Dėl infekcijos 15 pirštų netekusi A.Ivanauskaitė: „Aš pati, kaip asmenybė, išlikau“
Dėl meningokokinės infekcijos Aurelija Ivanauskaitė neteko abiejų kojų ir dešinės plaštakos pirštų. Tačiau ji niekada neleido fiziniams pokyčiams apibrėžti savo gyvenimo – šiandien ji veda koučingo sesijas, dalijasi patirtimi socialiniuose tinkluose ir skatina priimti negalią kaip natūralią gyvenimo dalį.
Nelaukta žinia
Kūčių išvakarėse pasireiškę peršalimo simptomai nieko blogo nežadėjo, tačiau, pradėjus matytis bėrimams, Aurelija Ivanauskaitė suprato, kad kažkas ne taip. „Mama skubėdama ruošė daiktus ir vis kartojo, kad tai meningokokas, o man nei šilta, nei šalta – nieko nežinojau apie šią infekciją“, – taip nieko ir nesupratusi ji buvo nuvežta į infekcinę ligoninę Kaune, kur ją panardino į dirbtinę komą.
Pabudusi po aštuonių parų, A.Ivanauskaitė sunkiai gaudėsi, kas vyksta, tačiau jai netrūko noro judėti: „Norėjau ką nors veikti, lipti iš lovos, bet buvau prie jos pririšta. Nesupratau, kodėl mano galūnės juodos, buvo didelis sumišimas.“
Po kelių dienų ją aplankiusi psichologė teiravosi, kaip ji jaučiasi sužinojusi, kad teks amputuoti abiejų kojų ir dešinės plaštakos pirštus. Tačiau Aurelijai nestigo pozityvumo. „Jeigu reikia šalinti, vadinasi, reikia. Po operacijos supratau, kad tai stebuklas – apskritai esu gyva, o su tais pirštukais dar labai pasisekė“, – džiaugėsi ji.
„Visiškas kosmosas“
Pašnekovė neslėpė, kad sunkiausias išbandymas buvo ne pati amputacija, o nesugebėjimas pasirūpinti savimi.
„Juk ką tik pradėjau studijuoti universitete, man buvo aštuoniolika – leiskit man užkariauti pasaulį! – ištvėrusi šį laikotarpį A.Ivanauskaitė net nenutuokė, kad jos lauks ir reamputacijos. – Aš net nežinojau, kad reamputuojant vieną kartą, tai gali pasikartoti ir va paskutinę operaciją turėjau prieš balandžio mėnesį, beveik prieš metus, po aštuonerių metų ligos, tai visiškas kosmosas.“
Nors priklausomybė nuo kitų buvo skausminga, Aurelija tikėjo, kad tai laikina. „Apsupau save mylimais žmonėmis, kad matyčiau, jog nors mano kūnas ligotas, aš pati, kaip asmenybė, išlikau“, – pasakojo ji.
Edukacinis azartas
Iš pradžių norėjusi paslėpti savo ranką dėl kitų geros savijautos, vėliau A.Ivanauskaitė suprato, kad nori skleisti žinią, jog tarp mūsų yra žmonių su negalia, ir tai yra normalu.
„Mane apima toks edukacinis azartas, kad aš turiu progą papasakoti, parodyti, kad, va, gyvenkim ir juokimės, – sakė Aurelija, kuri dėl rankos sulaukia įvairiausių reakcijų – nuo išsigandimo iki pasididžiavimo, tačiau tai jos visai neglumina. – Man smalsu stebėti žmonių reakcijas. Kiekvieną kartą, kai susitinku su žmogumi, tiesiu jam ranką paspaudimui. Man tai azartas. Aš perimu situaciją į savo rankas ir ją valdau.“
Tiesa, vedant robotikos pamokas vaikams, Aurelijai teko susidurti su mokiniu, kuris primygtinai norėjo išeiti iš klasės, nes jam buvo baisu.
„Aš slėpiau ranką vesdama pamokas, bet jis visad buvo nusisukęs“, – aiškino pašnekovė. Po kurio laiko mokinys priprato, kadangi A.Ivanauskaitė parodė, kad už rankos slypi asmenybė.
„Pradėjau bendrauti per emociją, parodžiau jam, kad esu visai faina, su manim galima pajuokauti, pažaisti. Kitą kartą jis jau šaukė: „Mokytoja, aš nebebijau jūsų rankos!“ – šmaikštavo ji.
Darbas įmanomas, kai yra noras
Aurelija iki ligos diagnozės net nenutuokė, kad dirbs su žmonėmis. „Tuomet žmonės man buvo įdomiausias dalykas gyvenime, tad ta liga paskatino juos tyrinėti“, – sako ji.
Šiuo metu vesdama sesijas suaugusiems, A.Ivanauskaitė akcentuoja meilę sau ir pasitikėjimą savimi: „Svarbiausia – iš citrinos spausti limonadą ir suprasti, kad viskas vyksta ne veltui.“