Aleliuja! Verbų sekmadienis ir Velykos
Muziejus jūsų namuose: nematomi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fondų deimančiukai (III dalis)
Dailės muziejus savo fonduose saugo ketvirtį milijono dailės, dizaino, liaudies meno ir gintaro eksponatų. Tik penkis procentus jų iki karantino buvo galima pamatyti muziejaus ekspozicijose. Situacija nepasikeis ir karantinui pasibaigus – tai įprastas matomų ir nematomų eksponatų santykis didžiuosiuose pasaulio muziejuose.
Neįprastos padėties „proga“ galime kartu pasivaikščioti po Dailės muziejaus fondus, kurie pasiekiami tik profesionalams, ir apžiūrėti kai kuriuos ten saugomus kūrinius. Ekstremalios situacijos atveria ekstremalias galimybes – kas savaitę 15min media-pasakojimų rubrikoje Dailės muziejus pristatė po saujelę eksponatų, kurie parinkti atliepiant dabarties aktualijas.
Stanisławas Filibertas Fleury, Šv. Onos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios. Verbų sekmadienis, apie 1900
Tonuotas sidabro atspaudas, 12,2 x17,2 cm, LNDM istorinės fotografijos rinkinys
Stanisławas Filibertas Fleury (1858–1915) slampinėja Vilniaus gatvėmis, stebi ir fotografuoja miestiečių kasdienybę ir šventes. Verbų sekmadienį vyksta šiokia tokia prekyba, į bažnyčią žmonės eina per šoninius šventoriaus vartus (dabar jie užmūryti). Veikiausiai ir pats fotografas dalyvavo priešvelykiniame rituale: nešė šventinti verbas, kurios, užkištos už šventų paveikslų ar padėtos pastogėje, saugojo namus nuo gaisro ir kitų negandų.
Fleury gimė Pupojuose, Vilniaus priemiestyje. Tiesa, jo giminės šaknys prancūziškos: prosenelis – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio fligeladjutantas, senelis – mokytojas, iš Varšuvos atvykęs į Vilnių, o tėvas dirbo Vilniaus miesto magistrate, priklausė Bernardinų bažnyčios parapijai.
Sofija Tupikovskaja, Vilniaus verba, Griovių k., Vilniaus r., 1977
Sausiukų ir katpėdžių žiedai, viksvos, aukštis 67 cm, LNDM liaudies meno rinkinys
Verbos buvo specifinė Vilniaus kultūros dalis. Jas rišdavo nedidelėje teritorijoje į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Spalvingos ir dekoratyvios, jos tiek paskirtimi, tiek forma skyrėsi nuo tradicinių verbų – kadagio, žilvičio, karklo šakelių. Vilnietiškos verbos neturėjo maginės, apeiginės paskirties, todėl žmonės kartu su jomis į bažnyčią šventinti nešdavosi ir tradicinių verbų šakelių. Paplitusi 19 a. viduryje, ji buvo Verbų sekmadienio atributas, parduodamas tik tą sekmadienį ir tik prie bažnyčių. Tradicinė Vilniaus verba maža (iki 50 cm aukščio), volelio formos. Tokios verbos primena rištinius kilimus, todėl dar vadinamos kiliminėmis.
Hipolitas Burneika, Paskutinė vakarienė, Kuršėnai, Šiaulių r., 20 a. pirmoji pusė
Medis, polichromija, 20x40x9,5 cm, LNDM liaudies meno rinkinys
Didįjį ketvirtadienį švenčiame Paskutinę vakarienę, kurią Jeruzalėje kartu su dvylika apaštalų valgė Jėzus savo nukryžiavimo išvakarėse. Paskutinės vakarienės vaizdinys populiarus profesionaliojoje dailėje, o liaudies mene jis labai retas. Hipolito Burneikos (gyvenimo datos nežinomos) sukurtoje kompozicijoje apaštalai susikaupę, net rūstūs, ant stalo guli iš medžio išdrožti šaukštai, dubenėliai, puodukai, duonos kepaliukai. Ši Paskutinė vakarienė, prieš patekdama į muziejų, kabojo troboje ant sienos.
Dalmatika, 18 a. pirmoji pusė
Šilkas, drobė su šilko ir brokato aplikacijomis, siuvinėta vario lydinio sidabruotais žvyneliais, 99,5x101 cm, LNDM taikomosios dailės rinkinys
Dalmatika – puošnus liturginis diakono rūbas. Jį apsivilkęs dvasininkas per iškilmingas Mišias, šventimus, procesijas kalba džiaugsmingas, pakilias maldas. Ši dalmatika yra iš dviejų bemaž identiškų dalmatikų komplekto. Abi pasiūtos Lietuvoje rankomis, iš naudoto šilko, dekoruotos gėlių – tulpių, lelijų, kitų žiedų – ir vaisių – obuolių, kriaušių – aplikacijomis, fone prisagstyta mažyčių metalinių žvynelių su skylute per vidurį. Pakraščiai apsiūti prabangiais, ažūriniais auksuoto sidabro siūlų nėriniais. Dalmatikos į muziejų pateko 1993 m. iš Karklėnų (Kelmės r.) Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios.
Nežinomas meistras, Prisikėlęs Kristus, 18 a. pradžia
Medis, aukštis 74,5 cm, LNDM liaudies meno rinkinys
Dailės kūriniuose Prisikėlęs Kristus vaizduojamas raudonu apsiaustu, dešine ranka laiminantis pasaulį, kairėje laikantis baltą vėliavą su raudonu kryžiumi – pergalės prieš mirtį ženklą.
Šis kūrinys yra viena seniausių Prisikėlusio Kristaus skulptūrų muziejuje – ji išdrožta prieš tris šimtus metų savamokslio Lietuvos skulptoriaus. Dešine koja Kristus laiko pamynęs mirties simbolį – kaukolę su sukryžiuotais kaulais, o kaire – nuodėmės simbolį – žaltį su obuoliu. Rankos, deja, neišliko.
Adelija Mickuvienė (g. 1939), 1, 3, 5, 6 margučiai, Vilnius, 2006
Virginija Norkienė (g. 1980), 2 margutis, Mikaliniškės k., Kelmės r., 2013
Marija Banikonienė (g. 1928), 4 margutis, Vilnius, 2006
Vanda Giedrytė (g. 1942), 7 margutis, Vilnius, 1995
Julija Daniliauskienė (1926–2009), 8 margutis, Vilnius, 1972
LNDM liaudies meno rinkinys
Skutinėjimas (2, 7): kiaušinis nudažomas viena spalva, o raštai išraižomi kokiu nors aštriu įrankiu – nulaužta peilio geležte, nusmailinta dildele ar kt.
Marginimas karštu vašku (8): įtvertu į pagalėlį metaliniu smeigtuku su galvute išrašomi potėpiai – brūkšneliai, taškai, ir juos grupuojant kuriami raštai. Vašku išrašyti margučiai gali būti kelių spalvų, jei jie bus kelis kartus merkiami į skirtingus dažus.
Pastaruoju metu paplitęs marginimas degintu vašku (1, 3, 4, 5, 6): margučio fonas lygus, vašku išrašyti balti raštai padengti faktūriniu gelsvai baltu, tamsiai geltonu ir tamsiai rudu deginto vaško sluoksniu.
Smėlio laikrodis, 19 a. pabaiga
Medis, smėlis, stiklas, aukštis 15,5 cm, LNDM Laikrodžių muziejaus rinkinys
„Taigi, smėlio laikrodis (5 min.) kiaušinių virimo trukmei matuoti buvo mano senelio, t. y. jis buvo namuose, kuriuose aš užaugau – Šilutės rajone, Gnybalų kaime, 9 km nuo Šilutės. Senelis Megies Georg, gimęs 1880 m. Didšilių kaime, Šilokarčemos (dabar Šilutės) apskrityje, tuo metu Rytų Prūsijoje, mirė 1968 m. Smėlio laikrodį buvo pirkęs Šilokarčemoje. Niekada nesakydavo Šilutė, tik Šilokarčema. Tokius smėlio laikrodžius kiaušinių virimo trukmei nustatyti turėjo ir mūsų kaimynai, kurie visi apie 1962-uosius išvyko į Vokietiją. Virtuvėje tai buvo labai įprastas daiktas“ (Rozos Šikšnienės 2013 m. balandį el. paštu atsiųstas pasakojimas).
Nors buvo žinomi nuo seniausių laikų, Europoje smėlio laikrodžiai paplito 15 a., kai buvo pradėtas gaminti skaidrus stiklas. Pirmieji smėlio laikrodžiai buvo sudaryti iš dviejų atskirų indų su mažomis kiaurymėmis. Šie indai buvo suduriami smailaisiais galais, aprišami, kad neišsiskirtų, ir sandarinami vašku. Vientisi stikliniai indai be sujungimo pradėti pūsti tik 18 a. Stiklapūčiai į tokius laikrodžius pildavo sijotą marmurą, susmulkintą alavą, šviną, kiaušinio lukštų miltelius, garstyčių ar sorų sėklas.
Genovaitė Indilaitė (etalono autorė), Zuikis, Klaipėdos kombinatas „Dailė“, 1964
Gintaras, aukštis 4,5 cm, LNDM Gintaro muziejaus rinkinys
Vienas iš linksmesnių Velykų personažų – vaisingumą simbolizuojantis kiškis. Pirmą kartą Velykų kontekste jis buvo paminėtas 16 a. Vokietijoje. Apie 1800 m. taip pat Vokietijoje buvo pagaminti pirmieji šokoladiniai kiškiai.
Sovietmečiu gamindami kiškius Klaipėdos kombinato „Dailė“ darbuotojai apie Velykas greičiausiai negalvojo. Šis zuikis puikis buvo sukurtas kaip žaismingas suvenyras ir tapo gausios 125 pavadinimų gintarinių suvenyrų armijos, kurią kūrė kombinato meistrai, dalimi.
Visi čia pristatyti eksponatai yra saugomi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose. Į juos panašių kūrinių, karantinui pasibaigus, bus galima pamatyti Dailės muziejaus ekspozicijose
-
Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje,
-
Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje,
-
Pamario galerijoje Juodkrantėje (tik vasarą),
-
Radvilų rūmų muziejuje (iki 2020 m. rudens vyksta patalpų ir ekspozicijų atnaujinimo darbai).