Rengdama projektą apie lietuvius Škotijoje, tema „Archeologija, istorija, paveldas“, Škotijos lietuvių asociacijos pirmininkė Viktorija Macdonald ėmė domėtis tautiečių emigrantų praeitimi. Moteris neslepia besididžiuojanti lietuviais, mat šiems pasaulinių karų metais Škotijoje teko nelengva užduotis: „Mūsiškiai atlaikė „nerealų“ spaudimą, bet likdami kartu jie rado ir išsaugojo darbus, įsigijo namus bei išlaikė šeimas.“
Pašnekovės teigimu, iš senosios bendruomenės narių dabartiniai Škotijos lietuviai nedaug tegirdėjo apie tautiečių engimą bei diskriminaciją. Tiesa, ankstesnės bei dabartinės emigrantų kartos išlaikė panašų požiūrį – jei gerai ir sąžiningai dirbsi, visada rasi būdą pritapti. V.Macdonald tikina, kad škotai darbdaviai iki šiol lietuvius samdo noriai, net dažniau, nei saviškius.
Pavydo vis dar esama
„Vieno projekto metu senoji ir naujoji lietuvių diasporos aptarė tuometinio ir dabartinio įsidarbinimo iššūkius. Vienareikšmiškai nutarta, kad nemokant anglų kalbos kvalifikuoto darbo negausi. Mokantieji patenka į bendrą darbo rinką, kurioje konkuruoja su vietiniais ir kitų šalių imigrantais, tad natūralu, kad konkurencija – didelė. Reiktų nustoti skųstis ir jei jau pasirinktas emigracijos kelias, susikoncentruoti ir siekti tikslo. Ypač šiais laikais“, – žodžių į vatą nevyniojo pašnekovė.
Ankstesnės bei dabartinės emigrantų kartos išlaikė panašų požiūrį – jei gerai ir sąžiningai dirbsi, visada rasi būdą pritapti.
Lietuvių asociacijos pirmininkė neslėpė, kad pavydo lietuviams iš aplinkinių netrūksta. Mat emigrantai greičiau perpranta darbo reikalavimus bei gerina savo gyvenimą. Tai moteris laiko didžiuliu komplimentu tautiečiams.
Kalbėdama apie dabartinius jaunus emigrantus V.Macdonald džiaugėsi, kad jie yra itin vertinami Škotijoje, ypač studentai. Glazgo ir Stratklaido universitetų dėstytojai be akcento taria lietuvių studentų pavardes, negaili jiems liaupsių dėl uolumo, žingeidumo ir gabumų bei džiaugiasi gavę lietuvių studentų.
Nuo pirmosios išeivių iš Lietuvos bangos Škotijoje Glazgo universitete studijavo daug lietuvių, tad ne visi atvykėliai pateko į anglies kasyklas bei metalo apdirbimo gamyklas. Vienas iš tokių senosios kartos atstovų – Andrew Traubas (Andrius Traubas) buvo Edinburgo universiteto Architektūros katedros vedėjas.
„Škotijoje galioja begalė įstatymų lygioms teisėms užtikrinti bei imigrantų integracijai. Bent jau mes jaučiame, kad jie vertina tautų įvairovę. Supranta, ką skirtingos tautos gali suteikti valstybės konkurenciniam pranašumui. Beje, lenkų bendruomenė tiek tarpukaryje, tiek po karo, buvo labai versli, kūrė įmones, kuriose darbino ir savus, ir škotus, ko negalėčiau pasakyti apie lietuvius“, – sakė pašnekovė.
Škotijos lietuvių aplinką V.Macdonald palygino su Anglijos bei neslėpė, kad pastariesiems emigrantams kur kas sunkiau: „Po pastarojo vizito į Lietuvos ambasadą Londone, galiu kategoriškai teigti, kad lietuviai Anglijoje, kuri iš principo, ekstremaliai rasistinė, kenčia nuo ksenofobijos. Škotijoje nusiskundimų neteko girdėti, bent jau naujoji lietuvių diaspora puikiai integruojasi.“
Lietuviai Anglijoje, kuri iš principo, ekstremaliai rasistinė, kenčia nuo ksenofobijos.
Po referendumo dėl Jungtinės Karalystės likimo ES, Škotijos premjerė visų etninių mažumų atstovus sukvietė į konsultacinį renginį. Jame buvo išklausyta imigrantų norint tobulinti įstatymus bei iškelti nerimą keliančius klausimus Europos Komisijai. Vyriausybės norą užtikrinti imigrantus, kad jie laukiami ir į jų poreikius atsižvelgiama, pašnekovė laiko aiškiu pagarbos kitataučiams įrodymu: „Škotija jaučiasi dėkinga ir vertina tai, kad mes ją pasirinkome savo namais.“
Patriotizmo neišsižadėjo
„Reikėtų nepamiršti, jog emigracija į Škotiją buvo lietuvių, bėgusių nuo karo ir rusų, sąmoningas pasirinkimas. Bet kas buvo geriau, nei mirtis ar tremtis į Sibirą. Atvykę darbo klasės emigrantai tuoj pat susirasdavo darbus, nes jų darbo etika buvo aukštesnė už škotų. Žinoma, jie dirbo už mažesnę algą, kas piktino vietinius ir airius, tuomet taip pat keliavusius į Škotiją dirbti. Taip pat prasidėjo konkurencija su lenkais“, – kalbėjo V.Macdonald.
Kalbėdama apie ankstesnių ir dabartinių Škotijos lietuvių kartų ryšį bei patriotiškumą, emigrantė pasakojo, kad mūsiškiai stengiasi išlaikyti meilę savo šaliai ir kilmei. Lietuvių – škotų klube švenčiamos nacionalinės šventės, anksčiau per jas buvo dėvimi tautiniai kostiumai, šokami tradiciniai šokiai, Glazge įkurta lietuviška biblioteka.
Lietuvių asociacijos pirmininkė svarsto, galbūt dėl to vietiniai taip gerbia lietuvius: „Škotai gerbia tautas, vertinančias savo šaknis ir kilmę. Jei jie mato, kad žmogus negerbia savo paties kilmės, jo taip pat negerbs ir nepriims į savo ratą.“
Emigrantės teigimu, ne visi pasaulinių karų metais į Škotiją emigravę tautiečiai keitėsi pasus bei pavardes, tačiau supranta, kodėl daugelis taip darė. Pasak pašnekovės, daugybė senosios lietuvių kartos atstovų keitė pasus dėl saugumo – kad jų nesumaišytų su rusais ir neišsiųstų kariauti Rusijos armijos gretose. Taip pat buvę paprasčiau rasti darbą.
Tiesa, ne visi lietuviai taip elgėsi, iki šių dienų tebėra emigrantų, išlaikiusių pavardes ir puikiai prisitaikiusių svetimoje šalyje net tokiais pavojingais metais. Moteris neslepia, kad škotų – lietuvių klube nebelikę tikrų lietuvių, tik 2–4 kartos jų palikuonys, tačiau pasididžiavimo savo šaknimis jiems netrūksta.
