Netoliese sėdėjusių moterų grupelė ėmė režisieriaus klausinėti, ar jis pats turi vaikų (leisdamos suprasti, kad jų neturėdamas, matyt, nelabai turi teisę apie tai kalbėti), vėliau kažkas pasiteiravo, ar be dviejų filmų apie pedofiliją jis dar ką nors planuoja kurti (suprask, gal jam tik tai ir terūpi?), o galiausiai visai pasikuždėdamos moterys priėjo prie išvados, kad „gal jis ir pats toks“.
Žodžiu, 36 metų režisierius debiutiniais filmais pataikė tiesiai į taikinį ir iškėlė problemą, apie kurią dalis žiūrovų, panašu, atsisakė net pradėti mąstyti.
Kino festivalyje „Scanorama“ buvo parodyti du jo filmai. Kartu su Thomu Reideriu jis sukūrė dokumentinį filmą „Prisipažinimas“. Jo metu jaunas archeologijos studentas Svenas prieš kamerą išpažįsta seksualinį potraukį vaikams. Vieša išpažintimi vaikinas tarsi siekia užsitikrinti, kad jam pavyks neperžengti draudžiamos ribos ir liguistos fantazijos liks tūnoti jo galvoje, nepavirtusios veiksmais.
Meniniame filme „Ramus gyvenimas“ sūnus sužino, kad jo mylimas tėvas slapta geidžia dukters. Pagyvenęs vyras nė karto neprisilietė prie savo vaiko, priešingai, saugodamas ją elgėsi perdėtai šaltai, o savo polinkius malšina masturbuodamasis prieš dukters vaikystės nuotraukas. Netrukus paslaptį sužino visa šeima ir prasideda vienos paros tragedija.
Ar nusikalstamos mintys lygu nusikaltimo padarymui? Ne, savo filmais atsako austras S.Meise, net jei kalbame apie tokią jautrią temą kaip vaikų tvirkinimas. Štai ta mintis, kurią taip sunku priimti ne tik minėtoms filmo žiūrovėms. Apie tai – interviu su režisieriumi.
- Pedofiliškų polinkių kamuojamas tėvas iš „Ramaus gyvenimo“, kai jo paslaptis išaiškėja, iš pradžių galvoja nusigerti, vėliau prisipažinti policijai arba nusišauti, bet galiausiai nusprendžia imituoti nusikaltimą, kad jį tiesiog sulaikytų. Kodėl jo pasirinkimas būtent toks?
– Tokiu būdu jis bando įveikti kaltės jausmą. Tokie žmonės yra linkę patys save kriminalizuoti, nes jie bando susitvarkyti su nusikalstamomis mintimis. Ne visus, bet kai kuriuos iš jų kaltės jausmas sustabdo nuo nusikalstamo poelgio.
– Viena iš sunkiausiai priimamų idėjų jūsų filme turbūt yra ta, kad didžiausia auka yra tėvas - vyras, kuris fantazavo apie savo dukterį. Kodėl?
– Taip, nes šeima neranda būdų, kaip spręsti šią problemą ir jį tiesiog atstumia, nors jis iš tiesų nėra blogas žmogus
Šeima yra šokiruota. Vyras yra šeimos galva ir jie nieko panašaus negalėjo pagalvoti. Jie mylėjo tėvą ir staiga buvo priversti iš naujo įvertinti savo jausmus. Bet šeima to nesugeba padaryti, todėl aš manau, kad tėvas yra savo artimiausios aplinkos auka. Juk jis pats jaučiasi nelaimingas dėl savo fantazijų, kovoja su jomis, nenuskriaudžia dukters, bet nieko su mintimis negali padaryti, nes yra tarsi apsėstas.
Žinoma, ir kiti šeimos nariai yra aukos. Juk tėvas dėl savo problemų visąlaik labai šaltai elgėsi su dukra. Todėl dukrai sužinoti, kodėl tėvas taip elgėsi, iš tiesų yra net didelis palengvėjimas. Paaiškėja, kad šaltumą lėmė ne meilės stoka, o manija. Tačiau drauge ji dėl to turėjo kentėti visą vaikystę, todėl taip pat yra auka.
– Kodėl ta pačia tema kūrėte ne tik meninį, bet ir dokumentinį filmą?
– Tai nebuvo suplanuota. Laikraštyje perskaitėme apie projektą, kurio metu buvo siūloma terapija pedofilams, kad jie netaptų nusikaltėliais. Mane tai sudomino, nes iki tol man pedofilas reiškė žmogų, kuris tvirkina vaikus. Kitaip tariant, pedofilas automatiškai man reiškė nusikaltėlį. Aš nemačiau skirtumo tarp to, kuris tiesiog fantazuoja, ir to, kuris jau tvirkina vaikus.
Todėl nusprendėme parašyti „Ramaus gyvenimo“ scenarijų ir pradėjome gilintis į problemą. Taip susipažinau su daugybe žmonių, vienas iš jų buvo Svenas. Jis vėliau tapo dokumentinio filmo „Prisipažinimas“ pasakotoju.
Iš pradžių paklausėme, ar galėtume įrašyti jo pasakojimą mūsų tyrinėjimams. Bet jo pasakojimas darėsi vis įdomesnis ir įdomesnis, todėl nusprendėme, kad reikėtų sukurti ir antrą filmą, šįkart – dokumentinį.
– Ar sunku buvo Sveną įtikinti filmuotis?
– Ne. Tiesą sakant, mums nereikėjo jo įtikinėti, nes sprendimą priėmėme kartu. Tuo metu studijavau kino režisūrą Vienos kino akademijoje ir buvome nutarę sukurti trumpą maždaug dvidešimties minučių filmą. Tačiau galiausiai supratome, kad problema yra per didelė ir jos nesutalpinsime į dvidešimt minučių. Todėl jis ilgėjo ir pavirto į ilgametražį dokumentinį filmą.
– Kaip į šiuos filmus reagavo žiūrovai Austrijoje ar kitose Vakarų Europos šalyse?
– Žinoma, skirtingai, bet niekada nesulaukėme neigiamos reakcijos. Tema susidomėję žiūrovai tvirtindavo, kad gerai, jog apie tai kalbama. Kaip visada, vieniems filmai patiko labiau, kitiems mažiau, bet niekada nesulaukėme politinio pasmerkimo, kad apie tai kalbėti ar taip kalbėti negalima.
– Kalusiu to, nes žiūrint jūsų filmą „Ramus gyvenimas“ man pasirodė, kad dalis žiūrovų visiškai negalėjo priimti pagrindinės filmo idėjos, kad ne visi pedofiliškų fantazijų apsėsti vyrai automatiškai tampa nusikaltėliais. Ar jūs tai pajutote?
– Nebūčiau toks tikras. Sunku sužinoti, ką žmonės iš tikrųjų galvojo. Bet kai kurie žmonės iš tikrųjų filmo negalėjo priimti ir iš jų pasisakymų galėjau suprasti, kad jie atitolina save nuo problemos.
– Ar prieš atvykdamas į Lietuvą jūs buvote girdėję apie tai, kad pedofilijos tema Lietuvoje yra viena svarbiausių jau kelerius metus?
– Ne, nežinojau ir dabar nedaug žinau. Bet Austrijoje mes turėjome du garsius atvejus – Nataschos Kampusch ir Jozefo Fritzlio, ir žiūrovai vertino galimybę apie tai pamatyti filmus ir apie tai kalbėtis. Žmonės man pasirodė atviri temai ir nelinkę jos demonizuoti, nors Austrijoje yra išaiškėjęs ne vienas vaikų tvirkinimo atvejis. Juk demonizavimas mūsų niekur nenuves.
– Įsivaizduokite, kad susitinkate su žmogumi, kuris jūsų filmo „Ramus gyvenimas“ idėjos visiškai nepriima. Kokiais argumentais mėgintumėte jį įtikinti?
– Reikia vaikų tvirkintojus, taigi nusikaltėlius, skirti nuo žmonių, kurie suvokia savo jausmus, mintis ir polinkius ir mėgina su tuo tvarkytis, netapti nusikaltėliais. Ši skirtis yra tas taškas, nuo kurio galime pradėti suprasti problemą ir žmogų, kurį ji kamuoja.
– Ar yra efektyvus būdas, kaip tokių fantazijų kamuojamam žmogui pasveikti?
– Kiek žinau, tai yra psichologinis sutrikimas ir jis nėra pagydomas. Dokumentiniame filme mes rodėme žmogų, kuris savanoriškai pasiryžo kastracijai, kad atsikratytų fantazijų. Po to jo seksualinis poreikis nuslopo, bet fantazijos liko. Tai įaugę į asmenybę.
– Tada pateiksiu klausimą, kurį jau girdėjote iš žiūrovų – ar galima tokį žmogų, net jei jis tvardosi, palikti vieną su vaikais?
– Aš tuomet atsakiau, kad galima. Bet turėjau galvoje, kad nėra kito pasirinkimo, nes taip nuolat nutinka, mums to nežinant. Vaikų yra visur, o visų situacijų juk nesukontroliuosi.
Įsivaizduokite, kad jūsų geras draugas ar brolis ateina ir prisipažįsta kenčiantis nuo tokių fantazijų. Kaip jūs elgtumėtės? Man atrodo, kad geriau žinoti jo mintis ir polinkius, nei užsimerkti ir apsimesti, kad nieko nematai. Todėl negalime problemos vienpusiškai apibendrinti. Toks žmogus turbūt negalėtų dirbti vaikų darželyje, bet tam tikrais atvejais galėtų būti taip, kad paliktume jį vieną su vaiku.
