Susitikus pirmąjį kartą musulmonas nesustodamas tauškėjo apie jo dėmesio reikalaujančias lietuves. Parodęs mano tautietės su burka nuotrauką vyras privertė aiktelėti. Vėliau pademonstravo kitos lietuvės siųstą jos 11-metės dukters fotografiją, kuri nori nenori skatino susimąstyti apie jos motinos naivumą ir gebėjimą auginti vaikus.
Nutraukęs mano mąstymus pakistanietis prabilo apie dar vieną (o, siaube, tai kiek jų dar bus?) tautietę. Tiesa, ši skyrėsi nuo kitų. Mat moteris gyvena Lietuvoje, negana to, su Shaahu susisiekė ne ji pati, o kažkoks vaikinas.
„Jis man atsiuntė merginos telefono numerį ir nuotrauką, sakydamas, kad ši planuojanti emigruoti į Londoną ir ieško vaikino. Bet aš su ja nesusisiekiau, kam man reikia žmonos, gyvenančios kitoje šalyje... Be to, kilo įtarimas, ar tik tas vaikinas nekeršija savo buvusiai draugei, dalindamas jos telefono numerį nepažįstamiesiems“, – gana logiškai svarstė vyras.
Atsisveikindamas po pasimatymo pakistanietis pakštelėjo man į abu skruostus ir paskubomis įteikė nemažą popierinį maišelį, tarstelėdamas „čia tau“.
Grįžusi namo jame radau didžiulę prašmatnių rankų darbo šokoladinių skanėstų dėžę. Gal kiek nereikalingas, bet gražus gestas, kuris, kaip spėju, turėtų suvirpinti moters širdį. Pasirodo, per pirmąjį pasimatymą užsienietis man įteikė saldumynų daugiau nei už 20 svaro sterlingų (tiesa, pirko jis juos pigiau, mat nuo dėžutės patingėjo nuplėšti 50 proc. išpardavimo ženkliuką).
Iš Pakistano į Londoną atvykęs Shaahas atrodė malonus ir nuoširdus žmogus, tačiau įtarimą kėlė jo sakomi žodžiai.
Iš Pakistano į Londoną atvykęs Shaahas atrodė malonus ir nuoširdus žmogus, tačiau įtarimą kėlė jo sakomi žodžiai. Susipažinus su imigrantu Londone – visiškai normalu jo paklausti, kada jis atvyko į šalį, tačiau nė neklaustas vyras pasakė, jog gyvena čia jau šešerius metus. Vos po pusvalandžio, toliau nepaliaujamai pasakodamas apie save, jis išdavė, kad į Didžiąją Britaniją atkeliavo 2011-ųjų balandį.
Kaip beskaičiuotum, šešeri metai niekaip neišeina. Vienintelis paaiškinimas, be to, kad Pakistano mokyklose niekas nemoko matematikos, buvo tas, kad vyruko vizos galiojimo laikas eina į pabaigą, tačiau jis nori sukurti legalaus gyventojo įvaizdį taip paneigdamas mano abejones dėl fiktyvios jo santuokos planų.
Po skelbimu, kuriame lietuvė draugui musulmonui ieškojo žmonos, tautietės išreiškė abejones, ar tik ta žmona nebus „už pinigus“ ir dėl vizos. Klausimas dėl to kilo ir man, tad nevyniodama į vatą tiesiai paklausiau: „Ar tu planuoji santuoką už pinigus? Svarstau, nes taip rašė žmonės po skelbimu apie tave.“
Shaahas nervingai pasimuistė, dirbtinai nusiviepė ir ėmė nejaukiai kvatotis. Buvo keista, kai taip tyliai ligšiol kalbėjęs vyras užsižvengė lyg arklys.
„Santuoka už pinigus? Kokie suknisti žmonės tau taip pasakė? Tu mane laikai tokia šiukšle? Žmona yra tavo gyvenimas, o aš turiu pakankamai pinigų, man nereikia apsimetinėjimų, noriu tikrų santykių!“ – šūktelėjo pakistanietis, o aš, regis, pažadinau žvėrį. Oi!
Santuoka už pinigus? Kokie suknisti žmonės tau taip pasakė? Tu mane laikai tokia šiukšle?
Privertė suabejoti ketinimais
Mėgindama jį nuraminti papasakojau, kad tokių istorijų girdėjau ne vieną, o Didžiojoje Britanijoje, kaip ir JAV, fiktyvi santuoka – įprastas dalykas. Tuo labiau kad į žmonas užsieniečiai labai dažnai ima Rytų Europos pilietes, o gavę savo vizą dingsta kaip į vandenį.
Iš dalies galiu suprasti ir jo pyktį, nesmagu būti lyginamam su blogąja savo tautiečių emigrantų dalimi (jeigu jai nepriklausai). Ir aš pati nesidžiaugiu, kai dėl to, kad esu lietuvė mergina, mane išvadina „kekše“ ar nusikaltėle, nes „visos mes tokios“.
Staiga pakeitęs veido išraišką į romaus ėriuko bei nutildęs balso toną, vyras pripažino, kad daugybė jo draugų susituokė būtent taip, tačiau jis to nenorintis.
„Aš esu kitoks, turiu tiek pinigų, kad galiu nusipirkti bet ką, bet nenoriu pirkti jausmų. Jei nenori už manęs tekėti, būk tiesiog mano mergina, jei nenori ir to, būkim draugais“, – neatitraukdamas akių nuo mano veido suokė vyras ir tuo pačiu sukėlė man pagrįstų abejonių. Gal jis išties ieško meilės? Tiesa, taip galvojau neilgai.
Bendraujant su musulmonu beveik neįmanoma išvengti temos apie religiją. Jis pasiteiravo ar aš – krikščionė, jei taip, ar praktikuojanti. Atsakiau, kad esu auginta krikščioniškai, tačiau dabar nesu pamaldi ir bažnyčią aplankau geriausiu atveju per religines šventes. Diskusija apie Dievą, tikėjimą, maldos namus ir kitus panašius dalykus privedė prie kojas pakirtusios Shaaho frazės.
„Tai nieko tokio, kadangi Dievo neturi, galėsi priimti mano Dievą“, – pasiūlė kreivai šypsodamas. „O taip, jau prasideda...“ – pagalvojau prisiminusi daugybę lietuvių moterų, pakeitusių religiją į islamą ne todėl, kad nori pačios, o todėl, kad reikalauja užsienietis vyras.
Tai nieko tokio, kadangi Dievo neturi, galėsi priimti mano Dievą.
Pastebėjęs mano nuostabą išgirdus jo pasiūlymą keisti religiją, pakistanietis staiga ir visai nesubtiliai pakeitė temą (šį dalyką jis gebėjo puikiai). Vyras pagyrė mano Tolimųjų Rytų motyvais margintą skraistę, kurią nešioju vietoj šaliko, ir prabilo apie savo tėvynę bei tautiečius.
„Žinai, ta skara primena mano mamą. Ji turi tokių daugybę, aišku, pagamintų rankomis, bet tu turbūt nepajustum skirtumo. Taviškė – labai graži, bet, žinok, netikra. Mes – tokie žmonės, kurie vykdo visus pažadus. Jei pasakiau, kad tave vesiu, tai ir vesiu“, – lyg žirnius bėrė Shaahas, kol aš mėginau jo mintis sudėlioti kokia nors logine tvarka.
Tarstelėjau, kad žmonių patikimumas nepriklauso nuo religijos, esu tikra, kad musulmonai ne ką dažniau vykdo pažadus, nei katalikai ar induistai.
„Kodėl tu kalbi apie islamą? Aš sakau, kad pakistaniečiai – labai patikimi. O aš pats visada klausau širdies. Blogą žmogų atpažįstu iš pirmo žvilgsnio. Tu – geras žmogus, patinki man, galėtum būti mano žmona“, – prie vedybų klausimo ir vėl sugrįžo vyras nepraleisdamas progos pagirti save.
Anksčiau minėjęs, kad norėdama, galėčiau bendrauti su juo tik kaip draugė, Shaahas vėl spaudė mane į kampą (o gal taip viliojo?), prabildamas apie vedybas. Stiprėjant įtarimui dėl fiktyvių vedybų, paklausiau, kodėl jis prašęs mano tautietės draugės padėti susirasti jam būtent lietuvę žmoną, kuo mes išskirtinės?
Pakistanietis patikino, kad jį domina ne tik lietuvės, esą šių gerai net nepažįsta. Tiesiog per darbų gausą tokiame mieste vyras nespėja rasti antrosios pusės pats, tad jam reikia pagalbos. Kad turėtum tiek daug pinigų, kiek turi jis, būtina daug ir ilgai dirbti, o po to, pasak vyruko, laiko lieka tik sporto klubui (pademonstravo savo sportinę formą).
Vaikydamas mano klausimus apie santuoką dėl vizos, Shaahas papasakojo graudžią istoriją apie skyrybas su buvusia ilgalaike mergina. Esą ši buvusi turkė, tačiau studijavusi Londone. Penkerius metus jie gyveno kartu, tačiau pasibaigus studijoms ji grįžo į tėvynę. Paklausus, kodėl jis nesekė paskui savo meilę į kultūriškai jo gimtinę primenančią šalį, pakistanietis sutriko.
„Aš nemoku turkų kalbos, negalėčiau ten darbo rasti. Kaip išlaikyčiau žmoną? Be to, čia turiu savo verslą, turėčiau viską mesti. Aš noriu gyventi čia, sukurti šeimą čia, kitaip jau seniai būčiau grįžęs į Pakistaną“, – atviravo vyrukas.
Trečiadienį skaitykite apie pakistaniečio motinos palaiminimą santuokai su lietuve.
