Ana Nieto iš Pasaulio gamtos apsaugos organizacijos dalyvavo rengiant neseniai paviešintą pirmąjį išsamų Europos jūrinių rūšių būklės vertinimą. Ji nurodo, kad sparčiai nyksta tokios mūsų valgomos žuvys, kaip lašišos ar tunai, o prof. W. Steffenas perspėja ir dėl bičių nykimo.
Žalios erdvės mažina sergamumą ligomis
Šių metų Europos žaliosios sostinės – Jungtinės Karalystės miesto Bristolio – reklaminis vaizdo klipas skelbia – „Visi turime teisę gyventi sveikoje aplinkoje, kur galime laisvai kvėpuoti, judėti ir susitikti.“ Jame taip pat retoriškai klausiama – galbūt laimė slypi galimybėje kurti savo ateitį? Žaliųjų sostinių šūkis – miestai, tinkami gyventi. Kaip sako Shelly Dewhurst iš projekto „Bristolis 2015“ komandos, išties žalias miestas turi būti tinkamas gyventi ne tik žmonėms.
„Mes stengiamės jungti žaliąsias miesto erdves. Bristolyje daug žalumos, bet į ją įsiterpia namai. Todėl raginame bendruomenes sodinti įvairius augalus ir taip panaudoti savo kiemus kaip koridorius laukiniams gyvūnams. Bioįvairovė mums labai svarbi“, – tikina S. Dewhurst.
Tokie, atrodytų, savaime suprantami dalykai, kaip gamtos nauda mūsų savijautai ir sveikatai, pabrėžiami, siekiant paskatinti žmones susirūpinti dėl to, kad sparčiai nyksta planetos biologinė įvairovė. Kitaip tariant, užuot pasakoję apie kokio nors skiauterėtojo tritono ar moliusko reikšmę ekosistemoms, mokslininkai pataria – norėdami pagerinti smegenų veiklą ir lengviau susikaupti darbui, padarykite 40 sek. pertrauką ir pasižiūrėkite į medį už lango.
Prasidėjus masiniam gyvūnų nykimui, galime netekti ir tų, kurie mums gyvybiškai reikalingi
Anot Europos aplinkos politikos instituto eksperto Patricko Ten Brinko, yra įrodyta, kad žalios erdvės taip pat sprendžia triukšmo problemą, o tai teigiamai veikia vaikų gebėjimą mokytis bei mažina žmonių sergamumą širdies ir kitomis ligomis.
„Todėl kartais sakoma, kad daugiau dėmesio vertėtų teikti ne nacionalinei sveikatos apsaugai, bet natūraliai sveikatos apsaugai. Turima omenyje tai, kad gydyti ligas – svarbu, bet pirmenybę reikėtų teikti prevencijai, kuri užkerta kelią ligoms. Tai leistų sutaupyti lėšų tiek valstybei, tiek patiems žmonėms“, – įsitikinęs P. T. Brinkas.
Dirbtinė pieva – nuskurdintos gamtos pavyzdys
Pinigai – dar vienas būdas atkreipti mūsų dėmesį ir pelnyti palaikymą ambicingesnei gamtosaugos politikai, pavyzdžiui, paaiškinant, kuo svarbios pelkės, kartais sakoma, jog jos teikia ekosistemų „paslaugas“ – stabilizuoja klimatą, valo vandenį, stabdo potvynius, augina durpes. Net apskaičiuota, kad vertingiausios Europos gamtinės teritorijos, sujungtos į vadinamąjį „Natura 2000“ tinklą, kasmet suteikia ekosistemų paslaugų maždaug už 300 mlrd. eurų.
Nepaisant to, prof. W. Steffenas sako, kad bandymai įkainoti gamtą pavojingai susiaurina požiūrį į ją. „Blogai yra tai, kad, vertindami tokiu būdu, žmonės gamtą supranta gana siaurai. Atvirai pasakius, to net nereikėtų daryti. Tai reikštų, kad įkainojame pačią būtį – gražų paukštį, už tai, kad jis egzistuoja, nuostabų kraštovaizdį, augalus ir gyvūnus, kurie mums teikia džiaugsmą. Ekosistemų paslaugos nepajėgios aprėpti to gilesnio psichologinio ryšio, kurį turime su gamta“, – teigia prof. W. Steffenas.
Galimas daiktas, kad būtent to gilesnio ryšio neturėjimas – viena iš priežasčių, kodėl, remiantis kai kuriais skaičiavimais, per pastaruosius keturis dešimtmečius žemėje išnyko pusė laukinių žinduolių. Paminėjus naikinamas buveines, prieš akis greičiausiai iškyla plynai kertamos Amazonijos džiunglės ar panašūs egzotiniai vaizdai. Vis dėlto, kaip liūdnai juokauja mokslininkai, dykumos nereikia ieškoti taip toli – užtenka pasižiūrėti pro langą. Bet kuri dirbtinė pieva prie namų ar darbo yra puikiausias nuskurdintos gamtos pavyzdys.
„Maždaug 100 kv. m dekoratyvinės vejos rasite vieną tris augalų rūšis, kai natūralioje pievoje gali būti 75 ar 100 augalų rūšių“, – sako Žuvinto biosferos rezervato direktorius A. Pranaitis. Pasak biologo, nepadeda ir tai, kad retas supranta gamtoje esančius ryšius ir geba atpažinti nerimą keliančius ženklus.
„Kartais pykstame ant paukščių, kurių elgesys – pasikeitęs. Pavyzdžiui, ant varnėnų, kurie šiais laikais puola vyšnias, skabo braškes ir visa kita, ką tik sugeba susirasti. Bet jie elgiasi visiškai natūraliai dėl paprasčiausios priežasties – jie nesuranda maisto natūraliose buveinėse, kuriose pripratę jo rasti. Nenoras ir nesugebėjimas išsaugoti natūralią aplinką kartais atsigręžia prieš mus. Tuomet esame pasimetę ir nežinome, kokios to priežastys“, – pastebi A. Pranaitis.
