytė sužinojo, kad serga vėžiu. Iki diagnozės aktyviai tinklinį žaidusiai merginai tai buvo sunku priimti.

„Buvau labai „pasinešusi“ ant tinklinio, ir, kai supratau, kad man amputuos koją ir nebegrįšiu į sportą, buvo tikrai skaudu“, – pasakojo ji ir neslėpė, kad pirmosios dienos po sukrečiančios žinios buvo kupinos ašarų, agresijos ir neapykantos pasauliui.

Prieš operaciją Veronikai keturis mėnesius taikyta chemoterapija, kuri, deja, nesuvaldė agresyvaus vėžio. Galiausiai trečdalį kojos teko amputuoti, tačiau Veronika dėl to neliūdėjo.

„Kai man nupjovė koją, aš neverkiau, o kaip tik buvau laiminga, nes žinojau, kad man uždės protezą ir galėsiu vaikščioti“, – teigė pašnekovė.

Tačiau ji neslėpė nusivylimo sužinojusi, jog tik išmokusi vaikščioti su protezu, koją teks amputuoti dar kartą – šįkart kartu su klubo sąnariu. „Gydytojo frazė, kad aš nebevaikščiosiu ir man liks tik ramentai bei vežimėlis, emociškai pakirto“, – prisimena V.Čepanskytė.

Po dviejų plaučių operacijų dėl metastazių ir antrosios kojos amputacijos operacijos vėžys vėl išplito ne tik į plaučius, bet ir į mentes.

„Kadangi chemoterapija man neveikia, buvo pasiūlyta biologinė terapija – tai tokios tabletės, kurių šalutinis poveikis panašus į chemoterapijos: pykinimas, viduriavimas, pūslių atsiradimas“, – dalijosi pašnekovė. Ji pabrėžė, kad kojose vėžio nebėra – jis liko plaučiuose ir mentėse, tačiau, vartojant vaistus, liga yra neaktyvi.

Kojos amputacija – ne kliūtis moksluose

Dešimtos klasės antrame pusmetyje susirgusi vėžiu, Veronika mokėsi nuotoliniu būdu, būdama ligoninėje. „Galvojau, kad viską pajėgsiu. Buvau maksimalistė, kuri manė, jog ištvers, bet nesugebėjau – chemoterapijos metu mane nuolat pykindavo“, – sakė ji.

Nuo vienuoliktos klasės Veronikai buvo paskirtas namų mokymas, tačiau vos įgudusi vaikščioti su protezu, ji sugrįžo į mokyklą antrajam pusmečiui.

Tačiau dvyliktoje klasėje ligos recidyvas pareikalavo dar vienos amputacijos operacijos. Nepaisant to, Veronika sugebėjo atšvęsti šimtadienį, gerais pažymiais baigti mokyklą, išlaikyti vairavimo teises ir įstoti į universitetą.

„Neišsigandau net tada, kai per egzaminus jaučiau, kad nesusitvarkau su vaistais. Visgi mano maksimalizmas sakė, kad aš įstosiu ir studijuosiu kaip visi“, – tikino pašnekovė.

Įstojusi į VU finansų ir draudimo matematiką, Veronika tikėjosi kitokio studijų turinio. „Dėstytojai patys sakė, kad mokysimės grynai matematiką, tik šiek tiek susijusią su finansais, –  dėl nepatikusių studijų ir fizinio išsekimo Veronika galiausiai metė mokslus ir susikoncentravo į sveikatą. – Numečiau dešimt kilogramų, nors ir taip svėriau mažai, dažnai alpdavau.“

Norėjimas nieko neveikti

Metusi studijas Veronika pusę metų jautėsi prislėgta. „Atrodė, kad gyvenimas sugriuvo – visi kažką veikia, o aš nieko negaliu ir suprantu, kad nebebūsiu kaip visi“, – komentavo ji.

Tačiau atėjus pavasariui viskas pradėjo keistis. „Buvo periodas, kai tik gulėjau, niekur neidavau, bet supratau, kad reikia kažką su savimi daryti. Pradėjau susitikti su draugais, lankiausi procedūrose. Turiu automobilį, tad vis kažkur išlekiu“, – dalijosi V.Čepanskytė.

Šiuo metu ji turi antrąjį protezą, tačiau dėl jo sunkumo mieliau renkasi ramentus. „Protezas sveria keturis kilogramus, o aš – vos keturiasdešimt, todėl jį valdyti labai sunku“, – aiškino ji.

Žmonių žvilgsniai

Per ketverius metus Veronikai teko susidurti su įvairiais žmonėmis, komentarais ir begale žvilgsnių. Dabar ji į tai nebekreipia dėmesio, tačiau prie to reikėjo priprasti.

„Žmonės apskritai stebi viską, kas yra neįprasta. Ligos pradžioje teko pratintis prie žvilgsnių dėl plikos galvos – šviesdavau savo plike. Vėliau teko priprasti prie to, kad visi spokso, nes neturiu kojos“, – pasakojo Veronika.

Ji prisiminė kartą, kai buvo užsidėjusi šortus su protezu – žmonės ne tik žiūrėjo kiaurai, bet ir atsisukinėdavo.

Nors Veronika pati jau įprato prie aplinkinių reakcijų, jos artimiesiems su tuo susitaikyti vis dar sunku. „Kai einame kartu, o aš esu be kojos ir su ramentais, artimieji sako: „Kaip jiems neskauda akių taip žiūrėti ir galvą sukinėti?“ – šmaikštavo pašnekovė.

Mokykloje V.Čepanskytė patyčių nepatyrė, tačiau jautė, kad daugelis bijojo su ja bendrauti.

„Klasiokai nežinojo, kaip su manimi elgtis. Likau be aplinkinių – visi dingo iš mano pasaulio, nes pabijojo su manimi bendrauti, – pasveikus draugai taip ir negrįžo. – Likau su šeima ir keliomis draugėmis.“