Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Naujausi duomenys rodo, kad jūros lygis neišvengiamai kils – kai kurie miestai pasmerkti paskęsti

Skorpionų įlankoje (Scorpion Bay, Punta Juanico) lūžta antra ilgiausia banga pasaulyje.
Spotas.lt nuotr. / Jūra
Šaltinis: Technologijos.lt
0
A A

Jau per vė­lu su­lai­ky­ti jū­ros ly­gio ki­li­mą bent 5 met­rais ir tik ne­del­siant imantis dras­tiš­kų veiks­mų, ga­li­ma iš­veng­ti ki­li­mo 20 m., ro­do nau­jau­siais duo­me­ni­mis pa­rem­ti skai­čia­vi­mai.

Ko besiimtume, jūros lygis pakils bent 5 metrais. Didžioji dalis Floridos ir daug kitų žemai stovinčių miestų pasmerkti paskęsti. Lyg to nebūtų gana, jei nebus smarkiai sumažinta pasaulinį šiltnamio efektą sukelianti dujų emisija, greitai bus neišvengiamas daugiau nei 20 m lygio pakilimas.

Pakalbėjęs su naujausius tyrimus vykdžiusiais mokslininkais, „New Scientist“ atliko pirmuosius skaičiavimus, kurie atskleidė, kad toks didelis jūros lygio kilimas, jei dar ir nėra neišvengiamas, tai greitai bus.

Pernai dvi komandos pranešė, kad du masyvūs Vakarų Antarktidos ledynai peržengė negrįžimo tašką.

Daug neaiškumų supa būsimo kilimo spartą, įvairiais vertinimais, jūros lygio pakilimas 5 metrais truks nuo poros šimtmečių – gal net trumpiau – iki poros tūkstantmečių. Bet abejonių kilimo neišvengiamumu nėra.

Jau žinome, kad iki 2100 m. jūros lygis pakils bent jau 1 metrą. Planetai šylant toliau, jūros lygis kils dar daug šimtmečių. Tik klausimas, kaip aukštai jis pakils?

Nėra grįžimo

Pagal naujausią Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos (IPCC) pranešimą, per kitus 2000 metų galime tikėtis vandens lygio pakilimo ~2,3 m sulig kiekvienu pakilusiu temperatūros laipsniu. Tai reiškia, kad 5 m pakilimas galėtų nutikti tik tada, jei pasaulis iki 4100-ųjų metų sušiltų 2 °C, lyginant su priešindustriniu laikotarpiu. Tai skamba ne taip jau blogai: jei rasime kokį nors planetos aušinimo būdą, galėtume išvengti katastrofos.

Deja, 2013 m. publikuotas pranešimas dar ne viskas. Pernai dvi komandos pranešė, kad du masyvūs Vakarų Antarktidos ledynai peržengė negrįžimo tašką.

Ianas Joughinas iš Vašingtono universiteto Sietle sumodeliavo vieno iš šių ledynų lemtį. Anot jo, ledyno masė mažėjo.

Vien šių dviejų ledkalnių ištirpimas vandenyno lygį pakels 1,2 metro. Jeigu tirps jie, vargu ar likusi Vakarų Antarktidos dalis išliks, abejoja Joughinas.

Kiti pritaria. „Manau, tai labai įtikinami tyrimai“, – sako Andersas Levermannas iš Klimato įtakos tyrimo Potsdamo instituto Vokietijoje, vienas iš naujausios IPCC ataskaitos skyriaus apie jūros lygį autorių. „Vakarų Antarktidos ledo skydas pasmerktas.“

Taip yra dėl to, kad Vakarų Antarktidos ledo skydas guli didelėje įduboje, jo pagrindas yra iki 2 km žemiau už jūros lygį. Kol kas tik šiek tiek ledo pakraščiuose pasiekia šiltėjantis Antarktidą supantis vanduo. Tačiau ledui traukiantis, šiltesnis vanduo pasieks vis gilesnes baseino dalis, todėl jo ištirps vis daugiau. Šis procesas negrįžtamas, nes kartą prasidėjęs, jis tęsis, kol liks šiltos sąlygos. Tai reiškia, kad 3,3 metrų pakilimas dabar yra nebeišvengiamas.

Net jei sugebėtume apriboti šilimą 2 °C, kas menkai tikėtina, šildamas ir plėsdamasis vandenynas pakils 0,8 metro. 

Ir tai ne viskas. Net jei sugebėtume apriboti šilimą 2 °C, kas menkai tikėtina, šildamas ir plėsdamasis vandenynas pakils 0,8 metro. Kalnų ledynai prie pakilimo pridės dar 0,4 metro. Sudėję šiuos skaičius, iš viso gausime 4,5 metro. Tai konservatyvus vertinimas, nes neskaičiuojamas Rytų Antarktidos ar Grenlandijos tirpimas.

Didžioji Rytų Antarktidos ledo dalis stabilesnė už Vakarų Antarktidos, kadangi guli ant žemės, aukščiau jūros lygio. Yra du dideli baseinai, Aurora ir Wilkes, kurių dugnas žemiau jūros lygio, bet jie seklesni už Vakarų Antarktidos. Čia ledą destabilizuotų tik stiprus atšilimas.

Įdubos grėsmės

Tačiau Tottenas, pagrindinis Auroros baseino ledynas, plonėja, sako Jaminas Greenbaumas iš Teksaso universiteto Ostine. Jis su grupe mokslininkų kovo mėnesį pranešė, kad garso radarai parodė po ledu esant įdubą, per kurią į baseiną galėtų patekti pakankamai šilto vandens pradėti tirpsmui, pakelsiančiam vandens lygį 5,1 metro. „Stulbina, kad viename Rytų Antarktidos ledyne yra tiek ledo, kiek visuose Vakarų Antarktidos ledynuose“, – pažymi Greenbaumas.

Panaši situacija ir Wilkes baseine. Levermanno komanda pernai pranešė, kad jame ledo kol kas nemažėja, bet ištirpus šiek tiek ledo pakraščiuose, jis ims tirpti, pakeldamas jūros lygį 3,5 metro.

Ko reikia šio ledo tirpsmui prasidėti? Nedaug. Pavyzdžiui, per plioceno periodą, maždaug prieš 4 milijonų metų, kai planetoje kartais būdavo 2 ar 3 °C šilčiau, jūros lygis už dabartinį buvo aukštesnis daugiau nei 20 metrų. Tyrėjai įtaria, kad didžioji šio vandens dalis radosi iš Auroros ir Wilkeso baseinų.

Per plioceno periodą, maždaug prieš 4 milijonų metų, kai planetoje kartais būdavo 2 ar 3 °C šilčiau, jūros lygis už dabartinį buvo aukštesnis daugiau nei 20 metrų. 

Šią idėją remia patobulintas ledo skydo modelis, kuriame pirmą kartą įtraukti ir tokie dinaminiai procesai, kaip, pavyzdžiui, uolų kolapsas dėl šiltesnio vandens paplaunamo ledo skydo. Sausį komanda, kurioje buvo ir Richardas Alley'us iš Pensilvanijos valstijos universiteto pranešė, kad plioceno sąlygos sukeltų, remiantis jų modeliu, ledo tirpimą ne tik Auroroje ir Wilkese, bet ir keliuose kitų, mažesnių Rytų Antarktidos baseinų. Bendrai juose vandens pakanka prie jūros jūros lygio pakilimo prisidėti 15 metrų.

Dabar judame netgi šiltesnio už plioceną pasaulio link, o tai reiškia, kad greitai galime paleisti Wilkeso ir Auroros ledo tirpimą – jei dar nepradėjome.

O dar yra Grenlandija. Čia didžioji ledo dalis slūgso sausumoje, virš jūros lygio, tad jo tirpimas turėtų trukti tūkstančius metų. Galima pagalvoti, kad laiko jo išsaugojimui likę į valias. Vis dėlto Alexanderis Robinsonas iš Complutense universiteto Madride, Ispanijoje, mano kitaip.

Jo tyrimai rodo, kad jau artinamės prie Grenlandijos negrįžties taško.

„Per 50 metų galime pasmerkti save nuolatiniam jūros lygio kilimui dėl Grenlandijos ledo tirpsmo ateinantiems tūkstantmečiams. Apie tai labai verta pagalvoti“, – aiškino jis.

Taip yra todėl, kad tęsiantis šilimui įsijungs įvairios teigiamos grįžtamosios reakcijos. Pavyzdžiui, mažėjant ledo skydo plotui, jį veikia aukštesnė temperatūra. Teoriškai tirpimas tebegali būti sustabdytas, jei temperatūra imtų leistis, bet kadangi anglies dioksidas atmosferoje išlieka keletą šimtmečių, sunku įsivaizduoti tai nutinkant, sako A.Robinsonas.

Ištirpęs Grenlandijos ledas pasaulinį vandens lygį pakeltų dar mažiausiai 6 metrais. Ir pagal šį „viskas po senovei“ scenarijų, vandenynų šilimas lygį pakeltų dar 1,6 metro ar daugiau. Viską sudėjus, gaunama baugi išvada, kad nebeturime daug laiko iki liksime vienpusio eismo kelyje į pasaulį su 20 metrų aukštesniu vandenynų lygiu. „Tai baugu,“ – sako A.Robinsonas.

Kol jūros pakils iki tokio lygio, praeis dar ne vienas tūkstantmetis, bet didžioji kilimo dalis gali įvykti anksčiau – per kelis artimiausius šimtmečius – nors niekas negali pasakyti užtikrintai. Joughinas mano, kad IPCC vertinimas, jog iki 2100-ųjų vanduo pakils iki 1,2 m, gali būti teisingas: „Panašu, pakilimas bus aukštesnėje [IPCC vertinimo] pusėje, bet toli nuo jo nenukryps.“

Tačiau patobulintame Alley'io komandos modelyje vien Antarktida prie jūros lygio prisidėjo 5 metrais per pirmus du šimtmečius. Tas modelis vykdytas šiltomis, panašiomis į plioceną, sąlygomis, nuo pat pradžių, ne nuo tokių sąlygų kurios yra dabar.

Tačiau pasiekti panašų tašką gali ilgai netrukti. Greitai nesumažinus emisijų, jau šio amžiaus viduryje galime pasiekti buvusį plioceno šilumos lygį. Šiame tyrime dėl tokios šilumos Vakarų Antarktidos ledo skydas sunyko vos per kelis dešimtmečius.

Be to, modelyje gali būti neatsižvelgta į kai kuriuos tirpsmo procesus, pastebi Alley'is. 

Ar geoinžinerija gali išsaugoti pakrantės miestus?

Užkirsti kelią vandens lygio pakilimui jau per vėlu. O ar tikrai? Ar gali geoinžinerija apsaugoti žemai stovinčius miestus nuo paskendimo?

Tai tikrai nebus lengva. „Įsijungus teigiamam grįžtamajam tirpimo efektui, tirpimą sulaikyti labai sunku“, – sako Alexanderis Robinsonas iš Complutense universiteto Madride. Kad turėtume nors kokią galimybę, reikėtų grąžinti planetos temperatūrą į priešindustrinį lygį ne tokioje jau tolimoje ateityje. „Man asmeniškai tai atrodo menkai tikėtina“, – pažymi A.Robinsonas.

Pagrindinė daugumos geoinžinerijos metodų, tokių, kaip sulfatų pumpavimas į atmosferą, problema yra ta, kad jie remiasi Saulės šviesos blokavimu ir atogrąžas atvėsintų labiau nei ašigalius. Ašigalių atvėsinimas iki tokio lygio, kurio pakaktų sustabdyti ledo nykimą, reikštų katastrofą likusiam pasauliui, pavyzdžiui, dėl sumažėjusių kritulių.

Geriausias sprendimas būtų išsiurbti visą anglies dvideginio perteklių iš atmosferos, bet dėl milžiniško tokios užduoties masto ir jos atlikimo termino tai atrodo praktiškai neįmanoma. Kiti pasiūlymai, tokie, kaip didžiulių barjerų pastatymas tarp šylančio vandens ir ledynų, irgi neatrodo įgyvendinami.

Kita didelė problema, kad kol miestai nepradės skęsti vargu ar politikai leis trilijonus megaprojektams. O jiems pradėjus skęsti, didelį jūros lygio pakilimą sulaikyti bus jau per vėlu.

Technologijos.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT