„Jokiais būdais nenoriu būti įkvėptas“: Istorija apie Ray Bartkaus kūrybiškumo paieškas 

Sakoma, kad biurokratai džiaugiasi, nes Ray Bartkus tapo menininku, o ne nusikaltėliu, mat tai, kiek į savo darbus jis įdeda laiko ir kruopštumo, puikiai tinka dokumentų ir pinigų padirbinėtojui. Vilniuje gimęs, bet Lietuvai nepriklausomybę atgavus į Niujorką išvykęs tarpdisciplininio meno kūrėjas 15min pasakojo, kad atgal nesigręžioja ir jaučiasi puikiai galėdamas kasdien mokytis naujų dalykų. 

15min tęsia multimedijų ciklą „Susipažinkime“, kuriame pristato ryškiausias išeivijos kultūros asmenybes. Ciklą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. 

„Išvis nesu sentimentalus“ 

– Nors dabar gyvenate Niujorke, esate vilnietis. Kokiame rajone gimėte? 

– Kokius 5-erius metus gyvenau buvusioje Petro Cvirkos gatvėje priešais Seimą, tokiuose stalininiuose, blokiniuose namuose. Lankiau 23-iąją vidurinę mokyklą (dab. Vilniaus Simono Daukanto gimnazija).  

– Sakėte, kad pirmasis jūsų žodis buvo „gyvatė“. Iš kur jos tame name? 

– Nežinau, nebuvo ten gyvačių... Mano vaikystė buvo gera, normali ir negaliu skųstis. Gyvenome sostinėje, bet dažnai važiuodavom atostogauti į Palangą, nes ten gyveno močiutė. Žiemomis likdavau Vilniuje. Vėliau reikėjo pradėti eiti į mokyklą, joje man visiškai nepatiko.  

– Kas ten erzino? 

– Viskas! Patirti sovietinę mokyklą yra baisu ir tai yra žmonių žalojimas. Sūnaus išsilavinimas buvo viena iš priežasčių, kodėl su žmona Ina pasilikome Niujorke. Čia iš mokyklos jis grįždavo su šypsena. Bet reikia turėti omeny, kad kai mano sūnui buvo 5 metai, Lietuvoje vis dar buvo dešimtojo dešimtmečio pradžia. Tikiu, kad dabar situacija yra daug geresnė, žymiai daugiau pasirinkimo. 

– Tai, kaip menininkas atsimena vaikystę, dažnai atsispindi ir jo darbuose. Ar jūsų atmintyje yra išlikęs kažkoks vaizdinys? 

– Ne, aš išvis nesu sentimentalus. Dažnai sutinku žmones, kuriems vaikystė yra geriausias laikas. Man visiškai atvirkščiai – gyvenu dabartimi ir kuo toliau, tuo geriau jaučiuosi. Galiausiai ilgėtis praeities net nėra prasmės, tai labai liūdna. Man, pavyzdžiui, kuo toliau, tuo įdomiau, nes darausi laisvesnis nuo aplinkybių, turiu daugiau patirties. 

– Gimėte šalyje, kurioje menas yra itin sentimentalus. Ar šis jūsų požiūris kilo iš maišto? 

– Kai dar buvau pirmo kurso studentas Vilniaus dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija), Šarūnas Sauka pristatinėjo savo darbus ir pasakė įdomią mintį: mano tikslas – tapyti nelietuviškai. Nors dabar viskas radikaliai kitaip, tuo metu tapybą kurdavo keistoje romantinėje vizijoje gyvenantys rūstūs vyrai, na tokie mačo. Jiems būdingas sentimentalumas, stiprūs potėpiai, personažai – purvini ir girti.  

Pabaigęs akademiją ėmiau lankyti aktų piešimo kursus Dailininkų sąjungoje. Taip piešimas man tapo svarbiausias būdas kurti. Jis intymus, eksperimentinis bei turi nuoširdžiausią santykį tarp menininko ir medijos.  

Pamenu vieną pamoką. Joje ramiai sėdėjau ant kėdės, o už manęs su savo molbertu stovėjo vienas garsus menininkas. Staiga pasigirdo garsai tarsi iš mūšio lauko – jis stojosi, bėgiojo, grįžinėjo. Vyko kažkokia groteskiška įkvėpimo apimto žmogaus parodija! Šakės, jis ten nupieš kažką tokio, galvojau... Per pertrauką guodžiausi, kad man netgi gėda kažką pradėti, bet pamatęs jo rezultatą nelikau sužavėtas. Tai buvo baisi nesąmonė. Taip, jo teatras galėjo būti tikras, bet supratau, kad jokiais būdais nenoriu būti įkvėptas. Žmogus gali tai jausti, tačiau gyventi reikia kas dieną, nes nuolatiniam įkvėpimui ar pakylėtumui mūsų kūnas nėra sutvertas.   

Dėl šio lietuviško sentimentalumo kaltinu prancūzų meno kritiko Henri Perruchot knygeles „Van Gogo gyvenimas“, „Tuluz-Lotreko gyvenimas“ bei kitas. Jose visas procesas, kuris iš tiesų yra tiesiog eilinis darbas, buvo pernelyg idealizuojamas.  

– Sakote, kad netikite įkvėpimo iliuzija. O kaip su autoritetais? Turite jų? 

– Na, manau, kad neįmanoma visą gyvenimą jausti kažkam autoritetą. Esu matęs įdomių meno kūrinių, kurie taip sužavėjo ir sukrėtė, kad pakeitė mąstymą. Taip įvyko dėl mano jaunystės, kuomet dar nebuvau sukaupęs tiek žinių. Ilgainiui pasidarė vis sunkiau būti nustebintam, nes daugelis menininkų taikomų strategijų man jau yra žinomos.  

Mano požiūriu, siekiant kurti neverta aklai sekti autoritetais ar ideologijomis. Tai netyčia gali tapti religija. Tikras menininkas nuoširdžiai dirba, klysta ir nuolatos kvestionuoja savo temą – jeigui žinai visus atsakymus, vadinasi, gali jau mirti. Juk visas gyvenimo įdomumas yra, kuomet nežinai atsakymų ir nuolatos tobulėji.  

– Diskutuojant apie Joną Meką visada pažymima, kokioje aplinkoje jis augo, kaip menininkas. Kas yra jūsų kūrybiniai bendražygiai? 

– 1990 metais į JAV atvyko nemažai Dailės akademiją baigusių menininkų, pavyzdžiui, Vytenis Jankūnas. Vėliau, apie 1997-uosius, čia į Hanterio koledžią atvyko ir pasiliko Kęstučio Zapkaus studentai – Žilvinas Kempinas, Aidas Bareikis, Liudas Liudavičius. Šis nuolatos kuriančių menininkų stiprus branduolys išliko. Bet kai 2004 metais Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, emigruojančių menininkų labai sumažėjo, nes visi patraukė paprastesnėmis kryptimis, pavyzdžiui, į Jungtinę Karalystę. 

Naujas kūrybinis etapas 

– Menotyrininkai išskiria du jūsų kūrybos etapus – iki ir po emigracijos į JAV. Sutinkate su tuo? 

– Taip, patekau į visai kitokią aplinką. Dar pridėčiau, kad pačioje Amerikoje mano kūryba taip pat keitėsi. Buvo atvejų, kuomet dirbau panašiai, kaip prieš išvykdamas.

– Atvažiavęs įsidarbinote žiniasklaidoje (laikraštyje „The New York Times“). Ar jums tai tiko moraliai? 

– Taip, labai daug išmokau ir supratau, koks paveikus žmogui yra naujienų kontekstas. Gyvendamas sovietinėje Lietuvoje, užsienyje sukurto darbo žmogus absoliučiai nesupranta, nes neaišku, kaip jis buvo padarytas. Nesakau, kad tokie darbai niekaip neveikia, tačiau percepcija gali būti visai kita, nei turėta omeny.  

Be to, veikia ir tam tikras transcendentinių skirtumų aspektas. Gerai pamenu slidinėjimo keliones Ukrainoje, į kurias veždavomės savo muziką. Kartą buvome apsistoję pas vieną alkoholizmu sergančią bobutę, kuriai davėme paklausyti regio stiliumi kūrusio Bobo Marley dainos „No Women, No Cry“. Niekada negirdėjusi jokio regio ir nemokėdama angliškai, ji klausė, kodėl mes klausomės tokios liūdnos muzikos, ir pravirko. Skirtingame kontekste gyvenantys žmonės tuos pačius garsus ir žodžius suvokia skirtingai. 

– Papasakokite daugiau apie tai, ką reiškia būti menininku žiniasklaidoje. 

– Taigi užaugau sovietinėje meno akademijoje, kurioje neišmokau tiek, kiek būčiau galėjęs normalioje sistemoje. Tiesa, tuometėje Lietuvoje buvo du dėstytojai, kuriuos mes gerbėme. Tai Algimantas Švėgžda bei Antanas Kmieliauskas, o visi kiti neaišku, ką ten darė. Taigi visos sąvokos ir problemos, su kuriomis susipažinau „The New York Times Book Review“, man buvo naujos. Čia turėjau greituoju būdu išmokti perskaityti ir nagrinėti pačių garsiausių ir įdomiausių rašytojų bei kritikų tekstus. Gali sutikti arba ne, bet turėjau suprasti, kaip mąsto pasaulinio lygio intelektualai.  

– Koks buvo jūsų pirmasis viršelis? 

– Norint, kad tavo iliustracija būtų išspausdinta ant viršelio, reikia nemažai padirbėti. Niekas iš karto tokio darbo nepatiki. Tačiau pirmąjį pateikiau po 7 ar 8 mėnesių darbo iliustruojant vidinius laikraščio puslapius. Rodos, tema buvo apie sionizmą, kas tuo metu man buvo visiškai nežinoma. Pamenu, kad kaip tik tą sekmadienį, kuomet išeidavo leidinys, važiavau traukiniu viršutiniame Niujorke. Pamatęs, kad kažkoks žmogus skaito šį „Book Review“, paprašiau, ar galima būtų pažiūrėti. Buvau labai excited... 

– Jūs taip pat patyrėte interneto revoliuciją – atsirado „Google“, kiekvienas turime asmeninį kompiuterį. Jus tai paveikė? 

– Absoliučiai. 1990–1991 metais kompiuteriai JAV jau buvo, bet dėl didelės kainos namuose juos turėjo nedaug kas. Užsakymus gaudavau kitaip: meno redaktorius paskambindavo, sėsdavau į metro ir važiuodavau pasiimti teksto, kurį reikia iliustruoti. Lygiai taip pat piešinį veždavau atgal į redakciją. Na, dar buvo tokių labiau cool menininkų, kurie užsakymus siųsdavo faksu (vėliau jį nusipirkau ir aš). Jų darbai buvo vadinami „faksiniu menu“, nes piešiniai buvo grubūs ir juodai balti.  

Pamenu savo pirmąjį kompiuterį. Buvo labai įdomu, bet vis mąsčiau, kam jo reikia. Pradžioje tai buvo pašto dėžutė, vėliau atsirado skenavimo aparatas ir juo galėjai išsiųsti iliustraciją.  

Dar turėjau laimės eiti į Times'o aikštėje, kuri ir buvo pavadinta laikraščio garbei, esančią redakciją. Turbūt ten nebuvo pagrindinė spaustuvė, tačiau švino, vieno iš popieriaus medžiagų, kvapas įstrigo iki šiol. Perėjus į internetą kartais net nebesusitinku ir net nežinau, kaip tie meno redaktoriai atrodo. 

– 2007 metais pradėjote kurti skaitmeninio meno seriją „Really bad News“ (liet. „Tikrai blogos naujienos“), pavirtusia netgi internetiniu puslapiu (dabar jis neveikia). Joje galima pamatyti, kaip satyriškai žvelgiate į antraštes bei televizijos ekranus. Ar tai alerginė reakcija į žiniasklaidą? 

– Kasdien dirbant spaudoje kilo įvairių minčių. Šią seriją kūriau imdamas vizualus iš medijų. Jos tikrai nėra šventa karvė ir turi savo povandeninių srovių. Dažnai sakoma, kad žiniasklaida yra nešališka, nors iš tiesų viskas yra šiek tiek šališka, nes kiekvienas vyriausiasis redaktorius turi savo požiūrį. Esmė ta, kad Vakarų pasaulyje kiekviena šalis turi daug naujienų portalų, laikraščių, žurnalų, iš kurių skaitytojas gali pasirinkti ir susidaryti tikresnį vaizdą bei savo nuomonę. Niujorke skaitomiausi buvo du pagrindiniai laikraščiai – „The New York Times“, kurį skaitydavo Manhatane, ir „New York Daily News“, kuris buvo aktualus Brukline. 

– Jūsų menas atliepia visuomenes aktualijas. Ar kada nors sau išsiryškinote, kokios jūsų politinės pažiūros? 

– Individo laisvė man yra aukščiau už tautos laisvę. Todėl labai gerbiu Ameriką, nes ši nuostata čia yra esminė. Jeigu visur žmonių teisės būtų gerbiamos, Žemė būtų geresnė. Man nepriimtina mirties bausmė, esu už abortų legalizavimą bei už visų lyčių santuoką, nes tai – niekieno reikalas. Kultūriškai esu liberalus, bet finansiškai – konservatyvus. Manau, kad valstybė neturėtų kištis į žmonių piniginę, bet turi suteikti sąlygas kurti. Dažnai manoma, kad valstybė, surinkusi mokesčius, paskirsto pinigus teisingiau, bet, mano požiūriu, tai nėra efektyviausias būdas. Juk žmonės patys geriau žino, kaip ir kur jiems geriau investuoti. Aišku, esama tokių dalykų, kaip gynyba, kur geriausiai nusimano įstatymų leidėjai. Jeigu kiekvienas kaimas turės galimybę prisipirkti ginklų, tai...  

Amerikoje yra dvi pagrindinės partijos – demokratai ir respublikonai. Tiesa, negaliu teigti, kad esu už kažkurią, mat kiekvienoje situacijoje ir vieni, ir kiti turi idėjų. Pagal jas ir balsuoju. 

Pinigai, dokumentai ir laikas 

– Biurokratai turėtų džiaugtis, kad R.Bartkus pasirinko meną, o ne nusikaltimų pasaulį, apie jūsų kūrybą rašė „Broad Street Review“. Kaip kilo serijos „Identity Theft“ bei „Selfportrait“ (2008) mintis? Ar buvo svarbu pavaizduoti dokumentus kuo tiksliau? 

– Aš visada žavėjausi menu, kuris nėra menas. Prieš kokį 10 metų Metropoliteno muziejuje buvo paroda apie Bizantiją, kurioje buvo eksponuojamos ikonos bei nedidukai iliustruoti senoviniai rankraščiai. Prieš Johannui Gutenbergui išrandant spausdinimo mašiną, knygas perrašinėdavo bei iliustruodavo vienuoliai. Viena vertus, tai nėra menas, nes atliko tai, ką šiandien daro spausdintuvai. Bet iš dabartinės pozicijos, man, kaip žiūrovui, nėra jokio skirtumo. Jos lygiai tokios pats meniškos, kaip ikonos, ir net kai kuriais atvejais dar įdomesnės. Taip pat nuolatos galvoju apie laiką. Manau, kad kuo daugiau jo įdedi, tuo daugiau svorio turi kūrinys. Kartais prie jų praleidžiu metus.  

„Identity Theft“ bei „Selfportrait“ buvo piešiami panašiu principu. Juk po 500 metų žmonės nebežinos, kas yra pasas, kreditinė kortelė ir kiti šiandien svarbūs dokumentai. Išnykus šių daiktų funkcionalumui, telieka linijos, nesuprantami žodžiai, portretai. Liks menas. 

Ir taip, man buvo svarbu nukopijuoti originalą, kuo tiksliau. Deja, tai nėra įmanoma, nes kiekvieno žmogaus pirštai sudreba kitaip. Tiesa, šios „klaidos“ man taip pat labai gražios, subtilios ir jautrios, todėl kviečiu žmones ne tik stebėtis, kaip viskas panašu į originalą, bet ir atkreipti dėmesį į mažus dalykus. 

– Tai kur yra riba tarp interpretacijos ir plagiato? 

– Kas yra plagiatas, o kas kūrybiškumas? Man atrodo, kad pastarasis yra visur, nes tokių pačių dalykų nebūna. Be to, kartais nuėjus į radikalų plagijavimą, jis tampa kūryba. 

– Bet įsivaizduokite, kad dabar kažkas paims ir nukopijuos jūsų darbą ir pristatys, kaip savo. 

– Yra buvę atvejų, kai kažkas kitas sukuria panašų iliustracijos konceptą, bet negaliu pasakyti, ar šis žmogus prie tos pačios išvados priėjo savarankiškai, ar pasižiūrėjęs į mano kūrinį. Grubiai tariant, visi žmonės valgo tą pačią košę, geria tą pačią kavą ir žiūri į tą pačią saulę. O jeigu kas nors ir kopijuoja mane, mano pareiga yra sugalvoti kažką dar geriau, nes mano darbas yra ypač konkurencingas.  

Žurnaluose niekada nesu turėjęs ilgalaikio kontrakto, vadinasi, vieną dieną galiu nebesulaukti skambučio. Amerikoje įprasta, kad kiekvienas menininkas turi savo agentą. Siekdami, kad jų atstovaujami autoriai būtų spausdinami, jie vedasi redaktorius į restoranus, perka dovanas ir dar paprašo 50 proc. užmokesčio. Aš tokio žmogaus neturėjau, bet vis tiek sulaukdavau prašymų iliustruoti. Visgi kiekvieną kartą versdavausi per galvą mėgindamas įrodyti, kad esu geriausias. Meno redaktoriai visada ieškojo naujų vardų ir naujų idėjų, tad tai, kad 20 metų pradirbau žiniasklaidoje, jau yra pasiekimas savaime.   

– Papasakokite, kaip kūrėte 50 litų. 

– Niekada neplavau kurti pinigų, bet man paskambino profesorius Juozas Galkus ir pakvietė į kūrybinę grupę. Kaip kurti pinigus, nieko nežinojome. Lyg buvo kažkoks žmogus iš Australijos, patarinėjantis, kaip geriau elgtis. Iki tol dar dirbome su bendraisiais talonais „žvėreliais“. Galų gale pasiskirstėme po vieną pinigų nominaciją ir man tiesiog atiteko 50 litų.  

– Ar jums Jonas Basanavičius kažkuo svarbus? 

– Tiek, kiek ir kiekvienam žmogui. Jau nebeprisimenu, kodėl tiksliai man kliuvo ši kupūra, ko gero, tiesiog laimėjau burtų keliu.  

Parodos – būdas mokytis 

– Lygiai prieš 10 metų Vilniuje buvo rodoma jūsų tapybos paroda „Tapybos pabaiga“. Pranešimuose spaudai rašyta, kad ji buvo tokia populiari, kad reikėjo pratęsti laiką. Ar ši paroda jums svarbi? 

– Man parodos yra svarbios tuo, kad leidžia į savo darbus pažvelgti kitų žmonių akimis. Pradžioje „Tapybos pabaiga“ buvo eksponuojama „Titanike“, o vėliau persikėlė į Cukraus fabriką Marijampolėje. Manau, kad pirmoji erdvė šiems preciziškiems paveikslams buvo pernelyg balta, o štai aplūžusiame fabrike jie išryškėjo daug geriau. Vėliau jie keliavo į Vroclavo meno akademiją Lenkijoje bei Filadelfiją.

Nors ši paroda man buvo svarbi, nesu iš tų, norinčių rodyti savo senus darbus. Daug iš jų išmokęs noriu judėti tolyn, todėl kurį laiką netapiau ir tik dabar grįžtu prie šios medijos. Tikiu, kad radau keletą būdų, kaip pagilinti tai, ką pradėjau tapydamas anuos darbus. Galbūt ateityje pavyks parodyti panašią parodą. 

– Kokios bendros arba individualios parodos, kuriose dalyvavote, jums yra svarbiausios? 

– Retai, kada jas organizuoju, tačiau kiekvieną kartą ruošiuosi labai rimtai. Kaip tik šiuo metu buvau vieno projekto kuratoriumi – kartu su JAV gyvenančiais lietuviais menininkais sukūrėme erdves Lietuvos misijai prie Jungtinių Tautų. Ten bus eksponuojami mano, Žilvino Kempino, Aido Bareikio, Ievos Mediodios bei kitų menas. Iki šiol nesu kūręs biuro interjero. Ši sritis meno pasaulyje kartais suvokiama, kaip paskutinis pragaro ratas, kuriame „gražus“ menas taikomas prie gobeleno. Todėl mes mąstėme, kaip sukurti biuro dizainą, kuris yra tikras, intelektualiai provokuojantis šiuolaikinis menas. Tad į klausimą, kokios parodos man yra svarbiausios, atsakau – tos, kurias kuriu dabar.