Kaip veikia Lietuvos vandenis ir orus stebinti Hidrometeorologijos tarnyba?

Tai – viena iš pirmųjų minčių prabudus ir, bene, dažniausia pokalbių tema. Apie tai išgirstate per radiją, pamatote per televiziją, perskaitote naujienų portaluose. Tuo džiaugiatės, kai atostogaujant pajūryje maloniai šildo saulė, bet nusimenate, kai užklupus lietui neturite skėčio. Tai – orai ir jų prognozės, kurias rengia vienintelė įstaiga šalyje  – Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. Bet šios tarnybos darbas apima ne tik orų stebėjimus. Kaip ji veikia? Ką veikia hidrologai ir meteorologai? Kaip matuojami vandens telkiniai? Kaip sudaromos orų prognozės? Apie tai kviečiame skaityti dviejų dalių 15min pasakojime.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio nuotr.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (LHMT) įsikūrusi šiame Vilniaus Šnipiškėse esančiame pastate. 

Prieš pasinerdami į pasakojimą, susipažinkime su trumpa hidrometeorologijos Lietuvoje istorija.

Meteorologijos stotis Mikužiuose, 1926 m.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos nuotr. / Meteorologijos stotis Mikužiuose, 1926 m.
Meteorologijos stotis Mikužiuose (1926 m.). Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos nuotr.
  •  1770 m. – pirmieji meteorologiniai instrumentiniai stebėjimai vyko Vilniaus universiteto astronomijos observatorijoje

  •  1810–1811 m. – pirmieji vandens lygio stebėjimai Nemuno žemupyje ties Rusne, Smalininkais, Tilže, Sieliais.

  •  1921 m. – įsteigta Centralinės meteorologijos stotis.

Meteorologijos stotis Šventosios uoste, 1936 m.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos nuotr. / Meteorologijos stotis Šventosios uoste, 1936 m.
  • 1926 m. – išleista meteorologinių duomenų suvestinė su orų prognoze.

  • Nuo 1944 m. veikė Lietuvos TSR hidrometeorologijos tarnybos valdyba.

Orų stebėtojas Zarasuose, 1936 m.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos nuotr. / Orų stebėtojas Zarasuose, 1936 m.
Orų stebėtojas dirba Zarasuose (1936 m.) / Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos nuotr.
  • 1990 m. tapo Lietuvos hidrometeorologijos valdyba prie Aplinkos apsaugos ministerijos.

  • 1992 m.  Lietuva prisijungė prie Pasaulinės meteorologijos organizacijos

  • 1996 m. įstaiga pervadinta į Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą (LHMT).

Meteorologijos stotis Šilutėje, 1960 m.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos nuotr. / Meteorologijos stotis Šilutėje, 1960 m.
Meteorologijos stotis Šilutėje (1960 m.) / Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos nuotr.

Šiandien beveik 60 šalies vietovių meteorologinės stotys kas valandą perduoda informaciją apie oro būseną, yra apie 100 vietų vandens telkiniuose, kur darbuojasi hidrologai.

O dabar papasakosime, kaip veikia Hidrometeorologijos tarnyba bei kaip atrodo hidrologų darbas. Antroje dalyje bus aprašyta meteorologinė tarnybos darbo pusė – nuo apsilankymo stotyje iki sinoptikų darbo ruošiant orų prognozę.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Hidrometeorologijos tarnybos koridoriuose. Luko Balandžio nuotr.

„Tarnybos misija: teikti patikimą meteorologinę ir hidrologinę informaciją, reikalingą Lietuvos nacionalinėms reikmėms ir valstybės tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti mažinant neigiamą nepalankių hidrometeorologinių sąlygų poveikį aplinkai ir žmogui. Taigi, visos funkcijos susideda į tai, kad turime dėti pastangas norėdami apsaugoti žmonių gyvybes, turtą ir užtikrinti gerovę“, – teigė LHMT Meteorologinių stebėjimų skyriaus vedėja Viktorija Čeglienė.

Kiekvienos šalies hidrometeorologijos tarnyba priklauso Pasaulio meteorologijos organizacijai. Tai reiškia, kad visos pasaulio valstybės oro ir vandens stebėjimus atlieka pagal tą pačią metodiką, standartus, reikalavimus. Todėl, kaip sakė V.Čeglienė, galima lyginti duomenis ir gauti informaciją apie meteorologines sąlygas bet kuriame pasaulio taške. O iš turimų sukauptų daugiamečių duomenų klimatologai rengia prognozes.

„Kai mes turime 50 ar 100 metų kasdien matuojamą temperatūrą, duomenys yra tikrinami, prietaisai užtikrina duomenų tikrumą. Ir tada paprasčiausiai matome tendenciją, pastebime faktą. Tai patikimi duomenys ir vietos interpretacijai paprasčiausiai nelieka. Tada mes matome, kaip klimatas kinta visame pasaulyje“, – teigė Donatas Valiukas, klimatologas ir LHMT Tyrimų ir plėtros skyriaus vedėjas.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Donatas Valiukas. Luko Balandžio nuotr.

Klimatologo darbą jis apibūdino šitaip – duomenų apibendrinimas ir tendencijų matymas. Surinkti ir patikrinti duomenis, turint daugiametes sekas, įvertinti pokyčius, palyginti su praėjusiais laikotarpiais, išskirti tendencijas.

„Pastaraisiais metais klimato kaitos tema vis aktualesnė, vis daugiau vyriausybių klimato kaitą vertina kitaip – įvardija ne kaip kaitą, o kaip krizę. Pasaulyje augantis dėmesys prideda dėmesio ir Lietuvoje. Deja, mūsų šalyje tai prisimenama po kokio nors ekstremalesnio įvykio. Beje, tų ekstremalumų pasaulyje pilna. Kiekvieną mėnesį surastume jei ne Europoje, tai Pietų Amerikoje, Afrikoje. Tik dėmesio Lietuvoje, orientuoto į klimato kaitą, tokiu atveju tada jau nebebūna“, – tvirtino D.Valiukas.

O dabar pereikime prie hidrologų.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Hidrologas Gediminas Sližys atlieka matavimus Vilnioje. Luko Balandžio nuotr.

Pasak Juozo Šimkaus, Hidrologinių stebėjimų skyriaus vedėjo, šalia daugelio vandens telkinių yra automatizuotos vandens matavimo stotys, kurios kas valandą siunčia duomenis apie vandens lygį bei temperatūrą.

„Paprastai tai yra tiesiog matuoklė, prikalta prie tilto, kad nustatytų, kiek vanduo pakyla, nusenka ir svyruoja. Matuoklės susietos su valstybiniu geodeziniu tinklu ir mes žinome, kiek virš jūros lygio tai svyruoja“, – pasakojo J.Šimkus.

Vis dėlto hidrologai kelis kartus per savaitę išvyksta stebėti vandens telkinių: išmatuoti vandens lygį, temperatūrą, vandens debitą (žiemą – ledo storį).

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Juozas Šimkus, Hidrologinių stebėjimų skyriaus vedėjas. Luko Balandžio nuotr.

„Hidrologija yra „apčiuopiamas“ dalykas. Nuvažiuoji prie upės, stebi, kaip kiekvieną sezoną ji keičiasi, ką gali padaryti vandens jėga. Kai susiformuoja ledų sangrūdos, pagalvoju, kokia gamta galinga, galinti padaryti ne tik naudos, bet ir žalos. Įdomu stebėti nuolat besikeičiančią upę“, – apibendrino Ramutė Bataitienė, vyriausioji Hidrologinių stebėjimų skyriaus specialistė.

 

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Ramutė Bataitienė, vyriausioji Hidrologinių stebėjimų skyriaus specialistė. Luko Balandžio nuotr.

Upėse matuojamas vandens debitas, vandens kiekis, pratekantis per upės skerspjūvį per 1 sekundę. Tą pačią upę hidrologai važiuoja išmatuoti 1-2 kartus per mėnesį. Į vieną tokią išvyką – į sostinės Vilnelę – pakvietė ir mus.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Vilnia. Luko Balandžio nuotr.

Tarp Vilniaus Užupio bei Tymo turgaus yra nedidelis tiltelis. Vienas iš turėklų yra „papuoštas“ mažomis baltomis linijomis, kurias skiria metro atstumas.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Žymė ant Vilnios tilto turėklo. Luko Balandžio nuotr.

Priekyje matosi į upę vedantys laipteliai, šalia jų yra 10 specialių polių. Dešiniajame upės krante yra skydinę primenanti metalinė „spinta“, čia įrengta automatinė vandens matavimo stotis.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Poliai ir laiptai, kurie veda tiesiai į upę. Luko Balandžio nuotr.

Pirmiausia, Ramutė eina matuoti upės vandens lygio ir temperatūros. Kartais šiems darbams prisireikia ir guminių batų. Hidrometrine matuokle išmatuojamas vandens lygis. Tądien vandens temperatūra upėje siekė 10,5 laipsnių šilumos.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Taip matuojama vandens temperatūra. Luko Balandžio nuotr.

Kol buvome apačioje su Ramute, hidrologai Gintarė Kugytė ir Gediminas Sližys ruošėsi matuoti vandens debitą. Į vandenį palei tiltą brisiantis Gediminas apsivilko specialų drėgmės nepraleidžiantį hidrokostiumą ir į rankas paėmė hidrometrinį suktuką, kuris atrodo tarsi vėjo malūnėlis: srovės greitis apskaičiuojamas pagal tai, kiek kartų jis apsisuks per 100 sekundžių pastatytas prieš upės srovę.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Hidrologai ruošiasi matuoti Vilnią. Luko Balandžio nuotr.
Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Prieš lipant į upę, privalu užsidėti gelbėjimosi liemenę. Gedimino rankoje – hidrometrinis suktukas. Luko Balandžio nuotr.
Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Hidrometrinis suktukus panardinamas į upę. Luko Balandžio nuotr.

Kur tiksliai reikia atsistoti, norint viską tinkamai išmatuoti? Tą rodo ant tilto stovinti Gintarė: kas metrą ant turėklų pažymėtose vietose ji ištiesia ranką, o tilto apačioje esantis Gediminas, išmatuos gylį, o vėliau – srovės greitį. Ir taip kas metrą, bent 15–17 kartų, nuo vieno kranto iki kito. Jis vėliau šuktels viršun skaičius, Gintarė juos pažymės užrašuose.

„Dabar bus matuojamas vandens debitas, kuris apskaičiuojamas vidutinį srovės greitį dauginant iš upės skerspjūvio ploto. Išmatuojamas upės plotis ir gyliai vertikalėse, siekiant apskaičiuoti upės skerspjūvio plotą. Hidrometriniu suktuku išmatuojami srovės greičiai skirtinguose gyliuose ir vertikalėse“, – aiškino Ramutė.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Ant tilto stovinti Gintarė (pirma iš dešinės) pažymi, koks buvo upės greitis ten, kur tuo metu vandenyje stovi Gediminas. Luko Balandžio nuotr.
Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Prieš srovę stovintis hidrologas Gediminas stebi upės greitį. Luko Balandžio nuotr.
Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
O čia surašomi upės duomenys. Luko Balandžio nuotr.

Kadangi Vilnia nėra didelė, gili ar srauni, matavimai atliekami brendant į vandenį. Didelėse upėse, pavyzdžiui, Nemune, visa tai daroma plaukiojant valtyje (matavimui naudojamas akustinis vandens debito matavimo prietaisas).

Ten, kur atliekami matavimai, turi būti tvarkomas hidropjūvis – matuojamos upės atkarpa. Išraunama žolė, patraukiami akmenys – kad vandens tekėjimas būtų natūralesnis ir laisvesnis, privalu pašalinti kliūtis.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Gediminas turi išmatuoti parametrus kas metrą nuo vieno kranto iki kito. Luko Balandžio nuotr.

Vandens  augmenija upėse vertinama 10-ies balų sistema. Vilniai skirtų 2–3 balus.

Kas dar daro įtaką matavimams? Upės dugnas – yra skirtumas, ar jis lygus, ar ne. Taip pat daug lemia ir upės slenksčiai, salelės, o besitraukiant žiemai – ledo sangrūdos.

Ledų sangrūdos Neryje ties Kaunu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Ledų sangrūdos Neryje ties Kaunu
Ledo sangrūdos Neryje ties Kaunu. Eriko Ovčarenko nuotr.

Maždaug upės vidury stovintis Gediminas šūkteli mums: 61 cm gylis, o greitis – 1,43 m/s. Tai yra kol kas didžiausi išmatuoti parametrai per šią išvyką. Ramutė pažymi, kad jei upės gylis vertikalėje nesiekia 40 cm, tai srovės greitis matuojamas viename gylyje.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Gediminas praneša Gintarei apie upės greitį ir gylį. Luko Balandžio nuotr.
Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Matavimų lentelė vis pildoma. Luko Balandžio nuotr.

Paklausta apie iššūkius dirbant hidrologe Ramutė mena atvejus, kai matavimo rezultatų knygutė iš valties iškrito. Būna batai ar speciali apranga plyšta ir praleidžia vandenį, o matavimus atlikti vis tiek reikia. Žiemą pasitaiko, kad nebegali pravažiuoti snieguotų vietų – tada tenka kilometrą ar kelis klampoti per pusnis iki matavimui skirtos vietos. O vasarą keblumų kelia kartais gan smarkiai nusekusios upės. Pasak jos, daugiau išdžiūstančių upelių yra Šiaurės Lietuvoje, tokios nedidelės kaip Šušvė, Yslykis.

„Būna bebrai apsigyvena ir užtvenkia upę. Išardai, bet kai vėl grįžti ten, jie dar didesnę užtvanką susirentę. Tada kai kur vanduo vos prateka, reikia keisti matavimo vietą. Negali su gamta kovoti“, – apie iššūkius darbe pasakojo Ramutė.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Matuojamas upės gylis. Luko Balandžio nuotr.

Šalia stovinti Gintarė LHMT atliko praktiką, o universitete išmoko atlikti matavimus. Ji laukia žiemos: dar neteko šaltuoju metų laiku dirbti, smalsu, kaip tokiomis sąlygomis teks atlikti matavimus. Šalia stovinti Ramutė užsiminė, kad užšalus upei reikia išgręžti eketes kas tam tikrą atstumą, kad ir kas metrą. Kartais nutinka, kad žiemą nepavyksta išmatuoti vandens debito. Būna, kai ledas yra ne visai užšalęs, tai nei lipsi, nei brisi. Kolegų saugumas yra svarbiausia, pabrėžė Ramutė.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Hidrologė Gintarė Kugytė. Luko Balandžio nuotr.

Visas matavimas užtruko apie 30–40 minučių. Šlaitu užkilęs viršun Gediminas eina persirengti. Jis buvo minėjęs, kad hidrokostiumas apsaugo net kai lauke yra 15 laipsnių šalčio ir tenka bristi upėn.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Paskutiniai Gedimino darbai Vilnioje. Luko Balandžio nuotr.

Prieš išvažiuojant, hidrologai aprodo ir automatinę matavimo įrangą. Ją, pasak Ramutės, sudaro vandenyje esantis jutiklis (įmontuotas betoniniame vamzdyje upėje), kuris reaguoja į vandens lygio ir temperatūros pokyčius. Tiesa, jis negali automatiškai išmatuoti vandens debito.

Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Čia, gatvės menu papuošta, yra automatinė vandens matavimo įranga. Luko Balandžio nuotr.
Hidrometeorologijos tarnyba
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Hidrometeorologijos tarnyba
Pravėręs dureles, Gediminas parodė, kaip atrodo ši įranga. Luko Balandžio nuotr.

Kiek vėliau Gediminas atsiuntė matavimo rezultatus. Tą dieną, kai buvome prie Vilnelės, išmatuotas vandens debitas – 5,47 m³/s. Didžiausias srovės greitis – 1,43 m/s. Vandens temperatūra – 10,5 °C. Didžiausias upės gylis matavimo metu – 64 cm. Upės plotis ties matavimo vieta – 16,3 m.

Kam naudojama informacija apie vandens telkinius Lietuvoje? Pasak J.Šimkaus, pirmiausia yra Valstybinė aplinkos monitoringo programa – nustatyti, kokia aplinkos būklė (vandens, upių, ežerų, tvenkinių, kanalų, Kuršių marių, Baltijos jūros). Taip pat yra ES bendroji vandens politikos direktyvos nuostata – tarpvalstybinius vandenis reikia tvarkyti bendrai.

„Vanduo juk neturi sienų. Pas mus didžiąja dalimi jis atiteka: turime stebėti, kas atiteka, o kaimynai – kas išteka. Kadangi Baltarusija ir Rusija nėra ES narės, bet jos yra Pasaulinės meteorologijos organizacijos narės, kurių reikalavimai yra analogiški, tai mes gauname informaciją iš šių šalių, teikiame jiems. Jeigu vyksta koks ekstremalus įvykis – turime pranešti“, – aiškino hidrologijos specialistas.

Nemuno vingis ties Druskininkų kaimu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Nemuno vingis ties Druskininkų kaimu
Nemuno vingis. Luko Balandžio nuotr.

„Mes taip pat sudarome hidrologines prognozes, apie kurias, turbūt, mažiau žinoma. Pagal visą klimato kaitą anksčiau buvo potvynio prognozės: kai per žiemą susikaupęs sniegas ištirpsta ir paskatina potvynius. Bet keičiantis klimatui išryškėjo, kad mums reikia ir savo metodiką keisti. Dabar didesnė bėda yra sausros. Žiemos yra kitokios, sniego tiek neprisikaupia, o poplūdžiai labiau kyla dėl staigaus intensyvaus lietaus“, – kalbėjo J.Šimkus.

Automatinę įrangą tarnyba pradėjo diegti 1997 m. Anksčiau viso pasaulio vandens stebėtojai, kurie priklausydavo Pasaulio meteorologijos organizacijai, du kartus per parą ateidavo fiksuotu laiku į hidrologinę stotį – 6 val. ir 18 val. pagal pasaulinį laiką (8 val. ir 20 val. Lietuvos laiku, priklausomai nuo žiemos/vasaros laiko). Tada vienu metu pamatuodavo vandens lygį ir temperatūrą – tai pagrindiniai rodikliai. Be to, toks stebėtojas, jei jam priklausydavo, dar matuodavo atmosferos reiškinius.

Kaip pasirenkama hidrologinės stoties vieta?

„Yra reikalavimai, kurioje vietoje galima tiksliausiai išmatuoti parametrus. Stengiamasi prilyginti laboratorijos sąlygoms: kad būtų kuo arčiau stačiakampio formos skerspjūvio, būtų lygi vaga, nebūtų vingių, salų“, – dėstė J.Šimkus. Bent jau vilniečiai tokią stotį gali pamatyti Neryje tarp Žaliojo ir Baltojo tilto. Šioje krantinės atkarpoje yra nedideli laipteliai ant šlaito, ir dar keli –vedantys į vandenį. O šalia stovi metalinė „dėžutė“ – automatinė stotis. J.Šimkus mena, kad ši stotis veikė dar nuo tarpukario ir 3 kartus buvo perkelta į kitą vietą.

Lietuvą kamuoja sausra
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Lietuvą kamuoja sausra
Neryje ties Vilniumi, tarp Žaliojo ir Baltojo tiltų, yra šios upės hidrologijos stotis. Irmanto Gelūno nuotr.

„Neryje turime 4 stotis, Nemune 10. Tarkime, jei yra didelė upė – ji vis tiek išteka iš aukštupio į žemupį, tad idealiomis sąlygomis mes turėtume stočių aukštupyje, vidury ir apačioje“, – aiškino hidrologas.

Kadangi yra apie 100 vandens matavimo stočių, jos yra suskirstytos į regionus: Šilutėje, Kaune, Panevėžyje ir Vilniuje. Regionuose dirbantys žmonės bent 15-18 darbo dienų yra išvažiavę, įsibridę į upę, atlieka matavimus, o likusį laiką suvedinėja duomenis, analizuoja juos. Vėliau visa medžiaga suplaukia Ramutei, kuri daro bendrą analizę.

„Pasakymas „kad niekada taip nebuvo“ dabar dėl klimato kaitos nebeteisingas. Dabar beveik kiekvienais metais gali pasakyti, kad anksčiau niekada taip nebūdavo. Tai tiek mažai vandens, tai tiek daug, tai taip karšta, šalta ar lietinga. Kai turi visą stebėjimų archyvą – ir matai, kaip tas pats ežeras ar ta pati upė keičiasi“, – paklaustas ką jam reiškia dirbti hidrologu atsakė J.Šimkus.

Tai pirmoji pasakojimo apie Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą dalis. Antroje dalyje skaitykite apie meteorologų ir sinoptikų darbą: kaip vyksta oro sąlygų stebėjimas meteorologijos stotyje bei kaip vėliau sudaromos orų prognozės.