Nacionalinės premijos laureatas Edgaras Montvidas: „Mes dirbame ne tik su balso stygomis. Dainuoja visas kūnas“

Vienas garsiausių operos solistų. Beveik kiekviename interviu šie žodžiai rašomi prie Edgaro Montvido pavardės.

Vaikas iš Kybartų, kuriam atsivėrė pasaulio scenos, nors buvo laikas, kai jo nepriėmė dainuoti į chorą. „Pasiklausė ir nepriėmė“, – šiandien juokiasi E.Montvidas.

Gyvenime Edgaras Montvidas vadovaujasi iš Ingmaro Bergmano pasiskolintu moto: be tavęs nėra manęs. Nes žmonės, sako atlikėjas, jį ir sukūrė. Pradedant mama, skatinusia dainuoti, ir baigiant žinomais pasaulyje vardais, o tarptautinė karjera įsibėgėjo stažuojantis Londono karališkojoje operoje.

Kaip ir kiekvienais metais, 15min kultūra kviečia aukščiausiu valstybės įvertinimu pagerbtus menininkus išsamaus pokalbio apie jų gyvenimą ir kūrybą. E.Montvidui Nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta už sėkmingą kūrybinę veiklą garsinant Lietuvos dainavimo mokyklą pasaulio scenose.

Londonas, Vilnius ir Pietų Prancūzija

– Edgarai, kalbamės būdami skirtingose šalyse. Šiuo metu jūs esate Didžiojoje Britanijoje, Londone. Ką šis miestas reiškia jūsų gyvenime?

– Įdomus dalykas, nes būdamas Londone aš labai pasiilgstu Vilniaus, o kai būnu Vilniuje – pasiilgstu Londono šurmulio, žmonių masės. Esu nerami siela.

Londonas mano biografijoje labai svarbi stotelė, čia pragyventa jau daugiau nei 20 metų. Apskritai Didžioji Britanija – svarbi mano gyvenime šalis. Ne tik dėl to, kad čia mano namai, čia ir socialinis ratas, mano pedagogai. Vis dar turiu privilegiją vaikščioti į Londono karališkąją operą ir naudotis ne tik patalpomis, bet ir dirbti su mokytojais.

– Mokymasis jūsų gyvenime – nuolatinis procesas?

– Taip. Kai ruoši naujus vaidmenis, kur kas paprasčiau tą daryti dirbant kartu su pedagogais. Kartais net ir vieną kitą vokalo pamoką turiu, nors dabar jau pats jas duodu kitiems. Bet kiekvienas naujas vaidmuo – kaip naujas iššūkis. Todėl darbo procesas yra greitesnis, dirbant su specialistais, kurie labai gerai išmano operą.

Tai yra ir kalbų specialistai. Kaip tik dabar ruošiu sudėtingą naują vaidmenį, kurį atliksiu Vienoje. Tai – Albano Bergo opera „Lulu“. Ji – šiuolaikinė opera, XX amžiaus pradžios kūrinys, bet nepaprastai sudėtinga medžiaga. Namų darbų ir pats galiu padaryti daug, bet su mokytojais yra paprasčiau ir aiškiau

O toks žmogus, kuris tave nuolat prižiūri, reikalingas beveik visą gyvenimą. Nes truputėlį kryptelėsi, ir traukinys pradės važiuoti į ne į tą pusę.

– Pandemija mus įpratino dažniau kalbėtis vaizdo skambučiais. Kai kalbi su žmogumi vaizdo skambučiu, norom nenorom apžiūri jo aplinką. Ar neišlindo koks katinas ar kas pas jį namuose. Pas jus, matau, gėlės, knygos, paveikslai. Iš namų kalbate?

– Taip, iš namų. O jūs, matau, turite katiną?

Trumpai aprodysiu. Tai yra buvęs fabrikas ir matosi didžiuliai langai, cementinės lubos. Šis rajonas – Clerkenwell – pakankamai industrinis, tai Charleso Dickenso rajonas, nes rašytojas netoliese dirbo. XIX amžiuje čia buvo lūšnynai, laikui bėgant atsidarė daug fabrikų. Nors dabar čia daug naujos statybos pastatų, bet šis namas yra vienas pirmųjų Londone, kuris buvo paverstas į gyvenamuosius loftus.

– Kas jums yra namai?

– Namai yra susikurtas mikropasaulis ir tai ne tik daiktai. Namai – tai, pas ką sugrįžti. O gėlės, knygos ir kiti dalykai yra tik daiktai. Pagaliau mano gyvenimo būdas toks, kad aš namuose praleidžiu mažai laiko. Šį sezoną gal tik 15 procentų.

Stengiuosi reguliariai nuvažiuoti ir į Vilnių, susikurti savo namus ten. Tad sąvoka „namai“ – ganėtinai abstrakti. Tiesą sakant, aš ir pats dažnai galvoju apie tai, kas man yra namai. Tokie jau mes esame – mums svarbu ir jauku žinoti, kad yra namai, kuriuose – tavo daiktai ir žmogus, kuris tavęs laukia. Tai yra svarbu. Bet man teko sutikti kolegų, kurie iš viso jokių namų neturėjo, nes važinėdavo iš vieno darbo į kitą, o savo asmeninius daiktus laikydavo saugojimo sandėlyje.

Tačiau kai turi savo namus, ir pats miestas tampa jaukus. Kai įsigijau būstą Vilniuje – jis man irgi tapo namais. Anksčiau, būdavo, atvažiavęs dirbti apsistodavau arba viešbutyje, arba išnuomotame bute. Taip ir jausdavausi Vilniuje – tarsi svečias. O dabar džiugu, kad jau viena koja esu vilnietis.

– Dar vieni jūsų namai – sodyba Pietų Prancūzijoje?

– Tai dar viena stotelė, kuri iš tikrųjų yra mano dvasinis lizdas, kur esu kiekvieną namelio colį palietęs savo rankomis. Darant remontą statybininkai drėbdavo tokį mišinį, o man reikėjo su pirštinėmis lyginti sienas, kad išgaučiau graikiško kaimo stilių.

Ten įdėta labai daug darbo, todėl ši vieta man asocijuojasi su fiziniu darbu ir su savęs perkrovimu. Dabar jau mūsų kaime yra internetas, ir mes, visi kaimynai, negalime tuo patikėti! Mat šiaip jau nei televizijos, nei radijo ten nėra.

Vaikystėje neturėjau jokio kaimo pas senelę, kur būčiau galėjęs nuvažiuoti ir dirbti vasaros darbus. O Pietų Prancūzijoje atradau pomėgį šienauti. Šienaudamas kartais ir dainuoju, nes per ūžiančią elektrinę šienpajovę nieko nesigirdi.

Prarandu ten laiko ir erdvės sąvokas. Namelis Pietų Prancūzijoje yra mano gyvenimo filtras, kur atradau naujų pomėgių. Ten labai mėgstu gaminti, nes aplinkui nėra nei užkandinių, nei restoranėlių, kur galėčiau nubėgti. Kulinarija mane džiugina.

Studijuojant konservatorijoje nepriėmė į chorą

– Kokia buvo jūsų vaikystė?

– Gimiau Kybartuose, esu suvalkietis. Dabar, žiūrint iš perspektyvos, vaikystė buvo tikrai šviesi.

Kybartai – nedidelis miestelis, o mes gyvenome tokiame vadinamajame šimtabutyje. Tai buvo vienas iš nedaugelio sovietinių pastatų, nes miestelyje – daug privačių namų.

Gyvenome vieno kambario bute, labai paprastai. Pro langą, pamenu, matydavau fabriką, kuriame dirbo mano mama. Ne tik ji, ten dirbo pusė Kybartų. Man atrodo, tai buvo geležies apdirbimo ar kažkoks panašus fabrikas.

Kybartuose gyvenome neilgai, apie 1981-uosius metus persikraustėme į Kauną ir aš, būdamas pirmoje klasėje, nuo pavasario mokyklą pradėjau lankyti Kaune.

Bet pamenu ir darželį Kybartuose, ir mokyklą, kurią pradėjau lankyti. Taip, kaip senuose apsakymuose rašydavo: eidavo į mokyklą per pusnis. Mes taip ir eidavome. Mūsų kelias vesdavo pro kepyklą ir aš iki šiol prisimenu jos kvapą ir kaip mums kepėjos duodavo bandelių. Arba kaip pro šalį risnodavo vežimą tempiantis arklys, o mes sulipdavome ir važiuodavome kartu.

Dar Kybartai man asocijuojasi su alksniu, kuris augo toks didelis ir mes ten pindavom kasas, žaisdavom namais, o kai prisnigdavo – sniege kasdavomės katakombas. Tokie įdomūs prisiminimai, smagios jų detalės. Tai buvo, atrodo, taip seniai.

– Kokiomis aplinkybėmis jūsų gyvenime atsirado muzika?

– Dainuoti pradėjau vaikystėje. Visa mano šeima, giminė – labai daininga. Mama dainuodavo fabriko vokaliniame instrumentiniame ansamblyje, tėvas grojo gitara, dėdės – saksofonais ir visi absoliučiai Kybartuose dainavo. Kai pamenu save – mes su mama duetais traukdavome. Per kokias nors vestuves mane pastatydavo ant kėdės ir aš dainuodavau, taip užsidirbdamas savo pirmus honorarus. Pavyzdžiui, krepšelį keptų grybukų. Savo koncertus vaikystėje labai mėgdavau daryti ir laiptinėse.

Kai persikraustėme į Kauną, mama labai norėjo, kad pradėčiau lankyti muzikos mokyklą. Tiesą sakant, tai ir buvo viena iš persikraustymo priežasčių. Visi matė mano gabumus. Dar turiu seną tėvo padarytą įrašą, kur aš, dar švepluojantis, bet jau traukiu, galima sakyti, suaugusiųjų dainas.

Aišku, ir mama dar buvo labai jauna, jai norėjosi pabėgti iš nedidelio provincijos miestelio.

Kaune pradėjau intensyviai lankyti muzikos mokyklą, groti fortepijonu, dalyvauti įvairiuose konkursuose. Jau tada mačiau save, kad būsiu meno pasaulyje. Be to, visi kiti dalykai ėjosi labai sunkiai – visokios matematikos, chemijos, fizikos. Tai, ką galėjau išmokti mintinai – išmokdavau, bet man tai visiškai nieko nesakė. Net nesuprasdavau, ką ten mokiausi.

Gal priklausė ir nuo mokyklos? Mūsų mokykla buvo eilinė sovietinė mokykla, su kai kuriomis užguitomis mokytojomis, kurios, ateidavusios į mokyklą, išsikraudavo ant mūsų. Vidurinę mokyklą aš prisimenu gan tamsiai. Kentėjau ten. Buvo, tiesa, keletas puikių pedagogų, o auklėtoja – istorijos mokytoja, įkvėpė man tokią meilę istorijai, kad net buvau pasiryžęs ją studijuoti. Mane iki šiol žavi tai, kas sena, autentiška.

Paskui prasidėjo Juozo Gruodžio konservatorija ir ten pasijutau įkvėpęs laisvės gūsį. Kiekvieną dieną būdavau Laisvės alėjoje, kur atmosfera – visai kita. Konservatorijoje – kiti žmonės, kiti dėstytojai.

Prasidėjo mano pankavimo periodas, savęs paieškos. Tuomet labai rimtai pradėjau galvoti apie aktorinį, apie aktorystės studijas. Bet tai buvo labiau romantiškas įsivaizdavimas, kad visi aktoriai gyvena fainai ir koks turtingas jų pasaulis, kaip ten smagu.

Tiesą sakant, manęs net vienas Kauno choras nepriėmė dainuoti, kai aš pasiprašiau. Labai norėjau dainuoti chore, bet pasiklausė, kaip dainuoju, ir nepriėmė. Buvo toks akibrokštas. Tai nutiko jau studijuojant konservatorijoje. Aš įstojau į fortepijono skyrių ir apie pusmetį mokiausi kaip pianistas. Kai krūvis pasidarė man nepakeliamas ir nemačiau perspektyvos, pamaniau, kad kol nevėlu, reikia keisti specializaciją.

Tačiau fortepijono studijos man ir šiuo metu labai padeda – matyti muziką kitaip,  ją suprasti.

Dainavimas atsirado labai atsitiktinai, kai amžiną atilsį mano vienas bičiulis pasiūlė Juozo Gruodžio konservatorijoje studijuoti dainavimą ir, pabaigus ją, stoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Čia ir buvo lemiamas posūkis, lemiamas žingsnis.

– Vikipedijoje rašoma, kad jūs – Edgaras Montvidas-Prudkauskas. Kokia istorija yra su jūsų pavarde? 

– Montvidas – mano senelio, mamos tėčio pavardė. Prudkauskas – mano tėvo pavardė. Taip susiklostė gyvenime, kad šeima iširo labai anksti. Kai tėvai išsiskyrė, man buvo tik ketveri metai.

Pavardės pasirinkimas buvo vienas iš pragmatiškų sprendimų, nes kai atvažiavau į Londoną, norėjosi, kad pavardė būtų trumpesnė. Montvidas ir skamba gražiau, ir galbūt šiek tiek lengviau ją ištarti.

Be to, norėjosi įprasminti ir senelio pavardę. Kadangi mūsų santykiai su tėvu yra pakankamai geri, bet minimalūs, nusprendžiau, kad vis dėlto norėčiau naudoti Montvido pavardę, bet pase turiu jas abi. O scenoje ir gyvenime naudoju senelio pavardę, kurio man, deja, neteko pažinti. Jis jaunas mirė.

Be tavęs nėra manęs

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokėtės profesoriaus Virgilijaus Noreikos klasėje. Tai svarbus žmogus jūsų gyvenime?

– Nepaprastai. Tiesą sakant, man iš pirmo karto net nepavyko patekti į jo klasę, nes mokytis pas jį norėjo visi. Dar kai mokiausi Juozo Gruodžio konservatorijoje, kelis kartus važiavau pas V.Noreiką į Vilnių, konsultacijai prieš stojamuosius.

Pamenu, kai jau būdamas Londone sutikau Luciano Pavarotti, jausmas buvo labai panašus, kaip, būdamas moksleiviu, būčiau sutikęs Virgilijų Noreiką. Lygiai taip pat aš stovėjau prie durų ir nedrįsau pasibelsti, o kojos, dainuojant jam, drebėjo.

V.Noreika yra žmogus, kuris ne tik suteikė vokalinių pradmenų, bet ir pastatė, kaip mėgstu sakyti, svarbius pamatus. Labai stiprius, ant kurių aš paskui galėjau statyti savo tvirtą vokalinį pastatą. Jis man svarbus ir kaip asmenybė.

Mes su juo labai daug keliaudavome, jis kas savaitę mus, savo studentus, veždavosi į koncertus, važinėjome po visą Lietuvą ir koncertavome. V.Noreika stengėsi studentams po lygiai padalinti koncertų, daug jų organizuodavo Muzikų rėmimų fondas. Jis žinojo, kad mūsų stipendijos nėra labai didelės. Dėl to dar besimokydamas dirbau ir padavėju restorane, o V.Noreika norėjo, kad mes šiek tiek užsidirbtume koncertuodami.

Po koncertų viešbutyje dar ilgai vakarodavome ir tai buvo neįkainojami vakarai. Kartu sėdėti, klausytis jo istorijų, suprasti, koks jis yra žmogus ne tik scenoje, bet ir gyvenime.

Kai baigiau studijas ir pradėjau stažuotis Londone, mūsų ryšiai nenutrūko. Jis buvo pirmas žmogus, kuriam aš paskambinau, kai apsirgus vienam atlikėjui man teko tiesiog įšokti į sceną jį pavaduoti ir taip 2002 metais prasidėjo mano kelias Vakaruose.

Mačiau keturios dienos iki jam paliekant šį pasaulį. Mane tarsi už rankos kažkas nuvedė aplankyti. Nors, V.Noreika sirgo, jo protas liko nepaprastai šviesus ir krištolinis. Dar ir patarimų man davė – ir vokalinių, ir šiaip gyvenimiškų. Iki pat pabaigos jis išliko labai šviesus žmogus.

Mano iniciatyva buvo pastatyti jo biustą Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tada studentai, jo buvę mokiniai koncertavome, rinkome pinigus ir už juos buvo nukaltas biustas.

– Kokie dar žmonės paliko žymę?

– Aš savo gyvenime vadovaujuosi iš Ingmaro Bergmano pasiskolintu moto: be tavęs nėra manęs. Todėl tų žmonių yra nepaprastai daug. Jiems esu dėkingas už tai, kas aš esu ir kur aš esu. Tai, turbūt, ir yra įžanga į mano būsimą kalbą prezidentūroje, kai bus teikiamos premijos.

Bet iš tikrųjų mes vieni nieko negalėtume. Buvo daug žmonių, kurie labai stipriai pakreipė mano, kaip atlikėjo ir kaip asmenybės, kūrimąsi. Tai ir žmonės, su kuriais aš stažavausi Londone. Vienas iš jų – „Covent Gardeno“ jaunųjų artistų programos, kurioje stažavausi, meno vadovas Davidas Gowlandas, su juo mes tapome draugais. Praėjo jau daugiau nei dvidešimt metų po to, kai aš atvažiavau į Londoną stažuotis, ir iki šiol mes kartu dirbame, muzikuojame.

Bet kaip asmenybė aš brendau ir Kaune, vaikščiodamas į paskaitas pas, pavyzdžiui, Giedrių Kuprevičių. Ar pas jį į namus, kur jis rengdavo muzikavimus studentams.

Dalia Ibelhauptaitė. Vilniaus miesto opera buvo kaip laboratorija, kur galėjau kurti naujus vaidmenis, juos bandyti, paskui toliau atlikti jau Vakaruose.

Gintaras Rinkevičius, su kuriuo nuo pat pradžių man teko dirbti ir iki šiol bendradarbiauju. Ir daugelis kitų. Taip pat kitų sričių menininkai, su kuriais stengiuosi susitikti ir būti. Man labai svarbu būti ne tik tarp muzikantų, bet ir tarp aktorių, dailininkų, nes visi tie žmonės mane įkvepia ir mane lipdo. Padeda mano kūryboje. Tų žmonių yra labai daug, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo lipdant save tarsi iš molio.

Lietuvoje – jaunas ir perspektyvus, Londone – tik jaunas

– Kaip prasidėjo jūsų, vaiko iš Kybartų, karjera Londone?

– Viskas prasidėjo nuo to, kai sutikau savo agentę. Jau bestudijuodamas Lietuvoje nuo trečio kurso pradėjau intensyviai koncertuoti. Tada jau nebereikėjo dirbti restorane ar teatre mimanso artistu, kai laikai palmės šakeles ir panašiai. Daugelis tą darė – žibintus spektakliuose ar medžius vaidindavom.

Dainavau Rygos nacionalinėje operoje, mane kviesdavo nedideliems vaidmenims dainuoti ir Vilniuje. Rygoje mes susitikome su būsimąja agente, aš buvau jau nuskridęs į Niujorką, padainavęs stažuotojų programoje.

Kaip tik tuo metu prasidėjo „Covent Gardeno“ programa, kurią turi bene visi didesni teatrai pasaulyje. Daug vilčių nedėjau, nes daug žmonių, daug dainininkų ir iš viso pasaulio, norinčių patekti. Ką aš čia?

Padainavau ir pamiršau, o po to gavau žinutę, kad esu priimtas. Ir viskas. Nuo to laiko mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai, 180 laipsnių kampu. Susikroviau visą savo mantą, ką turėjau, ir atvažiavau į visiškai man nepažįstamą aplinką.

Nors nei manęs labai traukė, nei ką – aš save daugiau mačiau Prancūzijoje. Jausmas buvo būtent Prancūzijai, o ne Didžiajai Britanijai. Tačiau staiga aš atsiduriu tokiame didžiuliame pasaulyje, didžiuliame mieste. Stoviu išplėstomis akimis ir aplink mane viskas zuja.

Bet daug laiko stebėtis nebuvo, nes nuo pat pirmųjų dienų prasidėjo intensyvus darbas. Tuo pačiu reikėjo susirasti, kur gyventi, be to, ir mano anglų kalba tuo metu buvo tokia laužyta ir sudėtinga.

Tai buvo 2001-ieji, kai nei tų internetų, nei nešiojamųjų kompiuterių nebuvo, ir dėl to Lietuva atrodė gana toli. Buvo psichologiškai sunku, nes viską reikėjo pradėti nuo pradžių. Lietuvoje, Latvijoje aš jau kažkokį vardą turėjau, jaunas ir perspektyvus dainininkas, o čia aš viso labo – tik jaunas. Nežinomas, iš nežinomos šalies.

Bet labai džiugu, nes pralaužiau ledus kitiems kolegoms, kurie sekė po manęs ir čia studijavo. Kone kasmet – po lietuvį ar lietuvę.

O aš? Patekau į tokį seisminį tašką, į viso ko kultūros centrą. Jau pirmaisiais metais susitikau su Luciano Pavarotti, „Pet Shop Boys“ vokalistu, Stingu, ranką spaudžiau ir dabartiniam karaliui Karoliui III, tuo metu – princui Čarlzui. Tada buvo koncertas ir po to kartu vakarieniavome, nes jis yra operos rėmėjas. Tai jūs galit įsivaizduoti? 2001-ieji, aš atvažiuoju iš Vilniaus ir patenku į tokį pasaulį.

Mano gyvenimas man pačiam kartais primena Igorio Stravinskio operą „Veltėdžio karjera“. Nors aš nebuvau veltėdis, bet ten istorija apie vaikinuką iš provincijos, atvykstantį į Londoną.

Londonas gali tau lygiai tiek pat ir dovanų duoti, ir lygiai taip pat pasiūlyti nuodėmingų pagundų.

– Jūs palietėte įdomią temą. Atsidūręs tokiame pasaulyje turi būti pakankamai disciplinuotas ir susitarti su savimi.

– Tikrai taip, nes Londonas toks miestas, kur tu gali nuskęsti. Visų pirma, renginių gausoje. Aišku, tai labai brangiai kainuoja. Mums iš karto mokėdavo stipendiją, bet jos toli gražu neužtekdavo, nes būsto nuoma – brangi.

Kartais tekdavo pagalvoti, ar galiu sau leisti nusipirkti puodelį kavos. Vis dėlto mums buvo atviros durys ir į generalines repeticijas įvairiuose teatruose, ir į kitus renginius. Bet buvo labai svarbu save laikyti už pavadėlio, kad suprastume, dėl ko čia esame, kad turime dvejus unikalius metus, iš kurių reikia išspausti kaip galima daugiau. Mes ir spausdavome.

Vieną dieną man teko pavaduoti susirgusį dainininką, dainavau visas naujametines „Traviatas“ ir kitus kūrinius. Bet negalėčiau pasakyti, kad buvo didžiulis lūžis ir kitą rytą aš pabudau žvaigžde. To nebuvo.

Tuos spektaklius dirigavo Frankfurto teatro meno vadovas, kuris mane vėliau pakvietė tapti Frankfurto teatro solistu. Vėliau ėjau savo kelią kaip laisvai samdomas muzikantas, dainininkas. Taip ir prasidėjo mano karjera.

Tai nenutrūkstama kelionė. Gastrolės tęsiasi jau daugiau nei 20 metų. Galima sakyti, kad savo kūrybinį kelią pradėjau skaičiuoti 1999 metais, kuomet debiutavau Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Knygos ir Pažaislis

– Žinau, kad mėgstate skaityti. Kaip jūsų pasaulį keitė knygos?

– Aš nuolat turiu ir ne po vieną skaitomą knygą. Tai neišvengiama. Mane įkvepia visoks menas. Knygos – vienas iš jų, jos – mano kasdienybės dalis.

Man labai svarbu gebėjimas stebėtis viskuo, kas supa. Ypač Londone, kur tiek yra fantastiškų parodų, spektaklių ir koncertų, kad kvaila būtų viso to nematyti. Vilniuje, savo bute, aš vis stengiuosi sukviesti įvairių sričių menininkus.

Mane labai žavi XIX, XX amžiaus tradicijos, kuomet menininkai bendraudavo vieni su kitais. Dabar mes labiau esame pasidalinę savo srityse. Stengiuosi savęs neįkalinti tik dainininkų ar muzikantų pasaulyje, domiuosi kitais menais.

Galbūt prisidėjo ir vadovavimas Pažaislio muzikos festivaliui, kas irgi atvėrė naujas erdves.

– Kodėl sutikote tapti Pažaislio festivalio meno vadovu ir ką jums pačiam reiškia šis festivalis?

– Jis man labai svarbus, nes tai tarsi mano namai. Susikūrė išskirtinė partnerystė, draugystė. Po poros metų švęsime Pažaislio trisdešimtmetį, galima sakyti, kad pastaruosius 20 metų aš kas vasarą atvažiuodavau jame dirbti. Kai sulaukiau kvietimo tapti meno vadovu, labai ir nenustebau. Pastaraisiais metais man duodavo laisvę pasirinkti programą, atsiveždavau ir dainininkų, pasiūlydavau kokią nors idėją.

Tapus meno vadovu teko pagalvoti, ar galėsiu, ar suderinsiu šias pareigas su savo karjera ir kaip tą darbą atliksiu. Tačiau pamaniau, kad meno vadovas nėra tas žmogus, kuris užsidaro kabinete ir sėdi prie kompiuterio. Anaiptol – jis turi daug keliauti, pažinti daug žmonių, turėti daug kontaktų. Mene, muzikoje daug lemia tavo asmeniniai ryšiai ir dabar aš galiu pasikviesti žmones, kurie galbūt niekada neatvažiuotų. Tad festivalyje atsiranda daugiau pasaulinių vardų.

Man šis darbas yra svarbus ir pasaulėžiūros plėtimo prasme, nes tenka pagalvoti, kaip patenkinti kitus muzikinius skonius. Jis plečia mano horizontus, nes tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis.

Pažaislis – vienas iš išskirtinių festivalių, gal net vadinčiau jį sezonu, nes tęsiasi visą vasarą.

Kai pradedi sau meluoti – tavo kelias yra baigtas

– Vienas garsiausių operos solistų – ši frazė lydi jus nuolat. Esate sakęs, kad nemėgstate gyventi trijų veidrodžių karalystėje, kad per gyvenimą prisiklausote liaupsių. O ar esate sau kritiškas?

– Aš manau, kad labai svarbu būti teisingam sau pačiam. Nes jei pradedi meluoti sau – tada viskas, tavo kelias yra baigtas. Kaip ir sakėt, liaupsių mes prisiklausome įvairiausių, bet dienos pabaigoje, likęs vienas, tu pats sau esi didžiausias teisėjas ir aš pats sau niekaip negaliu pameluoti. Aš puikiai žinau, ką aš padariau gerai, o ko nepadariau gerai.

Epitetai gal labiau imponuoja, kai tu esi labai jaunas, bet kai sulaukti beveik 50-ies, esi kaip kalėdinė eglutė – ją nupuošus matai tik plikas šakas. Labai svarbu, kad tie žaisliukai tavęs neužliūliuotų. Tu puikiai supranti žaidimo taisykles ir sau jokių išlygų nedarai.

Mano santykis su pagyrimais yra pakankamai sveikas. Aš žinau savo privalumus, bet  žinau ir trūkumus. Stengiuosi privalumais užglaistyti trūkumus taip, kad publika nematytų.

– Dar viena jūsų frazė: kiekvienas menininkas turėtų išmokti labai svarbų žodį. Tas žodis yra „ne“. Ką turėjote mintyse ir ar dažnai tenka pasakyti „ne“?

– Tame pačiame interviu aš minėjau ir kitą dalyką – kad labai svarbu jį išgirsti ir savo adresu, ir labai svarbu jį pasakyti kitiems. Nes mene taip jau yra – jis pakankamai subjektyvus dalykas, kaip ir jo vertinimas.

Ypač karjeros pradžioje dainuojant įvairiose perklausose tenka supažindinti save su įvairiais teatrais, pristatyti save jiems ir nebūtinai visiems patiksi. Nebūtinai tavo balsas visiems patiks. Nebūtinai jie matys tave atliekantį, pavyzdžiui, Mozarto operą. Vieniems tu būsi idealus Mozarto atlikėjas, vieni matys tave prancūziškame repertuare, kiti – itališkame.

Todėl labai svarbu ir sau pačiam pasakyti, kur link tu linksti, ir nebijoti, kad tau kažkas pasakys „ne“. Nes tada atsidarys vienos durys, atsidarys kitos.

Kai esi dar jaunas atlikėjas, „ne“ ir tau pačiam yra labai svarbus žodis. Nes daug kas tau siūlys vaidmenis, kurie dar nėra tinkami, kuriems dar reikia subręsti. Bet, pajutęs pirmuosius laimėjimo skonius, tu turėsi daug jaunatviškos ir labai reikalingos drąsos imtis tų darbų, kuriems dar nesi subrendęs ir nesi pasiruošęs. Todėl svarbu būti savikritišku ir pasakyti, kad dar ne laikas.

Kita labai svarbi yra Roberto Schuumanno citata, kad pati pagrindinė muzikanto savybė yra būti kantriam – kantriai sulaukti savo laiko. Dar prisimenu japonų dailininkų tradiciją plėšyti savo darbus, kol jie sukurs kažką tokio, kas jiems atrodys gerai. Kantrybė ir sugebėjimas sakyti „ne“ ir savo adresu jį girdėti yra viena iš svarbiausių savybių.

– Kaip save saugo vienas iš garsiausių operos solistų? Gal turite, pavyzdžiui, balso draudimą?

– Ne, nėra tokių dalykų, kaip balso draudimas. Labai gaila, nes mūsų instrumentas – balsas – yra gana trapus. Ima, žiūrėk, ir kažkas atsitinka to visai nesitikint. Liga ar paprasčiausia sloga gali trukdyti atlikti tam tikrus vaidmenis.

Mūsų gyvenimo būdas labai diktuoja vokalinę sveikatą. O mano gyvenimo būdas tam tikra prasme net pakoregavo charakterio bruožus. Didžiumą savo gyvenimo laiko aš praleidžiu vienatvėje, bet nebūtinai vienišas. Turiu mintyse, kad tenka dirbti miestuose, kuriuose nelabai ką pažįstu, ir praleisti ten savaičių savaites. Aišku, yra kolegos, su kuriais susidraugauji, su kuriais susibičiuliauji ir vakarieniauji, bet po to grįžti namo ir, be to, kad tave aplanko tavo draugai, artimieji ar tavo šeimos nariai, kitą laiką tu esi vienas. Nori to ar ne, labai daug nekalbi. Taip taupai savo balsą ir nėra didelių pagundų daug pliurpti.

Man patinka bėgioti, bet kai atšąla, aš stengiuosi to nedaryti, nes tada kvėpuoji šaltą orą – tai kenkia balsui.

Bet ne ką mažiau svarbu išlaikyti dvasinį balansą. Nes ne visi gali pakelti tokį gyvenimo būdą – nebūti namuose, nebūti apsuptam šeimos narių, draugų, nuolat gyventi nuomojamuose butuose.

Svarbus gebėjimas susikurti laikinus namus, turėti labai stiprų dvasinį pagrindą, stipriai stovėti ant žemės ir ne tik būti sau pakankamai savikritišku, bet kartais mokėti patapšnoti sau per petį.

Kalbėdamas su jaunais dainininkais juos dėl to įspėju. Mūsų gyvenimas tik iš šalies atrodo labai romantiškas. Tai Niujorkas, tai Londonas, tai Paryžius ar dar kas nors. Bet rutinos irgi yra labai daug. Savaičių savaitėmis repetuoji, po to tavo galva jau būna ištinusi nuo garso. Dėl to tyla namuose man yra pati gražiausia muzika.

Taip pat reikia lavinti ir stiprinti visą kūną, nes mes dirbame ne tik su balso stygomis. Dainuoja visas kūnas. Jau nekalbant apie tai, kad režisieriai kuo toliau, tuo labiau reikalauja daug fizinių jėgų.

Praėjusią vasarą aš dirbau Brėgenco festivalyje. Scena buvo pastatyta ant ežero kranto, ji – didžiulė, todėl po ją tekdavo lakstyti. Aš ten tiek svorio numečiau!

Jei aš būčiau fiziškai nepasiruošęs, būtų neįmanoma atlikti to vaidmens. Kaip kalnų ožka po sceną lėkdavau ir kai pritrūkdavo kvapo, tada prasidėdavo pats pagrindinis duetas. Niekas neturi girdėti, kad tu esi uždusęs, ir čia pat – mikrofonas.

Yra banga, kada viskas kyla į viršų, ir yra, kada štilis

– 2022 metais jums įteiktas Auksinis scenos kryžius, šiemet skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Žmogui svarbu įvertinimas?

– Aš labai ilgai galvojau, ką man reiškia Nacionalinė kultūros ir meno premija. Ir sugalvojau, kad tai yra komplimentas nacionaliniu mastu. Sulauki tikrai didelio komplimento savo kūrybai. Dėl to labai džiugu.

Bet dėl to aš nei blogiau, nei geriau dainuoti nepradėsiu. Tai viso labo stiprus patapšnojimas per petį. Ir, kaip jau minėjau, labai svarbu mums patiems kartais save pagirti, nes mūsų lietuviškame DNR labiau matomas yra savęs graužimas.

Kartais sustojimas ir retrospektyvinis peržiūrėjimas į savo nuveiktus darbus yra labai svarbus. Kai buvau studentas ir matydavau, kas gauna Nacionalines kultūros ir meno premijas, tai būdavo žmonės jau amžiuje. Korifėjai. O šiemet amžiaus vidurkis yra apie 50 metų ir dėl to labai džiugu. Kaip sakė komisijos pirmininkas, tai žmonės, esantys savo kūrybiniame zenite.

Man apkritai džiugu dėl pasiekimų operos srityje, ką Lietuva importuoja į pasaulį. Yra Lietuvos dainininkų, kurie dirba užsienyje, dainuoja aukščiausios klasės teatruose, kuria įdomius vaidmenis. Seniau to nebuvo.

– Kaip manote, kodėl?

– Mene ir kultūroje visada yra bangavimas. Man labai apmaudu, kad Virgilijaus Noreikos laikais jam tokių galimybių nebuvo. Aš neabejoju, kad jis būtų tapęs ketvirtuoju pasaulio tenoru, jei sąlygos ir likimas būtų susiklostęs kitaip.

Yra banga, kada viskas kyla į viršų, ir yra, kada štilis. Muzikoje, ir net kiekviename kūrinyje yra tam tikras pakilimas. Kaip ir gyvenime. Kulminacija. Kulminaciniai momentai, kai taip susiklosto ir tais metais yra paruošiami labai geri dainininkai arba nepaaiškinamu būdu susirenka geri atlikėjai.

O gal pats likimas taip ima ir sudėlioja?