Apie gydymą ir išgijimą
Muziejus jūsų namuose: nematomi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fondų deimančiukai (IV dalis)
Nežinomas 19 a. pradžios Lietuvos dailininkas, Vienuolyno ligoninėje
Drobė, aliejus, 130x167 cm, LNDM 16–19 a. tapybos rinkinys
Nuo 1744 m. gailestingosios seserys šaritės dirbo vienoje pirmųjų Vilniaus ligoninių – Savičiaus špitolėje (dabar Bokšto g. 6). Ši ligoninė ir pavaizduota paveiksle. Kairėje nutapyta vienuolė distiliuoja vandenį. Šalia vandens distiliavimo aparato stovi grūstuvė vaistažolėms smulkinti. Prie stalelio sėdinti vienuolė sveria vaistams gaminti reikalingus ingredientus. Už jos matyti lentynos, ant kurių sustatytos dėžutės su vaistinėmis medžiagomis. Paveiksle taip pat pavaizduotos keturios žalsvais baldakimais uždengtos ligoninės lovos. Pirmoje lovoje gulinčiam ligoniui nuleidžiamas kraujas. Šis kadaise labai populiarus gydymo metodas, naudotas esant įvairiems negalavimams, buvo taikomas iki pat 19 a.
Šaltis jei krečia ir skausmas nemenkas aplanko;
Maudeisi jei, įsimylėjęs esi, seno ar jauno tu amžiaus,
Stipriai susirgęs, pervalgęs ar gėręs per daug,
Silpnas esi, o skrandis jei tavo – lepus,
Visa tai reiškia: jau metas nuleisti tau kraują.
Salerno sveikatos kodeksas (lot. Regimen sanitatis Salernitanum), 14 a., žr: Kulikauskas G., Keistieji viduramžiai: medicina (II), Verslo žinios, 2009 04 28.
Vaistinės indai, 19 a. pradžia, Baranivkos porceliano manufaktūra
Porcelianas, tapyba, aukštis 15 cm, LNDM porceliano rinkinys
Jei pabandytume įsivaizduoti, kaip prieš kelis šimtus metų atrodė vaistinė, pirmiausia turėtume žinoti, kaip atrodė lentynose sustatyta tara, kurios kokybei buvo skiriama daug dėmesio. Save gerbiančios vaistinės pasirūpindavo, kad indai turėtų skiriamuosius paveikslėlius, o ypatingais atvejais – herbus, bet dažniausiai juos puošdavo korpuso centre nupieštas medalionas su lotynišku mišinio pavadinimu. Šiuose 19 a. pradžios vaistinės induose buvo laikomi vaistažolių ekstraktai. Pirmasis, su užrašu Extractum Poligale senega, buvo skirtas vaistinei putokšlei, kuri naudojama kvėpavimo takų ligoms gydyti; antrasis, su užrašu Extractum Quassiae Excelsae, – karčiajam musmedžiui, dažniausiai skiriamam sutrikus virškinimui.
Jan Wandelaar, Apolonas ir Koronidė, 1732
Vario raižinys, 18x23,5 cm, LNDM užsienio šalių grafikos rinkinys
Apolonas – vienas svarbiausių graikų mitologijos personažų, saulės ir šviesos dievas, menininkų ir pranašų globėjas. Kaip ir daugelis kitų dievų, jis turėjo nemažai meilužių. Viena jų buvo princesė Koronidė. Jau pastojusi nuo Apolono, ji tuščiai laiko nešvaistė ir, sekdama Apolono pavyzdžiu, pati susirado meilužį. Tačiau juos sušnipinėjo varnas, tuomet dar baltaplunksnis paukštis, ir viską papasakojo Apolonui. Sudrebėjęs iš pykčio, šis pašovė Koronidę strėle.
Olandų menininko Jano Wandelaaro raižinyje matome momentą, kai Apolonas pradeda gailėtis savo sprendimo, tačiau supranta, kad nieko pakeisti nebegali – jo mylimoji miršta. Apmaudą jis išlieja ant naujieną pranešusio varno – nuo to laiko varnai yra juodi. Visgi iš jau mirusios Koronidės įsčių Apolonas spėja išgelbėti judviejų sūnų. Pavadinęs jį Asklepijumi, Apolonas atiduoda jį auklėti gydymo meną išmanančiam kentaurui Chironui. Užaugęs Asklepijus, Koronidės sūnus, tapo medicinos dievu.
A. Kozlowski, Gydytojas Julianas Titius, 19 a. pabaiga
Drobė, aliejus, 110x86 cm, LNDM 16–19 a. tapybos rinkinys
Gydytojas Julijonas Ticijus (Julian Titius, 1819–1898) buvo viena ryškiausių Vilniaus asmenybių. Jis dirbo Savičiaus ir Šv. Jokūbo ligoninėse, buvo Vilniaus labdarių draugijos ir Vilniaus medicinos draugijos narys. Baigęs studijas Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijoje, Ticijus tobulinosi užsienyje pas žymiausius Prahos, Londono ir Vienos profesorius. Grįžęs į Vilnių, taikė pažangiausius gydymo metodus, pelnė ligonių pasitikėjimą, meilę ir dėkingumą.
Ticijui netrūko kilmingų ir turtingų ligonių, bet gydė jis ir vargšus – ne tik nemokamai, bet dažnai net ir paremdamas juos materialiai. Gydytojas rašė: „Principai, kuriais vadovavausi gyvenime ir kuriuos Jums, jaunesni daktarai, persakau: sąžiningumas moksle, pagarba kolegoms ir visuomenei, o svarbiausia – artimo meilė. Aukščiausias atpildas mums tebūna dėkingumo ašara varguolio akyse.“
Nežinomas fotografas, Vokiečių karo ligoninė Vilniaus miesto salėje, Vilnius, 1915–1917
Sidabro atspaudas, 9,5x16, LNDM istorinės fotografijos rinkinys
1915 m. spalio 1 d. Vokietijos kariuomenei užėmus Vilnių, miesto gyvenimas buvo militarizuotas, o Vilniaus infrastruktūra pritaikyta kariuomenės poreikiams: strategiškai patogiuose pastatuose įrengtos okupacinės administracijos būstinės, kareivinės, sandėliai, gydymo įstaigos.
Viena ligoninių Pirmojo pasaulinio karo metais buvo įkurta Vilniaus miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija) – specialiai reprezentaciniams renginiams 1900–1902 m. pastatytuose rūmuose. Didžiausioje rūmų erdvėje – koncertų ir teatro salėje buvo įrengta palata. Čia, kur taip neseniai vyko Didysis Vilniaus Seimas, skambėjo pirmoji lietuvių opera – Miko Petrausko „Birutė“, koncertavo Fiodoras Šaliapinas, Sergejus Rachmaninovas, Aleksandras Skriabinas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Jascha Heifetzas, buvo sukurtos puikios sąlygos, bent jau taip liudija fotografija, vokiečių kariams gydyti. Medicinos personalas įsiamžino savo darbo „fronte“ kartu su ligoniais, kurių, atrodo, netrūko – visos lovos, tankiai sustatytos ne tik žiūrovų salėje, bet ir scenoje, užimtos (koncertiniai vargonai įrengti tik 1963 m.).
Karoliai, 1–2 a., Romos apylinkės, Italija
Gintaras, ilgis 46 cm, LNDM gintaro archeologijos rinkinys
Plinijus Vyresnysis (23–79) savo veikale Gamtos istorija rašė, kad gintaro karoliai naudingi ne tik moterims, bet ir kūdikiams, mat kramtant gintarą malšinamas dantukų dygimo skausmas. Antikoje gintaras naudotas kaip prevencinė priemonė nuo kliedesių ir galvos svaigulio, karščiavimo ir kitų ligų. Jį siūlyta gerti su įvairiais gėrimais, nešioti kaip amuletą, o sutrintą su medumi ir rožių aliejumi naudoti kaip tepalą nuo ausų negalavimų.
Apie 1865–1876 m., atliekant archeologinius tyrimus, šį gintaro karolių vėrinį Michalas Tiškevičius rado Romos apylinkėse. Iš pradžių vėrinys eksponuotas Raudondvario dvare. 1907 m. jis padovanotas Vilniaus mokslo ir meno draugijos muziejui, 1914–1940 m. priklausė Vilniaus mokslo bičiulių muziejui, o 1940–1943 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto muziejui. Nuo 1943 m. yra Dailės muziejaus rinkinyje.
Louis Philippe Alphonse Bichebois, Viktor Vincent Adam, pagal Ivaną Chruckį, Vilnius. Šnipiškių priemiestis, 1848. Iš Jono Kazimiero Vilčinskio albumo
Tonuota litografija, 51,5x40 cm, LNDM LDK grafikos rinkinys
Sergančiųjų epideminėmis ligomis ir keliautojų globėjo šv. Roko tikintieji prašo išgijimo stebuklo. 13–14 a. gyvenęs šventasis pagarsėjo pasiaukojama pagalba ligoniams. Jis anksti tapo našlaičiu, būdamas septyniolikos išdalijo paveldėtą turtą, paliko namus Monpeljė mieste (Prancūzija) ir pasišventė piligrimystei. Keliaudamas pėsčiomis į Romą, Rokas sutiko ir slaugė ne vieną epidemijų auką. Tikėta, kad jis buvo apdovanotas gydymo dovana – stebuklingai išgydydavo nuo maro, paliesdamas ir palaimindamas ligonius. Piacenzos ligoninėje Rokas pats užsikrėtė maru ir, nenorėdamas tapti našta kitiems, pasitraukė į mišką laukti savo dienų pabaigos. Jį išgelbėjo šuo, atnešęs maisto iš savo šeimininko namų ir laižęs jo žaizdas.
Nuo 1705 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė gailestingųjų brolių rokitų vienuolija. Vilniuje buvo įkurtas rokitų vienuolynas su špitole ir koplyčia. 1709–1711 m., siaučiant maro epidemijai, rokitai rūpinosi ligoniais, mirusiuosius laidojo už Žaliojo tilto, Šnipiškėse, slaugydami kitus neretai patys mirdavo. 1720 m. vienuoliai jėzuitai Šnipiškėse, netoli Šv. Rapolo bažnyčios, pastatė maro aukų ir rokitų atminimui koplytėlę su Jėzaus, nešančio kryžių, skulptūra. Maro laikus primenanti, stebuklais garsėjanti koplytėlė buvo nugriauta 1950 m.
Arvydas Šaltenis, Ligoninėje, 1976
Drobė, aliejus, 108x101cm, LNDM 20 a. antrosios pusės–21 a. tapybos rinkinys
Tapytojo Arvydo Šaltenio (g. 1944) kompozicijoje nutapyta slaugė ir gydytoja, palinkusios ties ligoniu, kurio buvimą liudija tik lašelinė, pavaizduota paveikslo centre. Vėlyvuoju sovietmečiu dailininkai gana dažnai kurdavo medikų portretus, vaizduodavo jų darbo epizodus. Ši tema buvo pasirenkama ne tik kūrybiniais tikslais, bet ir siekiant išreikšti pagarbą gydytojams. Beje, ir medikai garsėjo dėmesiu menui, patys kūrė, kaupė dailės kolekcijas.
Antanas Sutkus, Jaunas gydytojas, 1970
Fotografinis popierius, sidabro atspaudas, 30x24 cm, LNDM meninės fotografijos rinkinys
Mąslus žvilgsnis, įdėmiai suraukta kakta. Fotografijoje įamžintas jaunas gydytojas darbo metu. Fotografuodamas 1970 m., Antanas Sutkus (g. 1939) tegalėjo nuspėti, kad neseniai studijas baigęs ir karjerą pirmoje savo darbovietėje – Nidos ligoninėje pradedantis jaunas medikas Antanas Vinkus (g. 1942) ateityje taps ne tik vienu žymiausių šalies gydytojų, bet ir ryškiu visuomenės veikėju, diplomatu, politiku. Tačiau autentiškoje aplinkoje užfiksuoto kasdienį darbą dirbančio mediko atvaizdas nėra vien konkretaus asmens portretas, jis talpina ir bendresnes žmogiškumo metaforas.
Okarina, 20 a. pradžia, Vokietija
Porcelianas, poglazūrinė tapyba, aukštis 20,5 cm, LNDM porceliano rinkinys
Šis eksponatas mums pasakoja apie gydomąją muzikos galią. Dar 1621 m. publikuotame Roberto Burtono veikale Melancholijos anatomija bandyta moksliškai įrodyti teigiamą muzikos poveikį sveikatai.
Okarina yra seniausių iki šiol žinomų muzikos instrumentų – fleitų giminaitė. Jos prototipų galime aptikti senosiose kultūrose, bet klasikinę okariną 19 a. viduryje išrado septyniolikmetis italas Giuseppe Donati. Tradiciškai šis instrumentas gaminamas iš molio, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais JAV vyriausybė, siekdama pakylėti karių nuotaiką, davė nurodymą masiškai gaminti plastikines okarinas ir jas platinti.
Birutė Zokaitytė, Ponas daktaras, 1998
Popierius, spalvotas ofortas, akvatinta, 15,4x16,8 cm, LNDM 20 a. antrosios pusės–21 a. lietuvių grafikos rinkinys
„Ponas daktaras“ žiūrovą nukelia į nenusakomus laikus, nors 1816 m. išrastas stetoskopas, prietaisas vidaus organų sukeliamiems garsams klausyti, jau yra gydytojo rankose. Tačiau istorinės tiesos atkūrimas grafikei Birutei Zokaitytei visai nerūpi – veiksmas vyksta siurrealistinėje erdvėje, o į antikinę togą susisupęs gydytojas išklauso pacientę tuščioje miesto aikštėje. Pagrindinė intriga mezgasi tarp vyro ir moters – impozantiško gydytojo, atstovaujančio vyriškai galiai, ir pacientės, kurios povyza (drovi, susigūžusi stovėsena, avinėlio ragelius primenanti šukuosena) byloja apie nuolankų bejėgiškumą. Pacientei (ir dailininkei) svarbiausia, kad gydytojas suprastų, ką iš tiesų skleidžia moteriškos širdies virpesiai.
Vaistų dėžutė, Gaurės miestelis, Tauragės rajonas, 20 a. pradžia
Skiedra, žąsies plunksna, 7,5x5,5x9,5 cm, LNDM liaudies taikomosios dailės rinkinys
Ovalo formos dėžutė yra išlenkta iš medžio skiedros ir susiūta žąsies plunksna. Dėžutė naudota vaistams sudėti. Muziejui ją padovanojo Antanina Mozerienė iš Gaurės miestelio Tauragės rajone, o pagamino Jonas Urbutis, gyvenęs kaimyniniame Tarvyčių kaime.
Marija Teresė Rožanskaitė, Rentgeno kabinetas, 1983
Drobė, aliejus, 150x142 cm, LNDM 20 a. antrosios pusės–21 a. tapybos rinkinys
Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) nutapytas „Rentgeno kabinetas“ – kūrinys, kuriame lyg medicininiu skalpeliu, labai preciziškai, perteikiami paslaptingi gydymo procesai ligoninėje. Tapytoja apie medikus kalbėdavo su pagarba ir meile, yra sakiusi, kad ir pati norėjo tapti gydytoja, tačiau susidūrė su daugybe sunkumų – mat trukdė tremtinės biografija.
Visi čia pristatyti eksponatai yra saugomi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose. Į juos panašių kūrinių, karantinui pasibaigus, bus galima pamatyti Dailės muziejaus ekspozicijose
Vilniaus paveikslų galerijoje,
Nacionalinėje dailės galerijoje,
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje,
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje,
Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje,
Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje,
Pamario galerijoje Juodkrantėje (tik vasarą),
Radvilų rūmų muziejuje (iki 2020 m. rudens vyksta patalpų ir ekspozicijų atnaujinimo darbai).