15min rekomenduoja: nuo meditacijų iki provokacijų – 10 filmų, kuriuos verta pamatyti „Kino pavasaryje“

15min rekomenduoja: nuo meditacijų iki provokacijų – 10 filmų, kuriuos verta pamatyti „Kino pavasaryje“

 

Kaip visada, filmų daugiau nei laiko. Jei tingite nagrinėti programą, galite pasikliauti mano subjektyviu dešimtuku arba laukti, kada festivaliui prasidėjus apie dalį filmų pradės kalbėti (jau dabar kalba) jūsų feisbuko draugai. Susidarys įspūdis, kad būtent jų minimi filmai ir yra geriausieji, todėl „kaipgi čia nepatikrinus“. Abu keliai vienodai rizikingi.

Gediminas Kukta

 

Dienos / Days

Mano asmeninis favoritas, kurį rekomenduoju be jokių išlygų. Taivano režisierius Tsai Ming-liangas niekada nenuvilia, jo filmai grąžina tikėjimą kino galia pasakoti vaizdais ir metaforomis. Kangas (etatinis režisieriaus aktorius Lee Kang-Sheng) gyvena dideliame name ir kenčia skausmus. Kažkur Bankoke, mažame bute, glaudžiasi Nonas, gaminti mėgstantis jaunuolis, „rankų žmogus“. Vieną naktį šie du vienišiai susitiks viešbučio kambaryje. Pernai Berlyno kino festivalyje, mano nuomone, visiškai nepelnytai be apdovanojimų likęs filmas – vizualus, meditatyvus ir kaip priešnuodis prieš skubėjimą veikiantis pasakojimas apie žmogaus vienatvę, artumo siekį, skausmą bei viltį, kad šis bent trumpam gali atlėgti. Tai filmas akims ir sielai, kurio grožiui reikia kino teatro, bet, tikiuosi, bent dalį jo galėsite pajusti ir mažesniuose ekranuose.

 

Moteris, kuri pabėgo / The Woman Who Ran

Festivalių numylėtinis Pietų Korėjos meistras Hong Sang-soo, atrodytų, vis kuria vieną ir tą patį filmą, pilną kasdienybės žavesio, lėtų pokalbių, susitikimų ir išsiskyrimų. Tačiau minimalistinis ir, rodos, be jokių formos įmantrybių režisieriaus kinas tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti „apie nieką“. Jo prasmė ir žavesys slypi detalėse, gestuose, nutylėjimuose ir visada – sąmojingai naudojamos kameros judesiuose. Už geriausią režisūrą pernai Berlyne įvertinta komiška drama – ne išimtis. Joje pasakojama apie Gami, kuri, vyrui išvykus darbo reikalais, aplanko tris drauges. Kiekvienai iš jų moteris papasakos tą pačią istoriją apie savo ir vyro santykius, tačiau kaskart šis pasikartojimas atvers vis daugiau niuansų. Kas yra moteris, kuri pabėgo? Nuo ko ji bėga ir kodėl? Švelnus, ironiškas ir tylus filmas, su Berlyno publiką garsiai prajuokinusia katės scena.

 

Sniego daugiau nebus / Never Gonna Snow Again

Vieną dieną turtuolių kvartale pasirodo paslaptingas masažuotojas Ženia. Jo rankos daro stebuklus: atpalaiduoja, leidžia pamiršti rūpesčius, o hipnozės metu suteikia galimybę panirti į save ir patirti palaimos akimirką. Tačiau kas iš tikrųjų yra Ženia? Angelas ar piktoji dvasia? Likimo siųstas išgelbėtojas ar paprastas prašalaitis? Kas jis bebūtų – jo paslaugų trokšta visi kvartalo gyventojai. Naujasis mano taip mėgstamos lenkų režisierės Małgorzatos Szumowskos kūrinys – taikli parabolė apie šių dienų pasaulį, kuriame, jos teigimu, religija jau seniai pamiršta ir teliko tik joga, Ajurvedos mokymai ir kinų vaistažolių piliulės. Kūrėja prisipažįsta, kad jai visada įdomu kurti metaforiškus, net kiek metafizinius, bet sąlytį su mūsų gyvenama realybe turinčius pasakojimus apie paprastus žmones. Prie šio filmo režisūros prisidėjo ir ilgametis Szumowskos operatorius Michałas Englertas, ir tai justi kiekviename kadre.

 

Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno / Bad Luck Banging or Loony Porn

Jei kas nors sugalvotų ekranizuoti naujienų portalų komentarų skiltį, išeitų kažkas panašaus į tai. Čia maišosi pseudopatriotizmas, populistinės niektauzos, sąmokslo teorijos, seksizmas, „tradicinės vertybės“, homofobai ir ksenofobai, kunigai ir gėjai, anekdotai ir pornografija. Skamba neįkvepiančiai? Bet tik ne tokio intelektualaus ir gerą humoro jausmą turinčio režisieriaus kaip rumunas Radu Jude rankose. Pandemijos metu sukurta komedija pasakos apie pavyzdingos istorijos mokytojos vargus, kai į internetą patenka jos namūdinis sekso vaizdo įrašas. Moters reputacija pakimba ant plauko, kolegos ir mokinių tėvai reikalauja pasitraukti, bet ji nežada pasiduoti. Kartu tai tiksli šiuolaikinio pasaulio diagnozė, kur sveiką protą keičia emocijos, diskusiją – nuomonių karai, o tiesa slypi kažkur anapus. Kovo pradžioje filmas nukovė pagrindinį Berlyno kino festivalio prizą – „Auksinį lokį“. Kitaip ir būti negalėjo. Nieko aktualesnio (šiandieninei Lietuvai – ypač) už šį kūrinį kol kas nepasirodė.

 

 

Heimat yra erdvė laike / Heimat is a Space in Time

Džiaugiuosi, kad festivalis suteikė antrą šansą pernai žiūrimiausiųjų užgožtam vokiečių dokumentinio kino meistro Thomaso Heise‘s filmui. Tai – monumentali ir neįtikėtinai paveiki lanzmaniška kino esė, apimanti šimtą sudėtingų režisieriaus šeimos ir gimtosios Vokietijos metų: nuo Pirmojo pasaulinio karo iki pat šių dienų. Filmą sukurtas naudojant dienoraščių ištraukas, laiškų tekstus, mokyklinių rašinių fragmentus, dokumentus, užrašus, nuotraukas, nespalvotus peizažus ir balsą už kadro. Viskas jungiasi ir per pusketvirtos valandos išsiskleidžia į kelių kartų ir visos epochos patirčių žemėlapį. Labiau akustinį nei vaizdinį. Bet tai, kas gimsta mūsų vaizduotėje klausantis, dažnai būna kur kas stipriau už „paveiksliukus“. Kūrinys kantriems, ieškantiems kitokio kino, besidomintiems istorija.

 

Paskutinieji / The Last Ones

Skandinaviškas kinas geriausia šių žodžių prasme. Estų režisierius Veiko Õunpuu („Rudens puota“, „Šventojo Tonio gundymas“) nukels į tolimosios Laplandijos tundrą. Pagrindinis veikėjas Rupis nori parduoti tėvo, vietinio elnių augintojo, žemę kalnakasių įmonės vadovui Kariui (Tommi Korpela) ir pagaliau išvykti iš visų pamiršto užkampio. Tačiau tėvas nesutinka. Rupiui teks pasirinkti – ar likti ištikimam savo šeimai ir žemei, ar išmainyti viską į sumą pinigų ir asmeninę laisvę. Kylančią vidinę įtampą dar labiau pakurstys čia gyvenanti Rita, kurios dėmesio siekia tiek Rupis, tiek Karis. Kas išeis nugalėtoju iš atšiaurios arenos? „Šiaurietišku vesternu“ vadinama istorija užburs melancholija, amerikietiškiems kelio filmams būdinga estetika ir tolimos šiaurės, į kurią vis labiau kėsinasi kapitalizmas, vaizdais.

 

Quo Vadis, Aida?

„Oskarui“ nominuotas filmas pagal tikrą istoriją. Rimto kino gerbėjams. Bosnijos karas, 1995-ieji, Srebrenica. Aida dirba vertėja Jungtinių Tautų stovykloje, kur sprendžiama jos gimtojo miestelio situacija. Bosnijos serbų armija, savo kelyje negailestingai žudanti bosnių musulmonus, jau čia pat, todėl gyventojus būtina nedelsiant evakuoti ir sėstis prie derybų stalo. Tačiau slaptą karinę informaciją iš pirmų lūpų girdinti Aida greitai supras, kad jos šeimos ir viso miestelio likimas pakibo ant plauko ir nežinia, ar įmanomas išsigelbėjimas. Moteris imasi veikti, bet laiko lieka vis mažiau... Balkanų karą išgyvenusi režisierė Jasmila Zbanič jau laimėjo „Auksinį lokį“ už „Grbavicą“ (2006), o naujame filme sugrįžo į karo pradžią ir vieną iš skaudžiausių jo epizodų. Apie filme rodomus įvykius jos šalyje, kurios gatvėmis vis dar vaikšto žudikai, vengiama garsiai kalbėti, o bet kokie bandymai sutinkami itin priešiškai. Ši drama – liudijimas apie karo baisumus, drąsą ir viltį, kuri, kaip teigia kūrėja, pavojaus akivaizdoje gali ne tik gelbėti, bet ir akinti.

 

Karti meilė / Bitter Love

Volgos upe plaukia baltas laivas, pavadinimu „Maksimas Gorkis“. Jo keleiviai – lyg iš rusų literatūros puslapių atklydę personažai, tikri svajotojai ir romantikai: garbaus amžiaus dama, vieniša moteris, santykių krizę išgyvenanti pora, nelaminga būrėja. Jie trokšta mylėti ir būti mylimi bei šventai tiki, kad kažkur pasaulyje, galbūt net šiame kruize, tikrai sutiks jiems likimo siųstą antrąją pusę. Skambant pigiems romansams ir Puškino eilėms, keleiviai ima megzti pažintis, aiškintis santykius, šokti ir dainuoti, čia pat gimstant ir dūžtant viltims. Lenkų režisieriaus Jerzio Sladkowskio („Kino pavasaris“ rodė jo „Don Žuaną“) tragikomiškas ir specialiai iki negalėjimo sentimentalus dokumentinis filmas supasi ant nostalgijos bangos ir netiesiogiai klausia: kas šitie žmonės ir kur jie plaukia? Nauja pradžia tai ar atsisveikinimas? Jei atsisveikinimas, tai su kuo?

 

Natūrali šviesa / Natural Light

Debiutuojantis vengrų režisierius Dénesas Nagy paklaidins Antrojo pasaulinio karo tamsoje, kažkur Rytų fronto miškuose, kur grupelė vengrų kareivių ieško besislapstančių partizanų. Kai būrio vadas netikėtai žūva, kareiviams ima vadovauti kapralas Šemetka. Jis ir bus šio filmo herojus, o jo bandymai karo chaose išsaugoti kruopelę žmogiškumo – pagrindinė draminė ašis. Nors filmas nėra be priekaištų, jis paperka pagrindinio aktoriaus vaidyba ir operatoriaus, kuris iš minimalios šviesos, šešėlių ir purvo nutapė vieno žmogaus portretą epochos rėmuose, darbas. Šių metų Berlyno kino festivalyje drama įvertinta už režisūrą.

 

Nauja tvarka / New Order

Didelis prabangus namas, turtuolių vestuvės. Skamba muzika, susirinkusieji užkandžiauja, kalbasi, sveikina jaunikį ir nuotaką, atvyksta vis daugiau svečių, juos aptarnauja tarnai. Atrodytų, nieko neįprasta. Bet greitai suprasime, kad tai – puota maro metu. Kažkur mieste vyksta perversmas, tolumoje kaukia sirenos, dangų raižo sraigtasparniai. Tik laiko klausimas, kada radikaliai nusiteikusios grupuotės pasieks ir šį namą. Ir štai – iš čiaupo ima bėgti žalias vanduo, o dar vėliau per kiemo tvorą perlipa pirmieji „naujos tvarkos“ šalininkai. Kas jie ir kokie iš tikrųjų jų tikslai? Vienas įdomiausių šiuolaikinių Meksikos režisierių Michelis Francas panardins į makabrišką distopiją, kurią žiūrint kils aibės klausimų. Kas tai – socialinė kritika ar kino provokacija? Turtingas prasmių kinas ar tuščia maniera? Vien dėl šių prieštaringumų filmą verta pamatyti. Venecijos kino festivalyje „Nauja tvarka“ padalino kritikus į dvi stovyklas, o žiuri jai skyrė antrą pagal svarbumą Didįjį prizą.