15min be reklamos
2022 10 31, 16:14

55-erių: ne laukti pensijos, o judėti taip, kad ji nespėtų vytis?

Likus dešimtmečiui ar dar mažiau iki pensinio amžiaus neretas atsipučia – laukti liko jau nedaug. Deja, sulaukę dažnai džiugesio nepajunta, nes ima ilgėtis veiklos ir socialinių ryšių, neretai pasijunta per anksti pasitraukę iš darbo rinkos. Taip nutinka todėl, kad neretai lietuviai „nurašo“ save per anksti. Mokytis, ieškoti naujų profesinių galimybių ar tobulinti esamas kompetencijas – niekada nėra vėlu. Esminis dalykas – vidinė motyvacija, o kaipgi ją sužadinti?
Senjorai
Senjorai / Lukas Balandis / BNS nuotr.

Apie tai, kaip motyvuoti vyresnį žmogų tobulėti, keistis, nepasendinti savęs per anksti – 15min studijoje kalbėjo už profesinį mokymą ir suaugusiųjų švietimą atsakinga viceministrė Agnė Kudarauskienė, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos Valdybos narė, mokymų vadovė Arūnė Taunytė ir puikiu pavyzdžiui galinti tapti Rasa Gulbė, kuri po 30-ies metų automobilių versle kardinaliai pakeitė savo profesinį kelią.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ida Mažutaitienė, Agnė Kudarauskienė, Arūnė Taunytė, Rasa Gulbė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ida Mažutaitienė, Agnė Kudarauskienė, Arūnė Taunytė, Rasa Gulbė

– Kaip lietuviai atrodo Europos kontekste, juk dažnai mėgstame pasilyginti su europiečiais, ypač skandinavais. Lyg ir matome šiokią tokią tendenciją, kad vyresni europiečiai save prižiūri, mokosi daugiau, kelia sau didesnius tikslus. O kaip yra su vyresniais lietuviais, ar noriai jie keičia profesiją?

A.T.: Reikėtų pradėti nuo mokymosi kultūros tradicijos. Mes su pavydu žiūrime į skandinavų šalis, kurios mokymosi kultūrą puoselėja jau šimtmečius. Lietuvoje mokymosi kultūra buvo sutrikdyta. Jei kalbame apie žmones, kurie patenka į 55+ grupę, jie yra dar atsinešę patirtis iš sovietinės mokyklos, o tos patirtys ne visada buvo geros. Taigi tas žodis „mokytis“ atgraso jau savaime.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Arūnė Taunytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Arūnė Taunytė

Turbūt žmones pirmiausia reikėtų privilioti į užsiėmimus, kurie būtų mokymasis, bet turėtų žaismės elementą. Yra ir toks terminas homo ludens, reiškiantis žaidžiantį žmogų. Kad žmogus galėtų save realizuoti per žaidimą. Mokytis žaidžiant, be abejo, yra daug smagiau nei rimtai. Aš kalbu apie neformaliojo švietimo programas, mokymus, projektus, kurie yra orientuoti į minkštuosius gebėjimus, į savivertės, kūrybiškumo ugdymą.

A.K.: Žiūrint į Lietuvos ir Europos statistiką, manyčiau, kad lietuviai atrodo vis geriau ir geriau. Besimokančiųjų procentas vis didėja. Bet kokiu atveju, žiūrint ir į darbo rinką, kokie pokyčiai vyksta joje ir visuomenėje, į spartėjantį skaitmenizacijos procesą, Europos Sąjunga yra išsikėlusi pasiekti tikslą, kad iki 2030 m. 60 proc. suaugusių žmonių mokytųsi. Vėlgi mokymasis yra skirtingo pobūdžio, viena – apie ką kalbėjo kolegė, tai – neformalus mokymasis, ko reikia žmogaus malonumui, poreikiams, kita – ko reikia jo profesiniam keliui.

Žmogaus darbingas amžius yra iki 65 metų, bet mes matome didesnį dėmesį sidabrinei ekonomikai. Tai reiškia, kad žmonės, net ir sulaukę pensinio amžiaus, galėtų išlikti naudingi mūsų šalies ekonomikai, o ir patys jaustis geriau. Pagalvokime kiekvienas ir apie save - sueina konkretus amžius ir tu tarsi iškrenti iš važiuojančio traukinio. Prieš tai buvai reikalingas, kūrei pridėtinę vertę, o staiga gyvenimas visiškai pasikeičia.

– Apie vidinę motyvaciją mums papasakoti gali Rasa, kuri po trijų dešimtmečių automobilių versle staiga nubraukė brūkšnį ir tapo kuo?

R.G.: „Gulbės galerijos“ savininke. Svarbiausia gyvenime yra saviraiška. Jeigu save realizuoja, nesvarbu kokiame darbe – gali būti pati puikiausia bandelių kepėja, gali būti pats puikiausias gatvės šlavėjas, jeigu savo darbą dirbi iš širdies – tu save realizuoji. Aš savęs nerealizavau. 30 metų dirbau versle ir man viduje vis kuždėjo. Iš pradžių sukausi kaip voverė rate. Tas ratas įtraukia, sukiesi, bet išlipti iš jo vis tiek reikia. Reikia žiūrėti į ženklus, prasideda ir ligos, ir gyvenimo kažkokie įvykiai.

Man gyvenimas davė ženklą, patekau į avariją, vos likau gyva. Po to žiūrėjau pro langą ir galvojau – ne toje vietoje aš sėdžiu, tada pradėjau ieškoti savęs. Įstojau į „iGrow“ institutą. Mėgstu sakyti, kad mes esame kaip stiklainis, per tuos metus ir riebalais, ir dulkėm apdulkame. Aš išsivaliau, nusiploviau ir atsivėrė eilės. Pradėjau rašyti eiles, tada viena kurso draugė sako – tavo mintys labai gražiai liejasi, ar galėtum įgarsinti fotografiją?

Kai ji tik atsiuntė fotografiją, man iškart – ketureilis. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Kaip aš sakau, gyvenimas yra ėjimas. Jeigu stovėsi vietoje, pas tave niekas neateis, kaip akmuo gali gulėti vidury kelio – kiti praeis, pravažiuos. O jeigu tu pats eini – dedi žingsnį, atsiveria kelias, dedi antrą žingsnį – jau matai, kur eiti. Taigi taip ir prasidėjo, parodos, įgarsintos akimirkos – veikla. Aš norėjau suorganizuoti vieną parodą, pravažiavau visas Vilniaus ir Kauno galerijas, neradome niekur vietos, tada supratau – reikia įkurti savo. Bet tada suvokiau, kad iš verslo ateiti į meną – ne taip paprasta, trūksta žinių, taigi – įstojau į VDU kūrybines industrijas, šiuo metu esu ketvirto kurso studentė.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rasa Gulbė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rasa Gulbė

Manau, žmogus visada save suras, tik reikia pradėti savęs ieškoti ir rasi. Susipažinti su Rasos istorija galite čia.

– Kokie yra iššūkiai, mėginant žmogų pakviesti savęs ieškoti? Ar reikia daugybę kartų kviesti, klausti – ar tu gerai jautiesi savo darbe? Mokymus jiems reikia „atnešti“ į namus ar įmanoma uždegti, kad patys ateitų?

A.T.: Apie tą paklausimą „kaip jautiesi?“, iš tiesų mes, ypač 55+, esame nepratę, kad kas nors klaustų. Nors šiais laikais labai daug kalbame apie emocinį intelektą, jo iš tiesų mes stokojame. Aš esu turėjusi patirties su meninėmis metodikomis remtais projektais, kartais reikėjo žmones lyg už alkūnės atitempti, įkalbėti, kad jie dalyvautų, bet stebint, kas su jais vyksta projektų metu, matome – jie gauna didžiulį impulsą, jie nustebina tiek save, tiek kitus. Esminis dalykas yra reflektuoti savo patirtį. Yra žmonių, kurie dega ir gali patys save stumtelėti, bet didžioji dalis tokių, kurie turi pajusti mokymosi malonumą, užsikrėsti malonumu mokytis.

A.K.: Aš dar norėčiau pakomentuoti, kad tai, ką kalbame, yra svarbu, bet žmogus dar turi turėti ir sąlygų ieškoti savęs, keisti savo kelią. Turi būti tam tikros aplinkybės, viena iš jų – laikas. Na, pagalvokime, žmogus nuo 35-ies iki 50-ies metų dažniausiai turi darbą visu etatu, šeimą. Darbas užima 8 val., sako dar reikėtų miegoti bent 7 val., kad galėtum funkcionuoti, kažkiek laiko praleidžia su šeima ir pažiūrėkime, kur yra tas laikas paroje, kada jis galėtų mokytis?

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Agnė Kudarauskienė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministrė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Agnė Kudarauskienė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministrė

Europos Komisijoje dabar kalbama, kad darbdavys žmogui turėtų suteikti apmokamą laiką mokymuisi. Tai reiškia, kad nebijodamas prarasti darbą, nebijodamas prarasti pajamas, jis galėtų laisvai pats nuspręsti, ką nori mokytis. Ne darbdavys nuspręstų, kas jam gerai būtų, kad dar vieną programą įvaldytų, bet pats žmogus. Taigi čia laiko klausimas.

O kitas dalykas – finansavimas. Yra žmonių, kurie patys investuoja į save, tačiau finansinė parama yra tas motyvas, kuris, bent kiek rodo apklausos, būtų paskata žmonėms mokytis. Lietuvoje, kiek tenka matyti, finansavimas dažniausiai yra per įvairius projektus. Link ko dabar eina Europa ir mes taip pat? Kalbama apie individualias mokymosi paskyras, per kurias valstybė kiekvienam žmogui galėtų suteikti tam tikrą sumą pinigų metams mokymuisi.

Mes analizavome kitų šalių pavyzdžius, sakykime, Prancūzijoje kiekvienas žmogus gauna 500 eurų per metus ir jis gali mokytis ką tik nori. Matyt, Lietuvoje mes neturime tokio biudžeto, kad galėtume kiekvienam žmogui skirti pagal jo poreikius. Taigi valstybės, greičiausiai, turės vis tiek nustatyti kažkokias prioritetines kryptis, kas padėtų ne tik žmogaus saviraiškai, bet ir įsitvirtinti darbo rinkoje.

Visą pokalbį galite stebėti čia:

VIDEO: 55-eri ir karjeroje nieko naujo: kodėl lietuviai „nurašo“ save per anksti?
Specialusis projektas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min