Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 28d. 18:00

Vaisių ir daržovių drožinėjimo meistrė: „Paprastus dalykus galiu paversti meno kūriniais“

Vaisių drožinėjimo specialistė Vita Brūzgienė
Teodoro Biliūno / 15min nuotr. / Vaisių drožinėjimo specialistė Vita Brūzgienė

Įprasta įvairiausiais drožiniais dekoruoti medžio dirbinius, tačiau erdve šiam menui gali tapti net valgomi dalykai! Jau kelerius metus pribloškiančią drožinėjimo techniką demonstruoja kaunietė Vita Brūzgienė, kartais net naktimis nemieganti dėl to, jog mokosi dekoruoti... arbūzą, ridiką, o pastaruoju metu – ir milžinišką sūrio galvą ar duonos kepalą. V.Brūzgienė yra vienintelė Lietuvoje ir visose Pabaltijo šalyse, dalyvaujanti nacionalinio ir pasaulinio lygio drožinėjimo konkursuose bei savo meniniais drožiniais garsinanti Lietuvos vardą pasaulyje.

Estijoje vykusiame konkurse V.Brūzgienė pelnė auksą, o pasaulinio masto konkursuose apdovanota sidabro ir aukso medaliais. Šiuo metu jau pripažinta meistrė kviečiama vesti seminarų Lietuvoje bei Latvijoje.

– Esate pripažinta drožinėtoja tiek mūsų šalyje, tiek už jos ribų. Kas jums yra drožinėjimas: darbas, pomėgis, aistra, gyvenimo būdas?

– Drožinėjimas – tai gyvenimo aistra, mano vizitinė kortelė, ši veikla leidžia paprastus dalykus paversti ypatingais meno kūriniais. Tai – meditacijai prilygstantis atsipalaidavimo būdas, užpildantis visą laisvalaikį.

– Kas paskatino užsiimti drožinėjimu? Kada ir kaip įvyko tas pirmasis susidūrimas su šiuo menu?

Mane sužavėjo šios technikos išskirtinumas, beribės galimybės savitai išreikšti fantaziją.

– Viskas prasidėjo prieš aštuonerius metus, kai į mano rankas pateko knyga apie dekoratyvinį pjaustymą. Chrizantemų, gvazdikų žiedai iš burokėlių bei morkų; povai, drakonai iš moliūgų ir ananasų; gėlių krepšeliai, paukščiai, ornamentais išpuoštos karietos... Tada ją tik pavarčiau, pasigrožėjau ir padėjau į vietą, bet kai po pusmečio knyga vėl atsidūrė mano rankose, pati sau mečiau iššūkį: „Galiu ir aš!“ Mane sužavėjo šios technikos išskirtinumas, beribės galimybės savitai išreikšti fantaziją.

Juk kiekvienas žmogus siekia būti geriausias savo srityje, taigi ir aš nesu išimtis – ieškojau būdų, kaip tobulėti. Atradusi raižymo meną (angl. carving), pradėjau gilintis ne tik į techniką – kaip įvaldyti drožinėjimo peiliuką, įrankius, bet ir stengiausi perprasti, kuris įrankis kokiam produktui raižyti geriausiai tinka. Mano tikslas – parodyti, kad daržovės tinka ne vien salotoms, o vaisiai – ne tik desertams ruošti. Profesionaliais raižiniais galima dekoruoti šventinius stalus, dovanoti įvairiomis progomis.

Asmeninio albumo nuotr./Vitos Brūzgienės drožinėtas arbūzas
Asmeninio albumo nuotr./Vitos Brūzgienės drožinėtas arbūzas

– Kaip šiandien prisimenate pačią drožinėjimo pradžią? Kas buvo sunkiausia ar galbūt įdomiausia? Kur semiatės idėjų?

– Pradžia nebuvo lengva, ilgos valandos drožinėjimo, bandymai, daug daržovių ir sužalotos rankos. Išmokusi vieno dalyko, imdavausi antro, trečio. Mano smalsumas nuolat augo – bandžiau fantazuoti ir improvizuoti. Ir nors šiandien jau daug ką moku, paieškos ir bandymai tęsiasi toliau. Iš tiesų daug išmokau bandydama. Nė neskaičiuoju, kiek kadaise tam skyriau – o ir iki šiol tebeskiriu – savo laisvalaikio valandų.

Reikia daug kantrybės, kruopštumo, atkaklumo, nes kokybiško rezultato negausite iškart – jo tenka siekti ilgai.

Nemažai literatūros įsigyju iš užsienio, ieškau informacijos internete. Specialių įrankių parsisiunčiu iš Amerikos, Tailando. Mokausi iš interneto ir knygų, bet daug ką darau savaip – susikūriau savo techniką. Nors yra gausybė įrankių, skirtų įvairių formų raižiniams, didelę dalį drožimo darbų atlieku vienu plonu, aštriu ir itin smailu peiliuku. Reikia daug kantrybės, kruopštumo, atkaklumo, nes kokybiško rezultato negausite iškart – jo tenka siekti ilgai.

Drožinėjimą lyginu su rašymu, kai to mokosi pirmokai. Jie susipažįsta su rašikliu, mes – su peiliuku. Iš pradžių tenka perprasti, kaip laikyti ir valdyti peilį, taisyklingai į rankas paimti daržovę, vėliau – rėžti paprastus, paskui – vis sudėtingesnius brūkšnius. Visai palengva, kol ranka paklus. Niekas negimsta mokėdamas, tačiau įvaldyti šį meną išties galima.

Teodoro Biliūno / 15min nuotr./Vaisių drožinėjimo specialistė Vita Brūzgienė
Teodoro Biliūno / 15min nuotr./Vaisių drožinėjimo specialistė Vita Brūzgienė

– Kaip pavyko sukurti savą drožinėjimo techniką, kokių žinomų drožinėjimo meistrų darbai jus labiausiai įkvepia?

– Pasaulyje yra nemažai drožinėjimo mokyklų, visos jos turi savitą braižą. Tai labai matyti stebint jų absolventų darbus. Viskas svarbu: pradedant raštais, baigiant tuo, kaip laikomas peilis, nuo kurios pusės pradedama drožti figūra ir t. t.

Kiekvienas meistras turi unikalų drožinėjimo braižą, tai lyg vizitinė kortelė, visi mes norime būti originalūs ir kiekvienas bandome atrasti, sukurti kažką naujo. Taip gimsta nauji raštai, ažūrai, įvairių formų mistinės būtybės. Visgi savo kelią atrasti gana sunku – reikia daug visko išbandyti, kol pamatai, kuri sritis labiausiai domina ir kurioje geriausiai išreiški save. Man patinka netradiciniai dalykai. Su keliais bendraminčiais buvome sugalvoję keletą projektų, kaip netradiciškai pritaikyti daržoves: pvz., baltasis ridikas puikiai įsikomponavo ant raudonos suknios, taip pat tiko kaip sagė į plaukus.

Žaviuosi garsiu Amerikos skulptoriumi Ray'umi Villafane'u, kuris iš moliūgo išdrožia bet kurio garsaus žmogaus portretą, italų meistrais Nicola Scalora, Domenico Lucignano. Didžiulė garbė buvo pernai susipažinti su daugkartiniais pasaulinio aukso laimėtojais – teisėjais Alexu ir Angkana Neumayer, Oliveriu Herbomeliu, Sung-Lien Wu.

– Jūs ne tik drožiate, tačiau ir dalijatės šio meno paslaptimis su jaunimu. Galbūt jau turite mokinių, sekančių jūsų pėdomis?

– Prieš septynerius metus turėjau du mokinius, kurie ištisus metus gilinosi į drožinėjimo meno subtilybes. LRVVKA organizuotame konkurse „Jaunųjų talentų konkursas 2012“ D kategorijos ART klasėje abu laimėjo sidabro medalius. Gaila, kad tokio tipo konkursai Lietuvoje nebeorganizuojami, nors gabaus jaunimo tikrai daug.

Turėjau ir dar vieną labai talentingą mokinę, kuriai puikiai sekėsi šis menas – mudvi įgyvendinome daugelį projektų. Gaila, kad šiuo metu ji gyvena užsienyje.

– Dalyvaujate įvairiuose konkursuose, juose pelnote prizines vietas. Ką jums reiškia šis varžymasis: ar tai galimybė tobulėti, pasisemti patirties ir žinių, ar čia esama savotiško azarto, noro išbandyti save?

Kai atradau drožinėjimą, išgirdau įvairiausių, net ir skeptiškų nuomonių, tačiau pati niekada nesuabejojau savo pasirinkimu.

– Konkursai – tai adrenalino dozė, verčianti judėti dideliais žingsniais į priekį, susitelkti, ieškoti, atrasti, išbandyti, patirti. Dalyvavimas juose man iš tiesų reiškia pripažinimą to, ką ir kaip darau. Pelnyti apdovanojimai rodo, kad einu teisingu keliu. Kai atradau drožinėjimą, išgirdau įvairiausių, net ir skeptiškų nuomonių, tačiau pati niekada nesuabejojau savo pasirinkimu.

Konkursai yra pati geriausia vieta pamatyti kitus meistrus, pasidalyti patirtimi, pasisemti naujų idėjų. Visi mes esame šios srities fanatikai, todėl įdomu užmegzti naujų pažinčių – visada randame apie ką kalbėtis. Artėjant konkursui, visų didžiausių meistrų tinklalapiai nuščiūva – visi ruošiasi ir nenori atskleisti savo naujausių idėjų. Tai yra be galo įdomu ir labai intriguoja. Jeigu nori tikrai tobulėti – dalyvauti pasaulinio lygio konkursuose privaloma.

Asmeninio albumo nuotr./Vita Brūzgienė pasaulio kulinarijos olimpiadoje
Asmeninio albumo nuotr./Vita Brūzgienė pasaulio kulinarijos olimpiadoje

– Kada ir kur įvyko pirmasis konkursas, kuriame dalyvavote? Ką pavyko iškovoti?

– Pirmasis tarptautinis konkursas vyko Taline 2016 m. kovo 7 d. Čia iškovojau pirmąją vietą. Organizatoriai mane pakvietė atstovauti Lietuvai. Iki tol su savo drožiniais dalyvavau tik parodose, todėl ilgokai galvojau, važiuoti ar ne. Buvo smalsu išbandyti save naujoje srityje, pamatyti kitus dalyvius, įvertinti savo lygį. Taip pat troškau pasisemti naujų idėjų, užmegzti naujų pažinčių. Konkurso tema buvo „Flowers Kitchen“ (liet. „Gėlių virtuvė“). Kūriniuose konkursantai privalėjo atspindėti gėles ir paukščius. Šiam pasirodymui ruošiausi gerą mėnesį. Buvo žiema, tad teko sugalvoti, kaip visus išdrožinėtus moliūgus nusivežti į Taliną, kad jie nesušaltų ir nesudžiūtų. Konkurso metu be galo jaudinausi, jame konkurentai pristatė tikrai neblogų kūrinių. Visgi mano darbas pripažintas stipriausiu – tai buvo mano pirmasis laimėjimas tarptautiniame konkurse.

Asmeninio albumo nuotr./Vita Brūzgienė pasaulio kulinarijos olimpiadoje
Asmeninio albumo nuotr./Vita Brūzgienė pasaulio kulinarijos olimpiadoje

– Po šio triumfo sustoti neketinote ir išvykote į konkursą Vokietijoje

– Taip, antrasis konkursas buvo pasaulio kulinarijos olimpiada „IKA / Culinary Olympics 2016“ Erfurte, Vokietijoje. Man pasisekė iškovoti sidabro medalį. Dalyvauti šiame konkurse paskatino Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacija. Esu nuoširdžiai dėkinga visiems asociacijos nariams, kurie mane palaikė ir padrąsino. Laimėjimas Estijoje jau suteikė šiokio tokio pasitikėjimo savo jėgomis ir gebėjimais, tačiau šio tipo konkursas yra vienas iš prestižiškiausių pasaulyje. Jame dalyvauja patys geriausi šefai iš viso pasaulio, todėl man tai buvo didelis iššūkis. Tiesą sakant, vien dalyvauti jame man jau buvo didžiulė garbė ir pripažinimas. Tuo metu kaip tik buvau pradėjusi eksperimentuoti su sūrio drožinėjimu.

Asmeninio albumo nuotr./Vitos Brūzgienės drožinėtas sūris
Asmeninio albumo nuotr./Vitos Brūzgienės drožinėtas sūris

Išdrožtas sūris gana ilgai išlaiko gerą formą ir kondiciją, jį patogu gabenti tolimus atstumus. Taigi jį ir pasirinkau savo pirmajai olimpiadai. Konkursui rengiausi pusę metų. Turėjau daug idėjų, tačiau, norint jas įgyvendinti, reikėjo daug eksperimentuoti. Tuo pat metu vyko ir rėmėjų paieška. Susitariau su AB „Rokiškio sūris“, jie tapo mano pagrindiniais rėmėjais ir davė patį didžiausią Lietuvoje 35 kg sūrį. Tačiau tai dar ne viskas. Reikėjo daug sūrio bandymams, jo AB „Rokiškio sūris“ taip pat nepagailėjo, todėl, naudodamasi proga, nuoširdžiai jiems dėkoju. Galiausiai mano ilgo triūso ir bandymų rezultatas – laikrodžio skulptūra: jo mechanizmą sudarė dantračiai ir rodyklės, kurias buvo galima sukinėti. Sakoma, kad pirmas blynas dažnai būna prisvilęs. Tačiau man šis „blynas“ atnešė sidabro medalį sūrio raižymo kategorijoje.

– Rodos, sidabras Vokietijoje neleido nurimti, ir visgi siekėte išsvajoto aukso Liuksemburge 2018-aisiais

– Išties mintis, kad sidabras – tai ne auksas, vis nedavė ramybės. 2018 m. turėjo įvykti pasaulinės kulinarijos konkursas „Culinary World Cup 2018“ Liuksemburge, jame ir nutariau dalyvauti. Kaip ir olimpiadai, šiam konkursui pradėjau ruoštis daugiau nei prieš pusę metų. Į pirmąjį važiavau „atlikti žvalgybos“, o šį kartą jau puikiai įsivaizdavau, kas manęs laukia. Tokio tipo konkursuose būtina parodyti kuo daugiau skirtingų drožinėjimo technikų. Drožinėjimas, kaip ir dizaino pasaulis, turi savo madas, kurios nuolat keičiasi. Reikia būti inovatyviam, sukurti ar panaudoti tai, ko dar niekas nedarė arba tik pradeda daryti. Galėjau išskaptuoti kažką panašaus kaip ir 2016 m. olimpiadai, tačiau pasirinkau kitą kelią.

Mano jau tokia prigimtis – negaliu stovėti vienoje vietoje, privalau vis ieškoti kažko naujo, eksperimentuoti – gal čia kaltas žemaitiškas kraujas?.. Tad šį kartą, nors ir naudojau sūrį, kompozicija, drožinių raštai ir sudėtingumas smarkiai skyrėsi nuo ankstesniųjų. Jau nebesuskaičiuosiu, kiek sūrio sunaudojau bandymams. Būdavo, išdrožiu ant paviršiaus vieną ornamentą, tada visą paviršių nupjaunu, padarau lygų ir vėl bandau. Ir taip tol, kol gautas vaizdas prieš akis atitinka mano idėjas. Po daugelio mėnesių bandymų atėjo laikas drožti galutinį – konkursinį – sūrį. Tada dirbau dieną naktį, miegui skirdavau vos keletą valandų. Juk negali sūrio konkursui išdrožti prieš mėnesį – jis turi būti kuo šviežesnis.

Lietuvai atstovauti buvo vežami trys skirtingi sūriai. Šiam konkursui specialiai man sūrius pagamino sūrininkė Vaida Genienė (ožkų sūris su juodu paviršiumi, vienintelis toks visame konkurse), „Varinis puodas“ (sūris „Viržinis“) ir AB „Rokiškio Sūris“, nuoširdžiai jiems dėkoju.

Sūrių kompozicijoje dominavo kruopščius ažūrinius raižinius primenantys nėriniai su nesimetriškai įkomponuotais ornamentais. Jie buvo išdėstyti per tris aukštus – kyla į viršų ir leidžiasi gilyn į sūrio vidų. Iki manęs šito niekas nebuvo daręs. Bus be galo įdomu pamatyti, ar kitame pasauliniame konkurse išvysime nevienoduose lygiuose išdėstytų ornamentų.

Asmeninio albumo nuotr./Vitos Brūzgienės drožinėta duona
Asmeninio albumo nuotr./Vitos Brūzgienės drožinėta duona

– Kokias pagrindines drožinėjimo technikas galėtumėte įvardyti?

– Iš tiesų šių technikų esama nemažai, ir kiekvieną iš jų reikia įvaldyti, perprasti jos subtilybes. Dekoratyvinis vaisių ir daržovių pjaustymas Tolimuosiuose Rytuose atsirado net XIV a., per ilgus metus daugelyje šalių jis tapo kultūros dalimi. Kiekvienos tautos meistrai įvaldę tik jiems būdingas drožinėjimo technikas, kurias perduoda iš kartos į kartą.

Štai Tailande populiari tajų technika: drožinėjimas susideda iš daugybės smulkių detalių, yra labai detalus. Ant vaisiaus išskaptuojamos pačios įvairiausios geometrinės formos, skulptūros, dažnai naudojamas lotoso žiedo motyvas, mistinės būtybės, drakonai. Japonai naudoja daug trafaretų. Skaptuodami arbūzus, perteikia karo ar grėsmingų, ugnimi besispjaudančių drakonų vaizdus

Viena įdomiausių drožinėjimo technikų, išsiskirianti ir išsyk prikaustanti dėmesį pasauliniuose konkursuose, tai taro carving, kurią įvaldę kinai. Visos kompozicijos sukuriamos iš vienos – taro (liet. valgomoji kolokazija) – daržovės. Lietuvoje ji neaptinkama ir neauginama. Tai ypatinga meno šaka, kai viena skulptūra papasakojama visa istorija. Šis drožinėjimas laikomas vienu sudėtingiausių, o šią techniką įvaldęs asmuo gali pelnytai laikyti save meistru.

– Kokios drožinėjimo mados, tendencijos vyrauja šiuo metu?

– Drožinėjimo madas diktuoja pasaulinio masto meistrai, pas kuriuos mokytis šio meno subtilybių bei paslapčių plūsta drožinėtojai iš viso pasaulio. Tendencijas pakoreguoja pasaulinės drožinėjimo olimpiados ar tarptautiniai čempionatai.

Šiuo metu madingiausi 3D raižiniai, ažūrai, savotiški mezginiai – kuo lengvesni, grakštesni ir, svarbiausia, kuo gilesni, iš kuo smulkesnių detalių. Dominuoja simetrinės proporcijos ir skirtingi aukščiai, skulptūriškos figūros.

Teodoro Biliūno / 15min nuotr./Vaisių drožinėjimas
Teodoro Biliūno / 15min nuotr./Vaisių drožinėjimas

– Ar drožinėjimo menas pasaulyje populiarus?

Į garsiausių meistrų vedamus drožinėjimo seminarus plūsta daugybė norinčiųjų įvaldyti šį nelengvą, stebuklus kuriantį meną.

– Užsienio šalyse šis menas labai populiarius. Įvairiose šalyse nuolat rengiami pasaulio čempionatai – juose galima išvysti išties įspūdingų kūrinių. Į garsiausių meistrų vedamus drožinėjimo seminarus plūsta daugybė norinčiųjų įvaldyti šį nelengvą, stebuklus kuriantį meną.

– Kokie artimiausi planai ir sumanymai, kokios svajonės veda į priekį?

– Planų turiu visokių, dar yra daug kur tobulėti ir ko mokytis. Dabar noriu tapti sūrių drožinėjimo pasaulinio lygio teisėja. Tai padaryti nėra lengva, nes reikia atitikti daugelį kriterijų, turėti patirties ir laimėjimų šioje srityje.

Esu pradėjus rašyti knygą apie vaisių ir daržovių drožinėjimą. Ji bus skirta žmonėms, kurie trokšta drožinėti, bet nežino, nuo ko pradėti, kaip ir su kuo tai reikia daryti ir t. t. Esu suplanavusi vykti į užsienį stažuotis, pasimokyti iš kitų garsių drožinėjimo meistrų.

Šis straipsnis publikuotas žurnale „Geras skonis“ ir naujame interneto portale, apie gastronomiją, gėrimus ir vartojimo kultūrą Skonis.lt. Nuo šiol kiekvieną savaitę 15min ieškokite dar daugiau publikacijų, skirtų maisto ir gėrimų profesionalams bei entuziastams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:36
01:48
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie MAISTO rubriką