Muziejus jūsų namuose: nematomi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fondų deimančiukai
Dailės muziejus savo fonduose saugo ketvirtį milijono dailės, dizaino, liaudies meno ir gintaro eksponatų. Tik penkis procentus jų iki karantino buvo galima pamatyti muziejaus ekspozicijose. Situacija nepasikeis ir karantinui pasibaigus – tai įprastas matomų ir nematomų eksponatų santykis didžiuosiuose pasaulio muziejuose.
Neįprastos padėties „proga“ galime kartu pasivaikščioti po Dailės muziejaus fondus, kurie pasiekiami tik profesionalams, ir apžiūrėti kai kuriuos ten saugomus kūrinius. Ekstremalios situacijos atveria ekstremalias galimybes – kas savaitę 15min media-pasakojimų rubrikoje Dailės muziejus pristatys po saujelę eksponatų, kurie bus parinkti atliepiant dabarties aktualijas.
Ką žmonės veikia namuose visą dieną?
Jonas Rustemas, Skaitanti moteris, 18 a. pabaiga
Popierius, sepija, 11,4x9,6 cm, LNDM vaizduojamosios dailės rinkinys
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad prie stalelio sėdinti moteris laiko šviečiančią knygą (neįprastai paverstą planšetinį kompiuterį?), o Švietimo amžiuje sukurtas kūrinys tarsi primena, kad žinios yra šviesos šaltinis. Geriau įsižiūrėjus paaiškėja, kad moteris rankoje laiko žvakę, kuri apšviečia ne tik knygos puslapius, bet ir moters veidą, kurdama tylos ir ramybės nuotaiką.
Šio piešinio autorius Jonas Rustemas (1762–1835) buvo puikus piešėjas, daugiau kaip trisdešimt metų Vilniaus universitete dėstęs piešimą ir tapybą. Skaitanti moteris nupiešta sepija – iš galvakojų moliuskų sepijų rašalo gaminamais tamsiai rudais akvareliniais dažais.
Gotliebas Kislingas pagal Joną Rustemą, 1) būgnų dviakė Turkas, rūkantis pypkę, 2) kryžių dviakė Medžiotojas, 3) širdžių triakė Angeliukas su laumžirgiais, 4) pikų keturakė Vienuolis ir moteris, 1815
Popierius, ofortas, 8,8x6 cm, LNDM vaizduojamosios dailės rinkinys
Ypač žinomos yra Jono Rustemo lengva ranka pieštos kortos. Vadinamosiose Fantazijos kortose (Cartes de Fantaisie) jis ironiškai vaizdavo tų laikų aktualijas – konkrečius žmones, tipiškus personažus, satyrus, amūrus, augalus, gyvūnus, kasdienybę ir apeigas. Fantazijos kortų idėją Rustemas greičiausiai perėmė iš 19 a. pradžioje Vokietijoje plitusių Cotta kortų. Jose vadinamosios kortų akys buvo išradingai įkomponuojamos į piešinius, ir kortos reikšmės išsiaiškinimas tapdavo žaidimo dalimi.
1814 m. grafikas Gotliebas Kislingas apsiėmė Rustemo kortas išgraviruoti ir platinti jas prenumeratoriams. Pasirodžius pirmoms 50 kortų, Vilniaus generalgubernatorių pasiekė skundas dėl kai kuriose kortose panaudotų biblinių siužetų ir scenų iš dvasininkų gyvenimo. Po šio skundo cenzūra uždraudė 20 kortų ir perbraukė išraižytas plokšteles, o pačiam dailininkui patarė „ateityje nebegaminti šios rūšies kūrinių, nes jis galįs sėkmingiau naudoti savo talentą“. Nepaisant to, buvo išleistas visas šimto kortų komplektas. Tiesa, 20 jų yra užbrauktos, tačiau atvaizdų tai nesugadino.
Lošimo kauliukas, 17 a., Vilnius
Kaulas, 1,6x1,7x1,5 cm, LNDM taikomosios dailės rinkinys
Stalo žaidimo formų ir taisyklių begalės, tačiau daugelis jų neapsieina be žaidimo „organizatoriaus“ – nedidelio lošimo kauliuko. Žaidimų kauliukai buvo naudojami dar priešistoriniais laikais, ir tiksliai nežinoma, kuriame krašte jie atsirado. Greičiausiai jie buvo naudoti ne tik lošimui, bet ir burtams, ateities spėjimams, kulto apeigoms. Kinijoje Tangų dinastijos laikais (7–8 a.) iš kauliukų „išsivystė“ lošimo kortos, kurias 19 a. pradžioje Vilniuje piešė Jonas Rustemas.
Šiuo Vilniuje, Savičiaus gatvėje, per archeologinius kasinėjimus rastu kauliuku žaista prieš keturis šimtus metų. Jis pagamintas iš nugludinto kaulo. Akutės priešingose plokštumose išdėstytos taip, kad sudarytų vadinamąją septyneto sistemą: vienas priešais šešis, du priešais penkis, trys priešais keturis.
Vladas Drėma, Šachmatininkai, 1929
Popierius, mišri technika, 17,8x13 cm, LNDM vaizduojamosios dailės rinkinys
Šachmatai yra ne tik įtraukiantis laisvalaikio leidimo būdas, bet ir kultūros reiškinys, vienas žaismingiausių ir kartu paslaptingiausių siužetų meno kūriniuose. Žaidimų lentos ir figūrų vaizdiniai senosiose freskose, bažnyčių vitražuose, paveiksluose turėjo simbolinę reikšmę – perteikė dviejų kovojančių jėgų akistatą. Kaip žaidimo oponentai už bendro stalo kūriniuose būdavo sodinami visuomenės elito atstovai, vyrai ir moterys, net religiniai ir mitologiniai personažai. Kai kurie menininkai taip kruopščiai pavaizduodavo šachmatų partijas, kad buvo galima tiksliai įvertinti žaidžiančių priešininkų galimybes (matas jau antruoju ėjimu).
Intelektualus žaidimas traukė ir devyniolikmetį Vladą Drėmą (1910–1995), būsimąjį dailininką, dailėtyrininką ir meno pedagogą. Į šachmatų stalą jis žvelgė avangardisto žvilgsniu – iš viršaus, keliais rakursais vienu metu. Drėmos piešinyje matome smagų šachmatininkų kojų „šokį“, kuris savo azartiška dvasia primena šiuolaikinių geimerių pozas.
Marija Gurskytė, Natiurmortas su žuvimis, 1855
Drobė, aliejus, 52x60, LNDM vaizduojamosios dailės rinkinys
Muzikavimas, piešimas, tapyba buvo mėgstamos dvarininkų laisvalaikio pramogos, būtina jų bendrojo išsilavinimo dalis. Meniniais talentais garsėjo Römerių, Oginskių, Burbų, Gurskių ir kitų giminių atstovai. Vienus labiau traukė muzika, kitus – dailė. Biržuvėnų (Telšių rajonas) dvarininko Napoleono Tito Gurskio duktė Marija (1837–1915) laisvalaikį skyrė tapybai. Temas savo darbams ji rinkosi iš artimos aplinkos – tapė šeimos narių portretus, natiurmortus. Natiurmortą su žuvimis Gurskytė sukomponavo iš dvaro virtuvėje buvusių indų ir maisto produktų, sukrautų ant didelio medinio padėklo.
Puodelis, Sèvres porceliano manufaktūra, Prancūzija, 1848
Porcelianas, auksavimas, tapyba, 3,5x7,3 cm, LNDM taikomosios dailės rinkinys
Kiekvieną sekundę pasaulyje išgeriama apie 36 tūkstančius puodelių arbatos. Arbatos gėrimo tradiciją iš Kinijos į Angliją 17 a. atgabeno olandų pirkliai, o 19 a. visoje Europoje įsitvirtino popietinės arbatos paprotys, žinomas kaip „penktos valandos arbata“. Tokiam laisvalaikio malonumui daugiau blizgesio suteikdavo gražūs indai, kuriuos gamino žymiausios Europos gamyklos.
Šis vos trijų su puse centimetrų aukščio arbatos puodelis buvo pagamintas 19 a. viduryje legendinėje Sèvres porceliano manufaktūroje Prancūzijoje. Ten gaminti dirbiniai išsiskyrė ne tik ypatinga kokybe, bet ir unikaliu dekoru: indo išorė būdavo ištisai padengiama intensyvia spalva, paliekant baltus medalionus, kuriuose tapytos galantiškos scenos, paukščiai ir gėlės. Šio puodelio paviršius nuspalvintas pikantiška Rose Pompadour spalva, kuri buvo sukurta garsiosios karaliaus favoritės Madame de Pompadour garbei. Kitoje, čia nematomoje puodelio pusėje nutapytas meilės simbolis – mažas putlus berniukas putto.
Piniginė, nerta Agotos Sakavičiūtės, Radiškės kaimas, Marijampolės apskritis, 19 a. pabaiga
Medvilnė, stiklo karoliukai, 35x6,5 cm, LNDM liaudies meno rinkinys
19 a. Lietuvoje buvo populiarios iš siūlų nertos piniginės: vienos kapšelio formos, viršuje užtraukiamos virvele, kitos poros sprindžių ilgio stačiakampės rankovėlės formos, ties viduriu susmaugtos metaliniais žiedais, dar kitos dviejų trikampio formos dalių, užtraukiamos siūlų pynelėmis. Kaip tik tokia piniginė, Suvalkijoje nunerta prieš daugiau nei šimtą metų, ir pavaizduota fotografijoje. Pinigines nėrė panašiai, kaip neriamos riešinės, mėgo puošti stiklo karoliukais. Perkišę per diržą ar juostą, jas nešiojo tiek vyrai, tiek moterys – panašią piniginę turėjo rašytojas Antanas Vienuolis.
Pradėti nerti piniginę reikia nuo apačios (smaigalio), nerti aplinkui, palaipsniui platinant, derinant po tris stulpelius su vienu užmetimu ir dviejų akučių pyneles. Prie vienos pusės prinerti du siaurėjančius atvartėlius, šonuose juos papuošti ir užbaigti karoliukų kilpelėmis. Abi piniginės dalis sujungti aštuoniomis pynelėmis, jas prinerti prie priešingos nei atvartėliai pusės. Ties viduriu pyneles sumegzti stulpeliu be užmetimo.
Vytautas Kairiūkštis, Natiurmortas, 1942
Kartonas, drobė, aliejus, 32 x 37 cm, LNDM vaizduojamosios dailės rinkinys
Šį natiurmortą Vytautas Kairiūkštis (1890–1961) sukūrė Antrojo pasaulinio karo metais. Tuomet jis gyveno Kaune ir vadovavo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Meno skyriui. Laikas buvo sunkus, bet į tai nurodo nebent itin kuklus padengto pusryčių stalo meniu (taurėje ir ąsotyje visgi gaiva, ne vynas). Natiurmortas šviesus, džiugus, nuskaidrintas ryto saulės. Lėti pusryčiai, kai nereikia niekur skubėti.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Kairiūkštis kūrė visai kitokio stiliaus, abstrakčias kubistines, geometrines, į Vlado Drėmos Šachmatininkus panašias kompozicijas, kuriomis ir išgarsėjo. Išbandymų laikotarpiu jis grįžo prie tradiciškesnių dailės formų, tarsi kviesdamas įsižiūrėti į paprastų daiktų grožį, džiaugtis jais, kaip ir galimybe gyventi ir kurti.
Pokštų dėžutė Gyvatuko namas, išdrožta Motiejaus Tautvydo, Kunigiškių kaimas, Šilalės rajonas, 1930–1935
Medis, 9,5x11,3x3 cm, LNDM liaudies meno rinkinys
Savadarbė mažo namuko formos pokštų dėžutė turi keturšlaitį stogą su kaminu, langus ir paradinį įėjimą. Paėmus už kamino ir patraukus namuko stogą į šoną, iš vidaus netikėtai iššoka riesta gyvatukė. Kad būtų baisiau, į jos nasrus įkalta vinutė, imituojanti nuodingą gyvatės liežuvį. Ir taikosi ji kaip tik į kaminą laikančią ranką! Vietoj gyvatukės ant spyruoklės galima pritaisyti ir kokį kitą gąsdinantį baisuoklį.
Nežinomas 19 a. vokiečių dailininkas, Žaidimas šešėliais
Drobė, aliejus, 67x57 cm, LNDM vaizduojamosios dailės rinkinys
Kaip savita meno rūšis šešėlių teatras susiformavo Tolimuosiuose Rytuose, visų pirma Kinijoje ir Indonezijoje. Europoje šešėlių teatrą išpopuliarino prancūzų iliuzionistas Félicienas Trewey (1848–1920), šio meno mokęsis Rytuose. Apie šešėlių teatrą jis parašė keletą knygų, sukūrė savus vaizdavimo metodus. Trewey buvo vienas populiariausių 19 a. pabaigos–20 a. pradžios Europos iliuzionistų. Jis buvo kviečiamas pasirodyti karaliui Edvardui VII, tuometiniam Austrijos imperatoriui, baronui de Rothschildui ir daugeliui kitų, sėkmingai filmavosi ankstyvuosiuose trumpuose brolių Lumière᾿ų filmuose Chapeaux à Transformations (Transformacijos skrybėlė, 1895), The Photographe (Fotografas, 1895), Partie de cartes (Kortų partija, 1895) ir Danseuses des rues (Gatvės šokėja, 1896).
Visi čia pristatyti eksponatai yra saugomi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose. Į juos panašių kūrinių karantinui pasibaigus bus galima pamatyti Dailės muziejaus ekspozicijose:
-
Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje
-
Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje
-
Pamario galerijoje Juodkrantėje (tik vasarą)
-
Radvilų rūmų muziejuje (iki 2020 m. rudens vyksta patalpų ir ekspozicijų atnaujinimo darbai)