Dėl vaikystėje patirtos traumos viena akimi nematantis J.Baltokas: „Į viską žiūriu su humoru“

Vaikystėje netekęs regėjimo viena akimi, Jonas Baltokas šiandien į tai žvelgia ne kaip į trūkumą, o kaip į išskirtinumą. IT specialistas ir muzikantas sako, kad jo išvaizda tik padeda būti įsimintam, o gyvenime svarbiausia – geras humoro jausmas.

Netikėtas smūgis – skaudi vaikystės patirtis

Būdamas vos ketverių metų, Jonas Baltokas, žaisdamas su kitais vaikais, netikėtai patyrė traumą – vienam iš jų mostelėjus metaliniu įrankiu, jis gavo smūgį į akį.

„Čiuožinėjome nuo kalno, o norėdami į jį įlipti, kaldavome laiptelius. Vienas berniukas, lipdamas prieš mane, susirado kažkokį metalinį pjūklelį ir kaldamas netyčia mostelėjo atgal – tiesiai man į akį“, – prisimena Jonas.

Po šio įvykio Šiaulių ligoninėje jo akį susiuvo, tačiau regėjimo išgelbėti nepavyko: „Nuo to laiko gyvenau su randu ant akies.“

„Aš nejaučiu jokių nuoskaudų“

Jonas buvo judrus vaikas, tačiau regėjimo viena akimi netekimas jam trukdė tiksliai įvertinti atstumus, todėl sporte pasiekti aukštesnių rezultatų buvo sudėtinga. „Buvau aktyvus, bet dėl akies negalėjau tiksliai nustatyti atstumų, tad sporte aukštumų nepasiekiau“, – pasakojo pašnekovas. 

Tiesa, vaikystėje neišvengė ir patyčių.

„Vaikai nuolat pravardžiavo, turėjau ne vieną pravardę, – atviravo J.Baltokas, tačiau pripažino, kad užgrūdino save ir nepalūžo. – Tais laikais nebuvo tiek „minkštų pagalvių“, kiek dabar – nebuvo nei psichologų, nei socialinių darbuotojų, kurie spręstų tokius dalykus. Eini tol, kol nugriūni, tada turi atsistoti ir eiti toliau. Bet aš nejaučiu jokių nuoskaudų dėl to.“

Neveiksni akis – išskirtinumas

Dabar Jonas į savo išvaizdos ypatumą žiūri kaip į privalumą. „Kai tenka groti vaikams scenoje, girdžiu, kaip pirmose eilėse šnabždamasi: „Pažiūrėk į jo akį, žiūrėk, kokia ji!" Man, kaip atlikėjui, tai privalumas – mane įsimena“, – šmaikštavo gitara grojantis ir IT srityje dirbantis J.Baltokas.

Nors nelaiko savęs geriausiu muzikantu, Jonas vis tiek turi klausytojų: „Bent jau įsimena. Na, žinot, kaip cirke – tokie kaip aš visada turi paklausą.“

Nors nėra sutikęs daug žmonių su panašia patirtimi, savo istoriją Jonas visada laikė išskirtine. „Kai kalbiesi su žmonėmis, dažnai pradedi lyginti, kieno istorija sunkesnė. Bet kažkaip visada išeidavo, kad manoji – prasčiausia. Ir dėl to man buvo geriausia“, – šypsosi jis.

Akies raištis – tik kosmetinė detalė

Prie aplinkinių žvilgsnių Jonas seniai pripratęs ir jų pernelyg nesureikšmina.

„Nemanau, kad mano akis labai pastebima. Nėra taip, kad ji būtų kažkokia baisiausiai išvirtusi ar kad žiojėtų juoda skylė. Galbūt tik tiek, kad esu šiek tiek žvairas, – visada norėjęs išbandyti akies raištį, pašnekovas nematė tam būtinybės. – Neturėjau nešioti raiščio. Aišku, galėčiau, bet tai būtų nebent kosmetiniais tikslais.“

„Aklųjų pasaulyje vienaakis – karalius“