Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 10d. 21:01

Skiepų nauda ir žala, įvertinta skaičiais

Skiepai
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Skiepai

Nieko bendro su medicininiu išsilavinimu neturintys politikai ir visuomenės veikėjai, taip pat „skiepų aukų organizacijų“ atstovai niekada nepraleidžia progos paskleisti melo apie skiepų žalą, apie vakcinose esantį aliuminį, gyvsidabrį ir – o siaube – „negriukų genus“. Ir nors jų žodžiuose galima atrasti kažkiek tiesos (smarkiai pritemptos bei iškraipytos), pažvelkime, ką iš tiesų apie skiepus – jų saugumą ir efektyvumą – sako skaičiai. Šalta ir nešališka statistika.

Statistinių duomenų šaltiniai – didžiausios visuomenės sveikata besirūpinančios organizacijos bei institucijos: Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC), Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ECDC), UNICEF, taip pat remiamasi recenzuojamais moksliniais straipsniais.

Taigi, CDC skelbia: nuo 2000 iki 2014 metų skiepai leido išvengti 17,1 mln. mirčių nuo tymų, o bendras kiekis žmonių, kurie dėl skiepų nenumirė tarp 2010 ir 2020 metų, yra 23,3 milijonai. Kai kurios ligos dėl jų ir apskritai beveik išnyko. Pavyzdžiui, vienintelės pasaulio valstybės, kur vaikai vis dar serga poliomielitu – Afganistanas ir Pakistanas. Ir tik dėl to, kad šiose valstybėse aktyviai veikiantys talibai yra itin agresyvūs, ginkluoti „antivakseriai“, kurie prieš skiepus ne šiaip agituoja socialiniuose tinkluose, kaip įprasta labiau civilizuotose valstybėse, o tiesiog žudo skiepijimo programas vykdančius medikus.

Poliomielitas

Poliomielito istorija yra puiki vakcinų efektyvumo (ir pavojaus) iliustracija: 1952 metais, kai vakcinos nuo šios ligos dar nebuvo, JAV užregistruotas 21 000 šios ligos atvejis, kai pacientai būdavo paralyžiuojami. Bet tokia ligos baigtis ištinka mažiau nei 1 procentą pacientų – 76 proc. jų ligos eiga būna apskritai besimptomė, o 24 proc. pasireiškia nespecifiniai, nerimo nekeliantys simptomai be neurologinių sutrikimų. Kitaip tariant, tais metais poliomielitu sirgo apie 2,1 mln. JAV gyventojų. Iš viso tais metais šalyje gimė 3,8 mln. vaikų.

1955 metais, prasidėjus vakcinavimo nuo poliomielito programai, padėtis kardinaliai pasikeitė. Sergamumo kreivė sparčiai smuko žemyn. 1960 metais medikai registravo 2525 paralyžiaus nuo poliomielito atvejus, o 1965 metais – vos 61. Paskutinis ligos protrūkis 1979 metais įvyko izoliuotoje amišų bendruomenėje, kuri skiepų vengia dėl religinių įsitikinimų, – jiems virusą atvežė svečiai iš Nyderlandų.

Bet ir pačios vakcinos nebuvo absoliučiai saugios. Pirmoji vakcina – inaktyvuotas poliomielito virusas (IPV), vartojamas injekciniu būdu, – pradėta taikyti nuo 1955 metų, tačiau 1960 metais dėl gerokai patrauklesnio vartojimo būdo pereita prie geriamosios poliomielito vakcinos (OPV), kurios pagrindas buvo susilpnintas poliomielito virusas.

Per laikotarpį nuo 1980 iki 1999 metų JAV registruoti 162 paralyžiaus nuo poliomielito atvejai, tačiau iš jų tik 8 buvo sukelti „laukinio“ poliomielito, kuriuo buvo užsikrėsta kelionėse arba bendraujant su kelionėse buvusiais asmenimis (2 atvejų kilmė nenustatyta), o likusius 154 atvejus (vidutiniškai 8 per metus) sukėlė pati geriamoji vakcina, todėl 2000 metais jos vartojimas buvo nutrauktas. Beje, vakcinos sukeltas poliomielitas 7000 kartų dažniau pasireikšdavo žmonėms, kurie turėjo tam tikrų gana sunkiai identifikuojamų imuninės sistemos trūkumų.

Net ir po OPV vartojimo nutraukimo buvo registruoti du vakcinos sukelto poliomielito paralyžiaus atvejai: vienas – „importinis“, iš šalies, kur vis dar buvo vartojama geriamoji vakcina (nes užsikrėsti galima ne tik tiesiogiai gavus vakcinos, bet ir kontaktuojant su vakcinos vartojusiu asmeniu), kitas pasireiškė dėl stipriai išreikšto imunodeficito, veikiausiai „išlindus“ virusams, kurie į organizmą pateko dar iki OPV pašalinimo iš rinkos.

Lietuvoje nuo 2007 m. yra skiepijama tik IPV vakcina. Mūsų šalyje nuo poliomielito pradėta skiepyti (OPV vakcina) 1957 metais.

Šie skaičiai suteikia pagrindo manyti, kad vakcinos leido iš esmės visiškai sunaikinti grėsmingą, negalią sukeliančią, ligą visur, išskyrus valstybes, kur siaučia ginkluoti skiepų priešininkai.

Tymai

Užsikrėtus poliomielito virusu maždaug 1 iš 100 pacientų patiria paralyžių, o tymai – liga, kurią Seimo narys Dainius Kepenis yra linkęs vadinti nesunkia, – 1 iš 500 (aukšto medicinos lygio šalyse – 1 iš 3000) pacientų tiesiog pražudo. Nors vakcina yra plačiai ir lengvai prieinama bei santykinai nebrangi, per 2018 metus tymai nusinešė daugiau nei 140 tūkst. gyvybių visame pasaulyje – daugiausia vaikų iki 5 metų amžiaus. Geroji žinia yra ta, jog, PSO duomenimis, per laikotarpį nuo 2000 iki 2018 metų būtent dėl skiepų dar 23,2 mln. mirčių nuo tymų buvo išvengta.

Negalima pamiršti ir naujai atrasto sirgimo tymais poveikio organizmui – „imuninės amnezijos“, dėl kurios po tymų pacientai keletą metų dažniau ir sunkiau serga kitomis infekcinėmis ligomis, nes tymai iš dalies sunaikina tą įgyjamą imunitetą, kuris išsivystė iki sirgimo tymais.

Per 2019 metų tymų protrūkį Lietuvoje susirgo 834 žmonės. Daugiau nei pusė atvejų (425) registruoti Kaune, daugiau nei trečdalis (314) – Vilniuje (duomenis 15min pateikė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, ULAC). Didesnės dalies pacientų (53,8 proc.) skiepijimo būklė buvo nežinoma, mažiau nei ketvirčio (23,3 proc.) skiepijimo būklė – neskiepyti. Geroji žinia – nemirė nė vienas. Pasisekė.

Visos Europos Sąjungos mastu skaičiai buvo gerokai didesni. Ir liūdnesni. Nuo 2018 m. gruodžio 1 iki 2019 m. lapkričio 30 d. iš viso registruota 13 460 tymų atvejų. Per tą patį laikotarpį mirė 10. Žvelgiant į platesnį Europos regioną, PSO duomenimis, kuriuos pateikė ULAC, per sausio–lapkričio laikotarpį 2019 metais užfiksuoti 102 794 tymų atvejai. Mirė 44 žmonės. 20 iš jų – Ukrainoje. Žvelgiant į viso pasaulio duomenis, 2018-aisiais mirė daugiau nei 140 tūkst žmonių. Didžiausias mirštamumas – jaunesnių nei 5 m. vaikų grupėje.

Vertinant PSO duomenis, publikuotus 2019 m. gruodį, nesunku suprasti, kad Ukrainoje ir skiepijimo, ir tymų infekcijų dažnio padėtis yra pati liūdniausia Europoje. Šioje šalyje per 2018 metus tymai diagnozuoti daugiau nei 53 tūkst. pacientų. Palyginimui, 2017-aisiais jų buvo „tik“ 4,7 tūkst, o dar metais anksčiau – vos 102. Anot PSO, taip nutiko dėl to, kad 2008 m. antrą skiepo nuo tymų dozę gavo 95 proc. vaikų, o 2016 m. šis skaičius krito iki tragiškos 31 proc. ribos. Difterijos, stabligės ir kokliušo skiepijimo dažnumas dar mažesnis – vos 19 proc. vaikų gavo rekomenduojamą trečią šio skiepo dozę.

Panašu, kad Ukrainos išvengiamų medicininių problemų šaltinis yra visuomenės nepasitikėjimas medicina ir nepatikimų, į medicinines panašių, žinių gausa. Ir nors valstybė turi priemonių „spausti“ tėvus skiepyti savo vaikus, labai dažnas atvejis šioje šalyje yra medikų arba slaugių papirkimas, kad į skiepų pasą būtų įklijuotas reikiamas lipdukas be paties skiepo sušvirkštimo.

Vieną iš tokių skiepų priešininkių, 28 metų Nataliją iš Kijevo, cituoja „Euronews“.

„Kai buvau nėščia, internete pradėjau skaityti informaciją apie motinystę ir sužinojau, kad vakcinos gali sukelti autizmą bei daug kitų ligų. Vakcinos pridaro daugiau žalos nei naudos. Ne visa internete esančia informacija galima pasitikėti ir galbūt dalis jos yra melaginga, bet aš su vyru nusprendžiau nerizikuoti savo dukters gyvybe. Kitas dalykas – vakcinos nelabai ir padeda. Daug skiepytų vaikų vis vien suserga tymais“, – sakė moteris, kurios apsisprendimą neskiepyti ketverių metų vaiko palaiko ir jos vyras, ir tėvai.

Nors Lietuvos skiepijimo nuo tymų statistika nėra tokia liūdna, bet tendencijos kelia nerimą:

ULAC iliustr./Skiepijimosi nuo tymų lygio dinamika Lietuvoje
ULAC iliustr./Skiepijimosi nuo tymų lygio dinamika Lietuvoje

Paskiepijamų vaikų dalis mažėja nuo 2009 metų – 2009 m. siekė 97,0 proc., 2018 m. – vos 92,2 proc. Tai kelia realią grėsmę žmonėms, kuriems skiepytis pagal amžių dar anksti, ar tiems, kuriems nesusiformavo imunitetas po skiepų, susirgti tymais. Būtent tokios mažėjančios skiepijimo aprėptys sudarė palankias sąlygas formuotis tymams imlių asmenų grupėms. Tikėtina, kad tai galėjo nulemti keletas priežasčių: mažėjantis pasitikėjimas skiepų nauda, nepasitikėjimas mokslu grįsta informacija, dezinformacijos skleidimas apie vakcinų saugumą, nepageidaujamas reakcijas į skiepus ir kt.

Beje, trivalentės tymų vakcinos MMR ir autizmo sąsajas „išpopuliarinęs“ medikas Andrew Wakefieldas dėl savo melo neteko gydytojo licencijos – nustatyta, kad jis turėjo tiesioginį finansinį interesą gauti būtent tokius rezultatus, kurie padėtų vaikų su autizmo spektro sutrikimais tėvams iš valstybės ar skiepų gamintojų „išsimušti“ kompensacijas už esą sugadintą sveikatą. Vėliau dėl šio mediko nesąžiningo elgesio medikų bendruomenė buvo priversta mobilizuotis ir atliko gausybę tyrimų, kurių bendri rezultatai leido padaryti neabejotiną išvadą: tarp MMR skiepo ir autizmo nėra nieko bendro.

Skiepų priešininkai dažnai linksniuoja amerikiečių žalos dėl skiepų poveikio kompensavimo programą VICP, esą kompensuojančią už MMR skiepo sukeltą autizmą. Ši programa iš tiesų vykdoma tam, kad žmonės savo skundais neužverstų skiepų gamintojų ir tokiu būdu nesutrikdytų vakcinų gamybos. Programos vykdytojai priima įvairius pranešimus apie skiepų nepageidaujamus poveikius, tačiau nėra nė vieno atvejo, kai būtų išmokėta kompensacija už MMR (ar bet kurio kito skiepo) sukeltą autizmo spektro sutrikimą, nors internete gausu interpretacijų, kad yra kitaip.

VICP sistema sukurta tam, kad „dosniai ir greitai“ kompensuotų žalą, atitinkančią specialioje lentelėje nurodytų vakcinų lentelėje nurodytas žalas, pasireiškiančias per lentelėje nurodytą laiką – apsieinama be teismo, tiesiog reikia įrodyti vakcinos ir atitinkamo nepageidaujamo poveikio sąsają laike. Jeigu žala nėra įtraukta į lentelę, vyksta nagrinėjimas ir argumentų, kad paciento patirta žala iš tiesų yra dėl skiepo, o ne po skiepo, vertinimas. Autizmo spektro sutrikimų nėra nė viename tos lentelės laukelyje ir visos paraiškos dėl „skiepo sukelto autizmo“ yra atmetamos. Vakcinų priešininkai ir skeptikai neretai tikina, kad VICP sistema atlygina ir už „skiepų sukeltą autizmą“, tačiau ekspertai tvirtina, jog klaidingo jų teiginio pagrindas yra neteisingas autizmo sąvokos apibrėžimas.

O grįžtant prie labiau istorinės informacijos apie tymus – bent dešimtį metų iki 1963-ųjų, kai buvo sukurta vakcina nuo tymų, šia liga iki 15 metų persirgdavo beveik visi vaikai. CDC skelbia, kad JAV kasmet būdavo diagnozuojami 3–4 mln. šios ligos atvejų, 48 tūkst. pacientų tekdavo gydyti ligoninėje, 1000 jų pasireikšdavo encefalitas, 400–500 žmonių mirdavo. Mirtingumo statistika, beje, atrodo geresnė nei šiais laikais. Galimai taip buvo dėl didesnės medikų parengties ligos gydymui – nenaudojami įgūdžiai dūla.

Žmogaus papilomos virusas

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) priklauso gana nedidelei onkologines ligas sukeliančių virusų grupei (žinomiausi jo „kaimynai“ yra hepatito B ir C sukėlėjai). 90 proc. užsikrėtimo šiuo virusu atvejų baigiasi besimptomiu persirgimu – žmonės tiesiog nežino, kad buvo užsikrėtę. Todėl nedaug kam žinomas ir faktas, kad yra labiausiai pasaulyje išvešėjusios lytiškai plintančios infekcijos (dažniausiai – tarp jaunų, apie 20 metų amžiaus žmonių) sukėlėjas.

Likę 10 proc. užsikrėtusiųjų šiuo virusu gali skųstis atsiradusiomis karpomis (guziukais ar guziukų grupelėmis) lytinių organų srityje. Bet kur kas blogesnė šios virusinės infekcijos komplikacija gali nuvesti pas onkologus.

Tiesa, ir pats ŽPV nėra vienas konkretus virusas – tai yra grupė iš daugiau nei 100 skirtingų virusų, tarp kurių ne mažiau nei 14 geba sukelti vėžį. Patys „pikčiausi“ ŽPV tipai yra ŽPV16 ir ŽPV18.

CDC skelbia, kad ŽPV sukelia daugiau nei 90 proc. visų išangės ir gimdos kaklelio onkologinių ligų, apie 70 proc. makšties onkologinių problemų ir daugiau nei 60 proc. penio vėžinių susirgimų. Ir nors įprasta manyti, kad gerklės ir ryklės vėžiniai susirgimai dažniau susiję su tabako ar alkoholio vartojimu, naujausi tyrimų duomenys rodo, kad 70 proc. jų visgi gali būti susiję su ŽPV. Nors svarstoma, kad alkoholio, tabako ir ŽPV kokteilis pasižymi stipriausiu onkogeniniu poveikiu.

Nors CDC rekomenduoja skiepyti abiejų lyčių atstovus, Lietuvoje, laikantis PSO rekomendacijų, kol kas nuo ŽPV nemokamai skiepijamos tik mergaitės nuo 11 metų. Amžius ankstyvas, todėl kai kuriems tėvams jis sukelia nemalonių asociacijų, jog tai yra tarsi „leidimas užsiimti lytiniais santykiais“. Tuo tarpu ULAC nurodo, jog vakcina efektyviausia tuo metu, jei ji suleidžiama iki lytinių santykių ir galimo užsikrėtimo pradžios, tokiu būdu apsaugant nuo infekcijos vėlesniame amžiuje – vakcina organizmą nuo viruso efektyviai saugo 8–10 metų. PSO rekomenduoja nuo ŽPV mergaites skiepyti 9–14 m. amžiaus, tad lietuviška praktika pataiko „į viduriuką“.

PSO duomenimis, 2012 m. nuo ŽPV sukeltų onkologinių ligų mirė apie 266 tūkst. žmonių, diagnozuoti 528 tūkst. nauji onkologinių susirgimų atvejai. Labiausiai šis virusas paveikia mažiau išsivysčiusias valstybes – viruso sukeltos onkologinės ligos sudaro net 12 proc. visų moterims diagnozuojamų vėžinių susirgimų.

Atsiradus ŽPV vakcinoms (jų pasaulyje yra 3 skirtingos rūšys) galima buvo atlikti statistinį jų efektyvumo vertinimą. Pagal 2019 m. atliktą 14 valstybių vakcinavimo programų efektyvumo metaanalizę nustatyta, kad valstybėse, kur skiepijimo programos numatytos tik mergaitėms, beveik per dešimtmetį nuo skiepijimo pradžios ŽPV infekcijų dažnumas 15–19 m. amžiaus merginoms sumažėjo 83 procentais, 20–24 m. amžiaus moterims – 66 procentais.

Karpų apie lytinius organus nustatymas praretėjo 67 proc. 15–19 metų merginoms ir 54 proc. 20–24 m. moterims. Priešvėžinių randų, iš kurių išsivysto vėžys, kiekis taip pat sumažėjo gana smarkiai: 51 proc. jaunesnėje amžiaus grupėje ir 31 proc. vyresnėje amžiaus grupėje.

Nepaisant to, kad šių vakcinų saugumas buvo patvirtintas dar gerokai iki jų efektyvumo tyrimų (dažniausias nusiskundimas buvo skausmas injekcijos vietoje; rimtų nepageidaujamų pokyčių nepastebėta), Japonijoje buvo susidurta su rimta kliūtimi. Po vakcinų įtraukimo į nacionalinę skiepų programą buvo paviešinti keli individualūs nusiskundimai dėl rimtų nepageidaujamų poveikių. Dėl to skiepijimosi dažnumas per kelis metus krito nuo 70 iki vos 1 proc., o valstybė finansavo tyrimus, kuriais buvo gilinamasi į nepageidaujamus poveikius ir kartojami saugumo tyrimai.

2016 m. Šinšu universiteto (Japonija) mokslininkas neurologas Shuichi Ikeda publikavo mokslinį tyrimą, kuriame buvo tvirtinama, jog ŽPV vakcina pelėms sukelia smegenų pažeidimus ir savo pranešimą išplatino žiniasklaidai.

Po poros mėnesių žurnalistė Riko Muranaka publikavo straipsnį, kuriame nurodė, jog S.Ikeda pats eksperimentų su pelėmis neatlikinėjo, kad pelė, kuriai sušvirkštas skiepas, buvo tik viena ir kad iliustracija, kuria esą parodomas smegenų pažeidimas, netgi nebuvo tos pelės, kuriai suleista vakcina, smegenų. „Daroma neišvengiama išvada, jog tyrimo rezultatai buvo tyčia suklastoti“, – rašė žurnalistė, vėliau apdovanota Johno Maddoxo prizu už mokslo gynimą.

Tai paskatino atlikti vidinį universiteto tyrimą, po kurio patvirtinta, kad S.Ikeda preliminarius tyrimus su 1 subjekto dydžio imtimi pavadino „moksliškai įrodytais“. Be to, ir Japonijos Sveikatos apsaugos ministerija išaiškino, jog S.Ikedos paskelbtas tyrimas „nieko neįrodė sprendžiant klausimą, ar simptomai, pasireiškę po ŽPV vakcinos suleidimo, pasireiškė dėl ŽPV vakcinos“.

Tiesa, vėliau Japonijos teismas priėmė žurnalistei nepalankų sprendimą – pasak teismo, ji savo publikacijoje nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad S.Ikeda iš tiesų suklastojo tyrimo rezultatus ir padarė tai tyčia, todėl už šmeižtą jai buvo nurodyta sumokėti 3,3 mln. dydžio kompensaciją, padengti ieškovo teisines išlaidas ir pašalinti teismo sprendimo netinkamais pripažintus internete publikuoti straipsnio fragmentus.

Pažymėtina, kad Japonijos teismo sprendime visiškai nenagrinėtas pats vakcinų saugumo klausimas. 2017 m. PSO paskelbė, jog po 270 mln. ŽPV vakcinų injekcijų anafilaksinė reakcija nustatoma tik 1,6 atveju iš milijono, o kartais pastebimas pacientų alpimas po injekcijos siejamas ne su vakcinos poveikiu, bet su stresine reakcija į patį injekcijos veiksmą. PSO nurodo, kad ŽPV vakcinos yra „išskirtinai saugios“.

Kam skiepytis nereikėtų?

CDC yra sukurtas ir gana patogiai naudojamas įrankis (tiesa, anglų kalba), kuris paaiškina, kokios asmens būklės ar aplinkybės yra priežastis nesiskiepyti vienokia ar kitokia vakcina.

Štai, pavyzdžiui, svarstant, ar reikėtų skiepyti asmenį kombinuota tymų/epideminio parotito/raudoniukės vakcina (MMR), specialistai siūlo šio skiepo atsisakyti, jeigu:

  • Pasireiškė alerginė reakcija po ankstesnės MMR/MMRS dozės arba yra polinkis į stiprų, gyvybei pavojingą alergiškumą;
  • Asmuo yra nėščia moteris;
  • Asmeniui nustatytas imuninės sistemos susilpnėjimas arba artimiausi asmenys – tėvai, broliai ir seserys – serga paveldimomis imunitetą silpninančiomis ligomis;
  • Sutrikęs kraujo krešėjimas, asmuo linkęs į kraujavimą ir lengvą mėlynių atsiradimą;
  • Serga tuberkulioze;
  • Pastaruoju metu buvo kito asmens kraujo ar kraujo produktų gavėju;
  • Buvo skiepytas per pastarąsias 4 savaites.

Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.

Inicijuotas turinys
Komentarai: 32

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT