Operos ir baleto teatras sovietmečiu: karštas šokoladas, cigarečių dūmai fojė ir galimybė prisiliesti prie Vakarų kultūros

Operos ir baleto teatros pastatas, stovintis Vilniaus centre, yra vienas išskirtiniausių per pastarąjį šimtmetį iškilusių Vilniaus statinių. Duris atvėręs 1974 m, praėjusių 2020 m. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) neišlydėjo su „Traviata“, kas buvo sena teatro tradicija.

Dėl karantino teatras vis dar yra užvėręs duris ir neaišku, kada jas atvers. Tačiau kol kas šiuo teatru galima pasigrožėti nuotraukose, taip susipažįstant ir su jo istorija – jau primiršta, nors ne tokia ir sena.

Dar vienoje istorinėje multimedijoje portalas 15min kviečia prisiminti, kaip iškilo Vilniaus operos ir baleto teatro pastatas ir kuo šis teatras vilniečius traukė sovietmečiu. Tuomet jis komunistų partijos elitui buvo tapęs viena mėgstamiausių neformalių pasibuvimo vietų, o eiliniams vilniečiams suteikdavo galimybę bent šiek tiek prisiliesti prie Vakarų kultūros lobyno.

Kaip ir ankstesnėse istorinėse multimedijose apie Valakampių šlovės metus, Vingio parko praeitį ar Sporto rūmus, prisiminti neseną praeitį padėjo gidas,  „Facebook“ grupės „Kelionės po Vilniaus praeitį“ administratorius Vytis Ledas.

Fone už Žaliojo tilto – iki II pasaulinio karo būsimoje Operos ir baleto teatro vietoje buvęs dujų fabrikas.

Teatras dujų fabriko vietoje

Iki Antrojo pasaulinio karo būsimoje teatro vietoje veikė dujų fabrikas, pastatytas 1863-1864 m. Antrojo pasaulinio karo metu, 1941 m., šis fabrikas vokiečiams bombarduojant Žaliąjį tiltą buvo netyčia susprogdintas. Galingas sprogimas apgadino ir aplinkinius pastatus.

Po karo likusioje tuščioje erdvėje dažnai apsistodavo gastroliuojantys cirkai. Šiek tiek toliau, prie Gedimino prospekto, maždaug ten, kur vėliau įsikūrė „Dainavos“ restoranas, iškilo „Helios“ kino teatras, kuris 1957 m. buvo perkeltas į Žemuosius Panerius.

Sprendimas Vilniuje statyti naują operos ir baleto teatrą priimtas 1954 m. TSRS Ministrų taryba įpareigojo LTSR Kultūros ministeriją „atlikti LTSR operos ir baleto teatro statybos projektavimo darbus“. Tuo metu solidžiausias teatrinės paskirties statinys Vilniuje buvo Lenkų teatras (dabartinis Rusų dramos teatras), bet reprezentacinės salės, skirtos būtent operai ir baletui, Vilnius neturėjo.

Tačiau projektavimo darbai, o vėliau ir pati statyba užsitęsė. Galutinai teatro pastato projektas, rengtas architektės Nijolės Bučiūtės, buvo patvirtintas 1963 m., pastato statyba prasidėjo 1967 m., o baigtas rengti ir iškilmingai atidarytas Operos ir baleto teatras buvo tik 1974 m. Vėliau N.Bučiūtei buvo suteiktas LTSR nusipelniusios architektės vardas.

 Vilniaus gatvė 1942 m.

1963 m. projekto maketas. „Literatūra ir menas“ 1967 m.

Operos ir baleto teatro statyba, 1969 m. Vilnius.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo nuotr.

Iškilusį teatro pastatą galima priskirti funkcionalizmo ir modernizmo architektūros stiliams. Pastato architektūroje. Jį projektuojant stengtasi derinti du gana skirtingus dalykus – asketišką modernizmą/funkcionalizmą, kuomet atsisakoma visų nebūtinų detalių ir pirmiausia rūpinamasi pastato funkcija, ir tam tikrą puošnumą, iškilmingumą, įprastą operos teatrams, turėjusiems ir reprezentacinę funkciją.

Ir teatro vieta pasirinkta neatsitiktinai. Siekta teatro lankytojams suteikti galimybę pasigrožėti Vilniumi – pro langus matosi Gedimino pilis, Žaliasis tiltas. Ypač gražų vaizdą pro stiklinius langus išvysti galima žiemą, kai aplinkui augantys medžiai yra numetę lapus.

Greta vietos pasirinkimo bei puošybos dalykų įvertinti reikėjo ir daug praktinių klausimų.

„Jeigu teatre yra 1150 vietų, tu turi pergalvoti, kas bus, kai visa ta minia po renginio eis persirengti. Atitinkamai turi fojė dydį pasiskaičiuoti, kad žmogus turėtų kur eilėje stovėti, Kiek tų rūbinių bus, kiek rūbininkų ir taip toliau. (…) Architektas projektuodamas turėdavo daug dalykų išspręsti. Ne tik žiūrėti, kur čia lempos ar kas, jis turėjo galvoti, kaip žmonės įeis, kur jie sustos, kur jie persirengs, kiek žmonių lips laiptais“, – pasakojo Vytis.

Prie teatro stovėjo 16 vėliavų stulpų, kurių dabar nebėra. Jie buvo skirti kitų TSRS respublikų vėliavoms sąjunginio masto renginių metu. Tokie stiebai, turėję liudyti sovietinę tautų draugystę ir vienybę, stovėjo daug kur – prie Profsąjungų rūmų, prie geležinkelio stoties, prie katedros ir t. t.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro atidarymas 1974 m. Sigito Šimkaus/LNOBT archyvo nuotr.

Prie teatro įrengtų fontanų vandens kaskadas vakarais apšviesdavo prožektoriai. Vaizdas, pasak gido, buvo pasakiškas. Projektuotas teatras ir jo aplinka buvo taip, kad gražu būtų ne tik teatro viduje esančiam žmogui, bet ir pats teatras bei jo aplinka gražiai atrodytų praeiviams.

„Net jei neini į teatrą, bet tiesiog karštą vasaros dieną norėjai atsigaivinti, galėjai šalia pasėdėti. Aplinkui vaikai lakstydavo, palei laiptus gražūs gėlynai buvo. Tokia smagi vandens-gėlių oazė. Žemai palei vandenį stovėdavo didžiuliai prožektoriai, apšviesdavo, vakare tas vanduo mirguliuodavo. Vaizdas karališkas. Veikdavo fontanai iki žiemos sezono, užsukdavo kažkur spalio viduryje“, – pasakojo Vytis.

Gido teigimu, latviai ir estai lietuviams tokio teatro labai pavydėjo. Todėl, pavyzdžiui, teatro atidaryme kaimyninių respublikų atstovai nesilankė.

Operos ir baleto teatro lankytojai 1975 m.

Jei neini į teatrą – esi nekultūringas

Pasak Vyčio, sovietmečiu buvo labai stipriai įsišaknijusi nuostata, kad kino teatrai yra skirti „eiliniam žmogui“, bet žmonės, kurie savo laiko kultūringais, turi lankytis teatruose – kartais dramos, kartais operos. Populiarūs spektakliai po to buvo plačiai ir aktyviai aptarinėjami.

„Kinas, kaip pasakyti, tokiam eiliniam žmogui. Grubiai sakant. O jau teatrai visų rūšių inteligentijai. Jei tu nematei naujesnio spektaklio, nebuvai kokiame „Meilė ir mirtis Veronoje“, tu atsilikęs žmogus. Tame spektaklyje buvo tokia scena, kur Smoriginas, o jis toks stambokas, turėjo tokia siaura lenta šliaužti. Lenta siūbuoja visaip, o jis drebėdamas šliaužia. Tai kitą dieną po spektaklio tavęs klausia – ar matei, kaip Smoriginas lipo tave lenta? Ir nesmagu pasakyti, kad nemačiau, nes jei nematei kokio naujesnio spektaklio, tai tu toks kaip ir atsilikėlis“, – pasakojo Vytis.

Tačiau patekti į teatrą dažnai būdavo nelengva. Gauti bilietus buvo sunku, reikėdavo ilgai stovėti eilėse.

„Gauti bilietą į bet kurį teatrą, o ypač į populiariausius, buvo sunku. Naktimis pastovėdavai. Atstovėdavai eilėje ir nusipirkdavai. Galėjai nusipirkti ne einamajai dienai, o dviem ar trims dienoms į priekį, bet vis tiek turėjai fiziškai atstovėti eilėje“, – sakė Vytis.

Lietuvos operos ir baleto teatro skulptūros. Projektas. Autorius J.Naruševičius. Maketo fotografija 1983 m. K.Liubšio nuotr.

Paklaustas apie bilietų kainas, Vytis sakė, kad dabar bilietai, lyginant su vidutiniu atlyginimu, yra pigesni.

„Bet reikia kalbėti apie du segmentus žmonių. Pirma – tie, kurie dirbo ir gaudavo oficialią algą, 150, 200 ar 300 rublių. O antra žmonių grupė buvo vadinami farsovčikai, kurie užsiimdavo įvairia nelegalia veikla. Tai jie tų pinigų turėjo, tik juos slėpė. Tai jiems tas bilietas nelabai ką reiškė“, – sakė Vytis.

Taip pat jis pabrėžė, kad bilietai dažnai buvo perpardavinėjami vadinamųjų spekuliantų. Net jei žmogus negalėdavo įsigyti daugiau negu 5 bilietų vienu metu, būdavo, kas tiesiog atstovėdavo eilę dar kartą ir įsigydavo vėl. Ir taip, įsigiję kokius 20 bilietų, juos perparduodavo triskart brangiau. Daug žmonių už bilietus sutikdavo mokėti brangiau, kad tik nereiktų stovėti eilėje pusę nakties.

Batai maišiuke ir cigaretės prie tualeto

Į teatrą žiūrovai atvykdavo pėsčiomis arba troleibusais – automobilį tuomet dar turėjo retas. Todėl dažna moteris paradinius batelius, skirtus teatrui, žiemą atsinešdavo maišiuke.

„Moteris ateina apsiavusi žieminius aukštaaulius ir nešasi maišiuką. O jame paradiniai bateliai. Teatro foje atsisėda, batus nupurto, įdeda į tą maišelį, atiduoda kartu su paltu rūbininkei, o pati apsiauna gražius batukus. Dabar, kai mašinomis daug kas atvažiuoja, gali pusšimtį metrų paeiti. O tada kaip? Sušalsi. Todėl buvo tokia persiavimo procedūra“, – pasakojo Vytis.

Ant teatro foje sienų buvo įrengti veidrodžiai, kad atėjus į teatrą būtų galima susitvarkyti, susišukuoti, pasitaisyti drabužius. Jų įrengta daug, kad atėję žmonės neturėtų vieni kitų stumdyti.

Į teatrą buvo einama pasipuošus vakarine, paradine apranga. Vyrai apsirengdavo kostiumus, dėvėdavo kaklaraiščius. Aprangos kodas nebuvo oficialus, bet buvo gana griežtas.

„Jei ateitum tiesiog su megztiniu, klausimas, kaip čia įeitum. Gal nebuvo tokios oficialios taisyklės, kad į teatrą privalai eiti su kaklaraiščiu, bet visi žinojo, kad čia reikia vakarinės aprangos. Ateiti pasipuošus, kaip tinka tokiai vietai. Ne su megztiniu. Atėjęs su megztiniu būtum mažų mažiausiai smarkiai nužiūrėtas, kad atrodai ne į temą“, – sakė Vytis.

Pirmajame teatre aukšte, netoli įėjimo į tualetus sovietmečiu buvo rūkymo zona. Tuomet rūkyti viduje buvo įprasta.

„Prie vyrų tualeto prirūkyta būdavo konkrečiai. Čia stovėdavo aukštos, turbūt iš žalvario padarytos peleninės. Dūmais čia smarkiai duodavo“, – prisiminė Vytis.

Jau atkūrus Nepriklausomybę rūkymas pradėtas riboti. Iš pradžių uždrausta rūkyti fojė, bet dar leista rūkyti tualetuose. Todėl juose dūmų irgi būdavo daug, o visi norintys netgi netilpdavo, tad būdavo rūkančių ir prie pat įėjimų.

Prieš spektaklio pradžia prie įėjimo į pagrindinę salę veikdavo nedideli kioskeliai, kur buvo galima įsigyti programėlę, taip pat suvenyrų.

„Dauguma pirkdavo programėlę, kiek ji bekainuotų. Nes jei ten baletas, tai žinai, sunku dažnai suprasti, ką jie ten bando pavaizduoti. Tai pasiskaito. Be programėlės sunku“, – sakė Vytis.

Vilnius Operos ir baleto teatras 1984 m.

Vyko ir „Dainų dainelė“, ir sirtakis

Pagaliau žengus pro pagrindinės salės duris ir susiradus savo vietą po kurio laiko prasidėdavo spektaklis. Spektaklio metu žiūrovai turėjo elgtis santūriai.

„Jei nusičiaudėsi ar nusikosėsi, nieko tokio. Bet šiaip, kadangi susirinko kultūringa publika, tai jau žinojai, kad turi elgtis santūriai. Bet po spektaklio kildavo audringos ovacijos. Ir bisui kviesdavo. (...) Jei neiškviesdavo atlikėjų bisui, tai jau žinojai, kad jie prastai grojo, šoko ar dainavo“, – sakė Vytis.

Be operos ir baleto pasirodymų, teatre vyko ir kiti renginiai, konkursai, kurių metu kartais tvarka būdavo ir kitokia. Pavyzdžiui, vykdavo konkursas „Vaikų dainelė“, kuomet po pasirodymų mažieji atlikėjai buvo audringai palaikomi, emocijų netrūkdavo.

Viena didžiausių problemų, su kuriomis buvo susiduriama tuometinėje teatro salėj – akustika.

„Kiek skaitau, daug kur rašo, kad tikrai neideali akustika. Iš pradžių buvo padengę visas sienas tokiais koriais, kurie slopino visą garsą. Paskui tuos korius lupo, dengė tokiu afrikietišku medžiu. Nes garsas nemėgsta minkštų daiktų – gerai atsimuša nuo kieto daikto, o minkštas jį sugeria“, – sakė Vytis.

Centrinė operos ir baleto teatro ložė buvo skirta svarbiems asmenims, komunistų partijos atstovams, kuriuos to meto vilniečiai vadindavo „šiškomis”. Savo atskirą ložę turėjo ir teatro direktorius Virgilijus Noreika, teatrui vadovavęs 1975-1991 m. Ten jis galėjo pasikviesti svečius.

„Netgi kai būdavo anšlagas, daug žmonių, pas Noreiką ložėje sėdėdavo 2-3 žmonės. Nors visur kitur jau palei sienas kiti stovėdavo“, – prisiminė Vytis.

Į kitus balkonus bilietus galėjo nusipirkti visi norintys. Tačiau ten irgi buvo problemų – sėdintiems pirmoje eilėje tekdavo pasilenkti į priekį ir atsiremti į balkono atitvarą, nes kitaip jie dalies scenos tiesiog nematydavo.

„Ir, aišku jei tu sėdi šoniniam balkone, jau tu matai ir sceną kitaip, ir kampas kitas, malonumas žiūrėti mažesnis“, – sakė Vytis.

Spektakliai įprastai prasidėdavo septintą ar pusę aštuonių vakare, baigdavosi apie dešimtą. Neskubantys namo ir norintys dar pratęsti vakaronę įprastai eidavo į restoraną „Dainava“, kuris buvo visai šalia.

M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto moksleivės LTSR valstybinio Operos ir Baleto teatro rūmuose, 1977 m.

„Graikas Zorba“ 1998 m. LNOBT nuotr.

Buvo ir sovietinių spektaklių

Prieš Naujuosius metus kasmet pagrindiniu anšlaginiu spektakliu buvo „Traviata“.

„Prieš Naujus metus kiekvienas „guzas“ norėjo pasirodyti, koks jis kultūringas, nueiti į operhauzą į „Traviatą“. Tai buvo labai sunku bilietus gauti“, – sakė Vytis.

Dar vienas priežastis einant į spektaklį buvo suteikta galimybė prisiliesti prie vakarietiškos kultūros, kad ir klasikinės. Daugeliui, pasak Vyčio, operos ir baleto teatras tapdavo langu į Vakarų kultūrą.

Teatras kartais statydavo bei rodydavo ir ideologizuotus, komunizmą propaguojančius spektaklius – pavyzdžiui, opera apie Juliaus Janonio gyvenimą „Ave vita“. Sovietmečio repertuarai be to verstis tiesiog negalėjo. Tačiau ne visuomet juos žiūrovai priimdavo taip, kaip tikimasi.

„Prisimenu, „Ave vita“ spektaklyje pagrindinis buvo, Janonį dainavo Noreika. Tai ten tokia scena buvo, kur išleidžia Janonį iš kalėjimo, jis išeina pro vartus, kur laukia draugai. Išeina Noreika, o jis toks stambokas, pilvukas kaip reikiant, ir vienas draugas dainuoja „Juliau, koks tu sublogęs“. Visa salė pradėjo juoktis“, – prisiminė Vytis.

Bet tokių spektaklių nebuvo daug. Juos ir pats teatras statydavo atžagariomis rankomis, ir jie nebuvo populiarūs. Ir „Ave vita“ po kelių suvaidinimų iš repertuaro buvo išimta.

Teatre kartais vykdavo kiti su ideologija susiję renginiai – Lietuvos komunistų partijos suvažiavimai, Spalio revoliucijos metinių minėjimai, tarybinės Lietuvos gimtadieniai ir pan. Būtent Operos ir baleto teatre vyko ir suvažiavimas, kurio metu Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo sovietinės komunistų partijos.

Aušra Vasiliauskaitė ir Virgilijus Noreika „Traviatoje“. LNOBT archyvo nuotr.

Karštas šokoladas, šampanas ir partiniai funkcionieriai bufete

Per spektaklių pertraukas buvo galima užsukti į bufetus, nors tai buvo nepigus malonumas. Moterys įprastai gerdavo šampaną, vyrai – stipresnius gėrimus. Vaikai mėgdavo karštą šokoladą.

„Mažiukas puodelis šokolado, kaip dabar espreso kavą kur geria, ir ten to šokolado gal 20 gramų. Jis brangus buvo. Reikia turėti mintyje, kad į teatrą nueiti dar dar, bet bufete apsilankyti jau tikrai brangoka. Ten jau tik ponams“, – sakė Vytis.

Užsakymą išgerti buvo įprasta prisėdus prie bufeto. Kiti stovintys eilėje laukdavo už nugaros.

„Taip nelabai smagu, žmogus sėdi, o tu už nugaros stovi ir lauki. Ir mintyse siunti jam žinutes, kad greičiau tu. Būdavo dar ir taip, kad jei bufete truputį ilgiau užsisisėdėjai ir nespėjai į salę nueiti, jau negerai. Pro visus lįsti jau nekultūringa, pavadinkime“, – sakė Vytis.

Operos ir baleto teatras ir ypač jo bufetas bei balkonai sovietmečiu atliko ir dar vieną funkciją – buvo partijos elito pasirodymo, neformalaus bendravimo, netgi vakaronių taškas.

Lietuvos aukštųjų mokyklų rektoriai Operos ir baleto teatre 1981 m.

„Tai buvo, jei taip galima pasakyti, funkcionierių tūso vieta. Teatro vieta buvo patogi, netoli buvo ir partijos centro komiteto patalpos, ir komjaunimo komitetas, ir miesto vykdomasis komitetas. Be to, pavyzdžiui, atėjus į sporto rūmus, kur minioje 5 tūkstančiai žmonių, lengva pasimesti. O čia žmonių mažiau, vaikštai balkonuose ir susitinki kitus svarbius asmenis: „Sveikas, Petrai! Sveikas, Juozai!“. Ir panašiai. Pabendrauji ir dar tuo pačiu jautiesi kultūringas, prisiblatninęs, kaip anksčiau sakydavo, prie kultūrinės sferos“, – pasakojo Vytis.

Apskritai, pasak Vyčio, tuometinio elito mentalitete bufetai, toks neformalus bendravimas ir alkoholio vartojimas buvo įprastas dalykas.

„Atvažiuoja svečiai – reikia vaišinti šnapsu. Nesvarbu, ar vietiniai, ar iš Maskvos ar dar kur, reikia pagirdyti. Todėl jiems tas bufetas, išgėrimas, labai svarbus buvo atributas. Manau, kad todėl jie įrengė tiek tų bufetų. Nes kiekvienam aukšte yra bufetų teatre“, – sakė Vytis.

Tačiau per spektaklių pertvarkas partijos elito ir eilinių spektaklio lankytojų erdvės nebuvo atskirtas. Teoriškai bet koks paprastas vilnietis galėjo prieiti prie, tarkim, miesto vykdomojo komiteto pirmininko ir pasisveikinti, pakalbinti. Tiesa, taip nutikdavo retai.

„Vis tiek žmonės jautė, kad tu, žmogelis, priėjęs su savo bėdom ir idėjom, nelabai tu jam būsi įdomus. Tai kad labai kas prie jų lįstų ir kalbintų, nebūdavo“, – sakė Vytis.

„Traviata“ 1985 m.