Radarai, lazeriai ir termometrai: kaip sinoptikai sudaro orų prognozes?

Bent kelis kartus per dieną pasidomite orų prognoze. Ar vasaros savaitgalį pasilepinsime saulės spinduliais? O jei vakare dangus apniuks, prakiurs, tad į pasimatymą teks keliauti su skėčiu? Kada termometro stulpelis nukris tiek, kad bus jau metas traukti kepures, pirštines, paltus? Ar šiandien vėjas maloniai atgaivins, o gal kaip tik gūsiai negailestingai vers medžius? Kada tikėtis pirmojo pavasarinio griaustinio? O kada rudens nuspalvintus lapus ant žemės paslėps pirmosios snaigės?

Atsakymus į šiuos klausimus turi meteorologai ir sinoptikai. Jie 15min  papasakos apie įdomią ir netipinę kelionę: kaip nuo orų stebėjimo meteorologijos stotyje atkeliaujama iki orų prognozės artimiausios paroms sudarymo.

Tai antra 15min pasakojimo dalis apie Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą (LHMT). Pirmoje dalyje buvo aprašyta pačios tarnybos veikla, o hidrologai iš arti parodė savo darbą upėje.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Sinoptikų kabinete. Luko Balandžio nuotr.

Pasak Viktorijos Čėglienės, Meteorologinių stebėjimų skyriaus vedėjos, orų prognozė svarbi ne tik kiekvienam gyventojui, besidominčiam, ko tikėtis už lango. Vienas svarbiausių tarnybos darbų yra pranešti apie oro sąlygas oro uostams bei Klaipėdos jūrų uostui – be prognozės negalėtų nusileisti nė vienas lėktuvas, į uostą įplaukti nė vienas laivas. Netgi be LHMT patvirtinimo apie artėjantį atvėsimą negali prasidėti šildymo sezonas.

Į tarnybą gali kreiptis tiek gyventojai, tiek įstaigos apie praeities oro sąlygas. Pavyzdžiui, draudimo bendrovės domisi, koks buvo vėjo stiprumas audros metu, ar galėjo gūsiai pridaryti tiek žalos. Bene daugiausiai prašymų sulaukiama iš teisėsaugos: tiriant nusikaltimus ir nelaimes taip pat atsižvelgiama ir į oro sąlygas. Antai vasarą apvirto jachta – reikėjo pateikti visapusišką informaciją apie meteorologines ir jūrines sąlygas nelaimės metu.

Taigi, kaip stebimos oro sąlygos? Pirmiausia, keliaujame į vieną iš meteorologijos stočių, esančioje Trakų Vokėje.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Kvadratiniame aptvertame plote stovi visi įrenginiai, matuojantys Vilniaus miesto orus. Arno Strumilos nuotr.

Iš viso Lietuvoje yra 27 meteorologinės stotys, kurios kas valandą praneša apie situaciją. Tiesa, stočių nerasime miestų centre – norint gauti kuo tikslesnius duomenis, įranga stovi miesto pakraščiuose ar už jos ribų. Tad šioje, Trakų Vokėje įkurtoje stotyje, stebimi Vilniaus orai. Kauno orai stebimi Noreikiškėse. Tiesa, išimtis yra Klaipėda – ten stotis įrengta šalia jūrų uosto vartų.

V.Čėglienė papasakojo kaip veikia kiekvienas įrenginys. Vilniaus meteorologinė stotis buvo pirmoji, kurią automatizavo 2005–2006 metais. Nuo 2011 m. visiškai automatizuotas visas meteorologijos stočių tinklas. Taip pat ten planuojama įrengti ir vaizdo kameras.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Meteorologijos stotyje. Arno Strumilos nuotr.

Tačiau vienas svarbus objektas stovi kiek toliau nuo visų matuoklių. Šioje stotyje yra meteorologinis radiolokatorius: 36 metrų aukščio bokštas, kuris parodo, kaip juda debesų juostos, kritulių zonos. Bokšto viršuje esanti antena pastebi visus reiškinius aukštesniuose atmosferos sluoksniuose 250 kilometru spinduliu. Lietuvoje yra du tokie bokštai, antrasis – Laukuvos miestelyje, Šilalės rajone.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Meteorologinis radiolokatorius. Arno Strumilos nuotr.

Antena siunčia signalą į debesį, kuris po to grįžta atgal. Jei debesys yra žemai, tai toliau esantis radaras gali jų neaptikti, todėl kartais gali neparodyti, kad lyja arba sninga. Tačiau įranga puikiai parodo kamuolinius debesis, kurie atneša audras, perkūnijas, padeda identifikuoti pavojingus reiškinius. Vieta meteorologiniam radarui parenkama aukščiausiame reljefo taške, tad arčiausiai Vilniaus šioje vietoje yra mažiausiai kliūčių.

Toliau prieiname prie aptvertos aikštelės, kurioje yra visa orus stebinti įranga.

„Tokios stotys analogiškos yra visame pasaulyje. Jos visos yra pastatytos pagal Pasaulio meteorologijos organizacijos reikalavimus, svarbi ir vieta, kuri turi būti būdinga aplinkinei teritorijai, ir reljefo forma – turi būti ant lygios vietos. Matmenys gali skirtis, bet klasikinė yra 25x25 metrų pločio. Prietaisai išdėstyti tam tikra tvarka: aukščiausi prietaisai statomi iš šiaurės pusės. Kodėl? Tam, kad šešėliu neuždengtų kitų prietaisų. Kuo aukštesnis prietaisas – tuo šiauryn statomas“, – aiškino V.Čėglienė. Be to, visi matavimai ir stebėjimai taip pat atliekami pagal Pasaulio meteorologijos organizacijos standartus.

Pirmiausia prieiname lijundros ir šerkšno stovą su laidais. Ant jų žiemą matuojamas ledo storis, nustatoma, kada susidarė, kiek laikėsi, kada nutirpo. Ši informacija reikšminga elektros tinklams: sprendžiama, kada laidus įtempti ar atlaisvinti.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Lijundros ir šerkšno stovas. Arno Strumilos nuotr.

Tuomet pasisukame į dešinėje esančius du vėjo matuoklius. Vienas jų yra šiuolaikinis, automatinis, kitas – klasikinė vėjarodė. Tą dieną smarkaus vėjo nebuvo, tad jos rodyklė beveik nejudinama buvo pasisukusi į šiaurę.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Klasikinė (senoji) vėjarodė. Arno Strumilos nuotr.

„Vėjarodėje liko tik lengvoji plokštelė. Anksčiau dar buvo sunkioji plokštelė, kuri matuodavo stipresnių vėjų greitį. Plokštelėje yra lankas su gradacijomis. Kiek ta plokštelė atsilenkdavo – tiek parodydavo vėjo greitį. Atėjęs specialistas stovėdavo ir skaičiuodavo. Jei nesikeitė 2 minutes – tai tiesiog vėjo gūsis buvo, o jei 10 minučių, vadinasi, jog toks vėjo greitis yra vidutinis“, – aiškino V.Čėglienė.

O šalia stovinčioje automatinėje vėjarodėje jutiklis sukasi automatiškai ir pagal apsisukimų skaičių apskaičiuoja vėjo greitį.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Automatinė (naujoji) vėjarodė. Arno Strumilos nuotr.

Ant naujosios vėjarodės alkūnės yra pritvirtintas sniego dangos aukštį skaičiuojantis lazeris. Kad matavimai būtų tikslesni, apačioje, po lazeriu, yra akmenukais išdėliotas apskritimas, reiškiantis nulinį tašką. Nuo to 0 iki to taško, kur pakliuvo lazeris, suskaičiuoja sniego aukštį. Tačiau, dėl visą ko, skirtingose meteorologinės stoties vietose stovi ir 3 liniuotės, kurios taip pat praverčia stebint, kiek tiksliai prisnigo.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Lazerinis sniego matuoklis. Arno Strumilos nuotr.
Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Viena iš trijų liniuočių, parodančių, kiek tiksliai prisnigo. Arno Strumilos nuotr.

„Pagal sniego dangą galime prognozuoti potvynius. Žiemą matuojame ne tik aikštelėse, bet ir maršrutuose. Stebėtojai kas 100 m matuoja sniego storį, kiekį, vandens atsargas sniege. Ir priklausomai nuo situacijos, tas sniego nuotraukas atlieka kas kelias dienas“, – pasakojo V.Čėglienė.

Taip pat šalia šio lazerio yra saulės spindėjimo trukmės jutiklis.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Saulės spindėjimo trukmės jutiklis. Arno Strumilos nuotr.

O dabar pasisukame į turbūt svarbiausią įrenginį – termometrą. Temperatūra matuojama „narvelyje“, bet ji taip pat gali būti matuojama ant stiebo po gofruotomis apsaugomis. Viską matuoja automatinis prietaisas. Programinėje įrangoje apskaičiuojama santykinė oro drėgmė, pateikiama minimali, maksimali ir vidutinė oro temperatūra.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Už šio „narvelio“ sienų yra termometrai. Arno Strumilos nuotr.

„Temperatūra matuojama apsaugotoje erdvėje, kuri yra prapučiama pagal tam tikrus reikalavimus, netemdoma, apsaugoma nuo tiesioginių saulės spindulių, todėl atspindi faktinę temperatūrą“, – pabrėžia V.Čėglienė. Ji mini, kad termometrai, kabantys už būsto langų, dėl savo pozicijos rodo ne visai tikslius duomenis.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Termometrai meteorologijos stotyje. Antrame plane, kiek kairiau ir apačioje matosi atremtas pilkas įrenginys. Tai yra automatinis termometras. Arno Strumilos nuotr.

Tačiau ir čia – dėl visą ko – jei netyčia kas nors nutiktų automatiniam prietaisui, yra ir įprasti termometrai. Jie visi 4 matuoja temperatūrą. Termometrai nukreipti į šiaurės pusę. Taip pat yra ir drėgnasis termometras, skaičiuojantis oro drėgmę.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Termometrai meteorologijos stotyje. Arno Strumilos nuotr.

Toliau prieiname orų matomumo jutiklį – jis fiksuoja matomumą ir reiškinius. Reiškiniai nustatomi pagal dalelių dydį: prietaise esantis siųstuvas ir imtuvas tam tikrame plote ore nustato situaciją ir siunčia signalą tarnybai.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Orų matomumo jutiklis. Arno Strumilos nuotr.

Šalia yra bendrosios saulės spinduliuotės jutiklis – kokia saulės prietaka patenka į mūsų Žemę.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Saulės spinduliuotės jutiklis. Arno Strumilos nuotr.

Kiek toliau, kone stoties kampe, stovi debesomatis. Jo viduje esantis lazeris matuoja debesų aukštį, kiekį, bet ne tipą. Lazerio spindulys pasiekia 7,5 km aukštį.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Debesomatis. Arno Strumilos nuotr.

Prieiname aptvertą ir išpurentą mažą žemės lopinėlį. Ten matuojama dirvožemio temperatūra ir oro temperatūra 5 cm aukštyje. Į žemę 4 skirtinguose gyliuose įkasti automatiniai termometrai, kurie praneša, kokia yra dirvožemio temperatūra. V.Čėglienė pridūrė, kad ši informacija labiausiai reikalinga mokslo institucijoms.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis

„Be šitų matavimų, turime termometrų ir daug didesniuose gyliuose, maždaug kas 40–60 cm. Vienas iš jų įkastas apie 3,2 m gylyje“, – paaiškino V.Čėglienė. Šalia šių termometrų yra ir dirvožemio įšalo matuoklis: tai tiesiog žarnelė, kuri pripildoma vandens, o pagal užšalimą matuojamas gylis.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Čia, į skirtingus gylius, įkasti termometrai. Arno Strumilos nuotr.

Tokia informacija pravarti šilumos tinklams, pavyzdžiui, tiesiant vamzdynus aiškinamasi, ar gali žemė užšalti viename ar kitame gylyje.

Už minėtų įkastų termometrų yra agrometeorologijos stotis. Ją sudaro daviklis, kuris matuoja temperatūrą 2 cm aukštyje ir po žeme – trijuose gyliuose matuojama dirvožemio temperatūra ir drėgmė.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Agrometeorologijos stoties daviklis. Arno Strumilos nuotr.

Kone meteorologijos stoties centre yra du kritulmačiai – parodantys, kiek prilijo lietaus ar prisnigo sniego (prieš skaičiuojant, kiek iškrito sniego – jį ištirpina). Vienas jų yra klasikinis: jį sudaro cilindras, kurio turinį kas kelias valandas stebėtojas turėdavo perpilti į specialų matavimo indą. Dabar naudojamas sveriamasis automatinis matuoklis: kritulių kiekis nustatomas pagal tai, kiek pasunkėja cilindro turinys. Patį cilindrą išvalo tik 2 kartus per metus, žiemos metu jis yra šildomas, į jį įpilama antifrizo.

Meteorologijos stotis
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Meteorologijos stotis
Kritulmačio viduje. Arno Strumilos nuotr.

Tokių stočių kaip ši Trakų Vokėje Lietuvoje yra 18. Kitos 9 yra mažesnės, jose nėra dirvožemio temperatūros matuoklių, debesomačio, kai kurių jutiklių. Visi prietaisai reguliariai yra tikrinami, kalibruojami, tvarkomi – kad nenutrūktų stebėjimas ir tikslių duomenų perdavimas.

Taigi, prietaisai surenka duomenis, kurie siunčiami į tarnybos sistemą Vilniuje. Ten jau darbus perima prognozių ir perspėjimų skyrius.  Kaip atrodo tolesnis kelias? Apie tai papasakojo LHMT Prognozių ir perspėjimų skyriaus vedėja Vida Ralienė.

„Prognozavimo procesas prasideda nuo stebėjimų analizės, nuo, taip pasakius, diagnozės: turi įvertinti tai, kas yra. Tai aprėpia ir meteorologijos stočių, meteorologinių radarų ir palydovų, žaibų aptikimo sistemų informaciją – viskas, ką galime sužinoti apie orus, atkeliauja čia. Iš Vilniaus informacija apie orus iškeliauja tolyn į Europą, tiksliau į Norrköpingą Švedijoje, nes tai yra artimiausias regioninis centras. O iš ten duomenys keliauja į Pasaulio meteorologijos centrą. Ir ta pati informacija, visi stebėjimai keliauja į modeliavimo skyrių, kur apskaičiuojami būsimi parametrai.

Viskas atmosferoje vyksta pagal tam tikrus fizikos   dėsnius, o jie gali būti išreiškiami matematinėmis lygtimis, kurios išsprendžiamos ir tie sprendimai interpretuojami kaip tam tikras atmosferos būvis, kaip orai. Skaičiuoti gali ir žmogus (kažkada tai ir buvo daroma), tačiau skaičiavimo greitumu žmogus negali lygintis su kompiuteriu. Kuo pažangesnės  technologijos naudojamos, tuo daugiau skaičiavimų galima atlikti per trumpesnį laiką, tuo tikslesnės bus ir orų prognozės“, – dėstė V.Ralienė.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Vida Ralienė, Prognozių ir perspėjimų skyriaus vedėja. Luko Balandžio nuotr.

Skaitmeninių orų prognozių modelių yra įvairių: globalūs modeliai skaičiavimus atlieka  surinkę stebėjimų duomenis iš viso Žemės rutulio ir būsimus orus gali apskaičiuoti ilgesniam laikotarpiui (dažniausiai  iki 10-ies parų į priekį). Kiti – modeliai mažai teritorijai – geriau įvertina vietines sąlygas, detaliau gali apskaičiuoti temperatūros pasiskirstymą ar pavojingų reiškinių susidarymo vietą, tačiau suteiks prognozę tik 2–3 paroms į priekį. Toks modelis taikomas ir Lietuvai, o skaičiavimo rezultatai gaunami praėjus maždaug 2 valandoms nuo stebėjimų laiko.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Serverinėje. Luko Balandžio nuotr.

„Esant įvairioms sinoptinėms situacijoms, vieni modeliai skaičiuoja geriau, kiti – prasčiau. Paprastai oficialiai skelbiama orų prognozė sudaroma sinoptikui išanalizavus keleto skaitmeninių orų prognozių modelių rezultatus ir parinkus tinkamiausią konkrečiai situacijai. Ir jau sinoptiko galvos skausmas: gavus daug skirtingų rezultatų, įvertinti, kuris šiai dienai duoda teisingiausią informaciją ir kurią atiduoti visuomenės vertinimui. Mes, turbūt, ir esame tam, kad padėtume žmonėms suprasti prognozes, pasiruošti orų permainoms ir nenukentėti nuo jų bei nesusigadinti nuotaikos“, – apie savo darbą kalbėjo V.Ralienė.

Stebėjimai atkeliauja kas valandą, palydovų, radarų informacija – kas 15 minučių. Sinoptikas kone kaip dispečeris: sėdi ir seka, stebi, ar tvirtinasi tai, ką prognozavo. Kartais nutinka, kad staigiai kažkas pasikeičia atmosferoje – tada reikia skubiai rašyti prognozės korektyvą, teikti perspėjimus.

„Kol kas, pasakyti taip, kad galima 100 proc. prognozuoti, apskaičiuoti, numatyti – taip nėra. Veiksmas atmosferoje niekada nesustoja, kol vyksta skaičiavimai, analizė, atmosferoje jau kažkas pasikeičia“, – aiškino V.Ralienė.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Meteorologinių radarų informacija, rodoma, kas vyksta virš Europos. Luko Balandžio nuotr.

„Technologijos tobulėja, skaičiavimai trumpėja, tad tikėtina, kad ir kokybė bus geresnė. Tačiau žmogus kuria tobulesnę techniką, bet žmogus ir orus veikia, ir gadina savo pažinimą kažkiek. Fizikos dėsniai buvo nustatyti vienokiomis sąlygomis, o dabar mes pristatėme gamyklų, užklojome žemę asfaltu – na, viskas keičiasi, tą irgi reikia įvertinti“, – apibendrino V.Ralienė.

Taigi, Vilniuje dirba sinoptikai, kurie sudaro prognozes visuomenei, žiniasklaidai ir teikia perspėjimus, kai kyla pavojingos sąlygos. Iš viso sinoptikų yra aštuoni, kurie dirba pamainomis tiek dieną, tiek naktį. V.Ralienė užsimena apie sinoptiko, dirbančio Klaipėdos uoste darbą: informacija uosto direkcijai teikiamos nuolat. Klaipėdoje yra 3 sinoptikai, kurie aptarnauja tik jūrų uostą ir sudaro specialias prognozes, kurios reikalingos laivybai, Jie dirba dieną, o naktimis budėjimą perduoda sinoptikui Vilniuje. Tačiau, kai laukiama ekstremali situacija, tai ir ten pasilieka žmogus dirbti per naktį, kad galėtų greičiau perduoti informaciją.

„Jeigu sinoptikas mato, kad gali būti pavojingų reiškinių, pavyzdžiui, sustiprėjęs vėjas, smarkus lietus, rūkas, tai rašo perspėjimus ir informacija platinama visoms uosto teritorijoje dirbančioms įmonėms ir atplaukiantiems laivams ši informacija yra laisvai prieinama: jie patys gali planuoti, kada galėtų įplaukti. Tik tiek, kad jei vėjo greitis siekia daugiau nei 20m/s, tai uosto vartai uždaromi ir laivai turi pasilikti atviroje jūroje“, – dėsto V.Ralienė.

Atskira sinoptinė grupė aptarnauja Lietuvos oro uostus: nė vienas lėktuvas nepakiltų ir nenusileistų, jei pilotai laiku negautų meteorologinės informacijos. Nuo jos labai priklauso skrydžių saugumas.

Tuo metu tarnyboje prie 10 ekranų dirbo sinoptikė Simona Dalinkevičiūtė. Kaip atrodo jos darbas?

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Budinti sinoptikė Simona Dalinkevičiūtė. Luko Balandžio nuotr.

Šoninis ekranas parodo žaibų detektorių informaciją,parodo, kurioje vietoje slenka ir griaudėja perkūnija. Apsilankymo dieną dangus buvo ramus, bet jei kur nors šalyje žaibuotų – ekrane atsirastų kryžiukas, raudonai pažymintis paskutinio žaibo vietą. Dviejuose ekranuose buvo galima stebėti debesų vaizdus, gaunamus iš meteorologinio palydovo.

Kituose ekranuose rodomi skaitmeninių orų prognozių modelių rezultatai: apskaičiuotas kritulių kiekis, aukščiausia bei žemiausia temperatūra, vėjo kryptis ir greitis, nepastovumo energija atmosferoje ir kt. Dažniausia prognozės remiasi dviem modeliais: Europos vidutinės trukmės orų prognozių centro globaliu, kurio duomenys pasiekia 2 kartus per parą bei LHMT „sukamu“ lokaliu modeliu HARMONIE, kuris trumpesnes prognozes pateikia 8 kartus per parą.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Temperatūros pasaulio miestuose. Luko Balandžio nuotr.

„Stengiamės remtis lokaliu, nes jo sąlygos pritaikytos prie mūsų klimato juostos. Žiūrime, kaip modeliai sutampa, kaip skiriasi, iš sukauptų žinių darome išvadas, ką galime rašyti prognozei. Pavyzdžiui, kritulių ekranuose europinis modelis rodo, kad kitą dieną šalies šiaurės vakarų pakraštyje bus sausiau, o lokalesnis – kas bus lietaus ten. Tai reikia sudėti, įvertinti visą sinoptinę situaciją. Jei kyla abejonių – tariamės su didesnę patirtį turinčiais kolegomis“, – pasakojo Simona.

Dienos metu čia darbuojasi 2 sinoptikai – vienas sudaro prognozę artimiausiai parai, o kitas – sudarinėja ilgesnes – pagal vartotojų poreikį 5–7 parų trukmės orų prognozes. Naktį budi vienas sinoptikas, taip pat kartu dirba ir aviacijos sinoptikas. Tad, ką parašyti prognozėje, jei modeliai rodo skirtingus skaičiavimus?

„Šiuo atveju mes kitai dienai davėme taip, kad lietus lankysis daug kur. Pragiedruliai tikėtini šiaurės vakariniuose rajonuose, o kritulių kiekis nėra didelis palyginti su pietrytiniais rajonais“, – sprendimą paaiškino sinoptikė.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Sinoptikų kabinete. Luko Balandžio nuotr.

Kituose ekranuose matome temperatūrą – čia yra žemiausia nakties temperatūra, o čia aukščiausia dienos. Taip pat, kaip ir su krituliais, sinoptikai stebi sutapimus ir skirtumus, o peržvelgę visas schemas, padaro išvadą.

„Reikėtų suvokti, kad prognozė, tai ne faktas, tai didžiausia tikimybė to, kas turi įvykti“, – pabrėžia Simona.

Taip pat kiekvienas sinoptikas turi savo darbo metodą, naudojasi kitų šalių sudarytomis prognozėmis, modeliais. Simona nurodė, kad ji asmeniškai naudojasi ir vokiečių orų tarnybos DWD duomenimis, kur galima gerai matyti frontines sistemas, debesuotumą, ciklonus ir anticiklonus, kritulių fazes.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Temperatūros grafikas. Luko Balandžio nuotr.

O Simonai bene labiausiai įtemptas darbo momentas kaip tik susijęs su Klaipėda. Vos pradėjus dirbti buvo situacija, kai pajūryje vėjas įsismarkavo iki 25 m/s.

„Atsimenu, kokia man buvo įtampa: reikia viską žiūrėti, nieko nepraleisti, skambinti į Klaipėdą, pasitikslinti. Perspėjimus rašyti, dar iš radijo paskambina vidury nakties paklausti, koks vėjas vyrauja. Taip, tada buvo daug įtampos, bet reikia, kad ji netrukdytų. Reikia būti šaltesnių nervų, priimant reikiamus sprendimus, gebėti greitai sumąstyti, kokį perspėjimą parašyti“, – pasakojo Simona.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Sinoptikų darbo vieta. Luko Balandžio nuotr.

Tuo metu LHMT buvo ir Prognozių ir perspėjimų skyriaus patarėja Dovilė Keršytė, kuri papasakojo, ką reiškia dirbti aviacijos sinoptiku.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Prognozių ir perspėjimų skyriaus patarėja Dovilė Keršytė. Luko Balandžio nuotr.

„Prognozes sudarome Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostams 4 kartus per dieną, kas 6 val. O Šiaulių kariniam oro uostui – kas 3 val., 8 kartus per parą. Orlaiviai iš mūsų informaciją ima likus valandai iki išvykimo. Vėjai, temperatūra aukščiuose, stebėjimų duomenys, prognozės – pilotas pasižiūri ir pagal tai skrenda. Ir dar ruošiamos prognozės, kurias pilotas girdi jau skrydžio metu“, – aiškino Dovilė ir pridūrė, kad viskas priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir piloto patyrimo.

Labai dažnai pilotai negali nusileisti dėl audrų, stiprių vėjų, perkūnijų, tirštų rūkų. Kartais skrydžių vadovai lėktuvą nukreipia ir jis leidžiasi kitame oro uoste. Į Vilniaus skridusį lėktuvą dažniau nukreipia į Rygos ar Kauno oro uostus.

Vilniaus oro uostas
Valdo Kopūsto / 15min nuotr. / Vilniaus oro uostas
Vilniaus oro uoste kyla lėktuvas. Valdo Kopūsto nuotr.

Kaip atrodo Dovilės darbo diena?

„Pirmiausia analizuojame sinoptinius žemėlapius, stebime radarų informaciją, meteorologinių palydovų vaizdus, kas darosi aukščiuose, kokia sinoptinė situacija. Pas mus viskas užkoduota, paprastas žmogus nesuprastų tos informacijos. To reikia, kad informaciją suprastų kitų šalių pilotai. Į prognozę įtraukiami svarbiausi elementai skrydžių saugai: vėjo kryptis, greitis, matomumas, matomumą prastinantys reiškiniai, debesų kiekis, apatinė riba, debesų forma“, – dėstė Dovilė.

Pilotui perduodama orų prognozė ir iš aplink esančių miestų. Pavyzdžiui, lėktuvas, skrendantis iš Vilniaus į Rygą, gaus informaciją apie orų sąlygas Kauno, Šiaulių, Palangos ir Liepojos oro uostuose, jei tektų daryti atsarginį nusileidimą.

Dovilė užsimena, kad sunkiausias momentas darbe buvo pirma savarankiško budėjimo naktis.

„Pradėjau dirbti 2015 m., dar kaip tik buvo balandžio 13-ta ir prasidėjo pirmosios perkūnijos. Besiruošdama į darbą išgirdau per radiją, kad Kaune nugriaudėjo perkūnija, dieną praėjo šaltas banguotas frontas, o naktį prasidėjo rūkai. Sunkiausia dirbti, kai yra tiršti rūkai, žemi debesys: sėdi darbo vietoje ir girdi kaip lėktuvas leidžiasi, lauki, kada ratai dunktels į žemę, kada laimingai nusileis. Ir kai jau išgirsti tą švilpimą ir nusileidimą, tada jauti tokį palengvėjimą“, – prisimena sinoptikė.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. Luko Balandžio nuotr.

Tai buvo antroji 15min pasakojimo dalis apie Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą.