Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gruodžio 11d. 13:19

Vilniaus mumijų tyrėjas: tai – vienintelis užtikrintai žinomas raupų atvejis Lietuvoje

dr. Dario Piombino-Mascali
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / dr. Dario Piombino-Mascali

Jau nuo 2011 metų Lietuvoje besidarbuojantis mumijų specialistas iš Italijos, dr. Dario Piombino-Mascali, kartu su kitais Lietuvos ir kitų šalių mokslininkais bando atskleisti Vilniaus istorijos paslaptis, slypinčias Šv. Dvasios Dominikonų bažnyčios kriptose, kur prieš kelis šimtmečius buvo laidojami pasiturintys arba garbūs žmonės.

O naujausias jo atradimas – įrodymas, kad vienas iš šioje kriptoje palaidotų žmonių, 2-3 metų vaikas, sirgo raupais – papildys ne tik Vilniaus, bet ir viso pasaulio medicinos istoriją bei galbūt paskatins kitaip pažvelgti į infekcinių ligų raidą. Apie šio mokslininko darbą ir jo reikšmę kalbėjomės Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kur buvo atliekama nemaža tiriamųjų darbų dalis.

– Kas yra tie žmonės, palaidoti bažnyčios kriptose? Ar palaikus įmanoma susieti su konkrečiais asmenimis ar bent jau šeimomis?

– Deja, nežinome žmonių, palaidotų po Šv. Dvasios dominikonų bažnyčia, tikslių vardų. Anksčiau mūsų gauta informacija rodo, kad šie žmonės priklausė viduriniam ir aukštesniajam visuomenės sluoksniui. Deja, nė vieno iš jų negalima susieti su karstu ar konkrečiu kapu, pagal kuriuos galėtume numanyti žmogaus tapatybę. Bet, analizuodami įkapių medžiagas, tekstilę ir kitus objektus galime lengvai daryti išvadą, kad tai iš tiesų yra aukštesniosios klasės atstovai, kad žmonės gyveno tiems laikams rafinuotą gyvenimą.

– Ar esama žinių apie raupų protrūkius Vilniuje ar jo apylinkėse apie tą laiką, kuriuo datuojami ištirto vaiko palaikai?

– Žinome, kad XVII a. viduryje buvo maro, raupų ir kitų ligų protrūkių. Lengva spėti, kad kai kurie iš šių protrūkių galėjo būti neaprašyti arba klaidingai atpažinti metraštininkų. Vaiko mirties data tiksliai sutampa su tuo laikmečiu. Šis vaikas – pagrindinis mūsų pastarojo tyrimo subjektas – gyveno maždaug XVII a. viduryje-pabaigoje.

Vaikas mus labiausiai sudomino dėl to, kad išsiaiškinome, jog prieš mirtį jis sirgo raupais. Bet atlikome ir dar dešimties mumijų DNR tyrimus. Šiuo metu publikavome duomenis tik apie vaiko palaikų tyrimą, bet ateityje bus ir daugiau duomenų, nes tyrinėdami kituose palaikuose išlikusią DNR nustatėme ir kitų būklių.

Mirties metu vaikui buvo 2-3 metai, tą pavyko nustatyti pagal kaulų išsivystymą. Deja, radome tik apatinę pusę kūno, viršutinės neturime, tad nebuvo įmanoma patikrinti, ar dėl ligos liko kokių nors matomų požymių ant rankų arba veido. Apatinė kūno dalis buvo labai smarkiai dehidravusi. Šiuos palaikus dar išsamiau tirsime ir ateityje. Žinoma, ne dėl to, kad abejotume, kad vaikas sirgo raupais – tuos įrodymus jau turime. Tiesiog norime išsiaiškinti, ar esama ir kitų būdų dokumentuoti būklę, be DNR tyrimų.

– Ar kūnas tyrimams buvo pasirinktas dėl to, kad išoriškai matėsi raupų pažeidimai, ar buvo kokios nors kitos priežastys?

– Iš pradžių nė nenutuokėme [kad vaikas sirgo raupais – red.], nes mėginių ėmimas buvo kažkiek susijęs su faktu, kad mumijos, iš kurių mėginius galėjome imti, jau ir taip buvo dalinai sunaikintos ar apgadintos – joms trūko didelių kūno dalių. Tuo metu nė nenutuokėme, kokias ligas aptiksime. Tad, nors tyrimą pradėjome dar 2011 metais, informacijos, kad vaikas sirgo raupais, neturėjome iki šių metų pradžios.

– Ar įmanoma rasti kokių nors užuominų, kokiu būdu raupai atkeliavo į Lietuvą?

– Anais laikais raupai buvo itin paplitusi liga. Turime aiškias datas, kada aplinkinėse šalyse vyko protrūkiai. Pavyzdžiui, Rusijoje – turime 1633 metais gydytojo rašytą laišką, kuriame užsimenama apie raupus. Tad, žinant, kad apie 1630 metus raupai siautė Sibire, turėtume manyti, kad apie 1625 metus protrūkis buvo ir tankiau apgyvendintoje Rusijoje.

– Ar tai yra ankstyviausias raupų atvejis, užfiksuotas Lietuvoje, ar būta ir ankstesnių atvejų?

– Tai yra apskritai vienintelis iki šiol patikimai užfiksuotas atvejis. Nors raupai gali būti sumaišyti su kitomis būklėmis, paliekančiomis panašius odos pažeidimus, tad visai tikėtina, kad ankstesni žinomi atvejai, vizualiai priskiriami raupams, iš tiesų yra neteisingos interpretacijos pasekmė.

Būtent tuo ir svarbus šis tyrimas – pirmą kartą užtikrintai žinome, kad šis užkratas turėjo rastis apie 1580 metus, tad panašu, kad ši atmaina yra kur kas naujesnė nei tikėjomės. O dėl to tenka suabejoti didele dalimi informacijos apie senovės susirgimus – taip pat iš Egipto – kuri gali būti klaidinga.

– Kokia yra šių atradimų medicininė svarba?

– Dabar, kai žinome, kad liga yra naujesnė, nei manyta iki šiol, galime geriau pasiruošti galimam šios ligos ar artimų jos giminaičių atgimimui. Žinoma, raupai yra vadinami išnykusia liga, tačiau nežinome, kas gali nutikti ateityje. Ir tikėtina, kad nutikus kokiai nors nelaimei mūsų genetiniai duomenys gali būti neįkainojami.

– O kokia istorinė atradimo vertė?

– Vertinant iš istorinės pusės – kūnai, saugomi Dominikonų bažnyčios kriptose, patys savaime turi vertę. Nes žinome, kad sovietmečiu būta bandymų sumažinti tos požeminės erdvės vertę, buvo ketinama ten įsteigti ateizmo muziejų, didžioji dalis kūnų buvo perkelti į vieną patalpą, kur iš mumijų liko tik griaučiai. Prieš keletą metų apsaugojome šiuos kūnus nuo perlaidojimo. Tai rodo, kad šie kūnai turi vertę moksliniu požiūriu.

Bet taip pat jie reikšmingi ir miesto istorijai. Tai reiškia, kad ta vieta yra labai svarbi istorijos, medicinos istorijos ir socialiniu požiūriu. Be jokios abejonės, reikia tikėtis, kad kriptos ilgainiui bus atvertos visuomenei ir žmonės galės pamatyti, kas ten yra. Tokiu būdu visuomenei atsivertų didelė Lietuvos istorijos dalis.

– O ar dirbant su tokiais dėl pačių įvairiausių priežasčių mirusių žmonių palaikais jums nekyla baimė, kad paleisite kažkokį „mumijos prakeikimą“, kad užsikrėsite kokia nors senovine infekcija?

– Jau seniai būčiau negyvas, nes tyrimus pradėjau dar 2003 metais. Dirbau su daugybe palaikų, kuomet mirties priežastis buvo cholera, maras, tuberkuliozė ir kitos ligos. Niekada nieko blogo nenutiko nei man, nei mano kolegoms visame pasaulyje. Tai reiškia, kad tikriausiai virusai ar bakterijos, esantys mumijose, jau nėra gyvybingi. Dirbant su tokiais palaikais užsikrėsti neįmanoma.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

10:22
03:13
00:52

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT