T.Novikova su bendražygiu fiziku iš Rusijos, tarptautinės mokslinės aplinkosaugos organizacijos „Bellona“ ekspertu Andrejumi Ožarovskiu Baltarusijos specialiosios paskirties milicijos pareigūnų buvo sulaikyti liepos 18-ąją, kai bandė Rusijos ambasadai perduoti viešą laišką.
Aktyvi Astravo AE statybų priešininkė teisme sužinojo, kad yra teisiama už smulkų chuliganizmą – neva ji šlykščiai keikėsi gatvėje.
– Papasakokite, kaip su jumis buvo elgiamasi tas penkias paras.
– Sulaikymas ir suėmimas man buvo labai netikėtas, per trejus su puse mūsų veiklos metų to nebuvo. Mes esame žinomi ir už Baltarusijos ribų, dalyvaujame tarptautinėse kampanijose, nebuvo reikalo mūsų suimti.
Labai išsigandau, nes sunkiai sergu – man skydliaukės vėžys, kasdien turiu gerti vaistus, tačiau apieškant iš manęs atėmė skydliaukės hormonų tabletes. Be šių vaistų žmogus nenumirs, bet jo būklė smarkiai pablogės, jis kankinsis – negalės judėti, sustreikuos širdis. Aš jiems iškart pasakiau, kad rytą neišgėriau tabletės, tačiau mane nuramino, kad bus suteikta medicininė pagalba, viskas man bus gerai. Po to 8 valandas buvau laikoma be maisto, be vandens, tabletės niekas nedavė. Vėliau, kai buvau nugabenta į teismą, ilgai įtikinėjau, kad man būtini vaistai. Kitus medikamentus, kurie užkerta kelią metastazėms, gavau tik po dviejų dienų.
Fizinio smurto nepatyrėme, tačiau spaudimą jautėme. Pavyzdžiui, lauknešėlius mums kažkodėl atnešdavo 3 valandą ryto, kamera buvo apieškoma kasdien. Net juokinga – juk vieną kartą apieškojo, kam tai daryti antrą, trečią kartą? Buvo vienas pareigūnas, kuris ateidavo tam, kad viską sujauktų, jis elgėsi įžūliai, mėtė daiktus, maistą. Man tokie dalykai yra baisūs.
Ant tų lentų pritvirtintos 45 laipsnių kampu pakrypusios medinės pakylėlės. Tai yra pagalvės. Nežinau, kas jas sugalvojo. Jeigu žmonės miega padėję ant jų galvas, po trečios paros nebegali pajudėti, nes skauda visą kūną.
Suimtųjų gyvenimo sąlygos ten nepavydėtinos. Niekam nėra skiriama lova, vakare visus sulaikytuosius, tarp kurių yra prasigėrusių benamių, darančių po savimi, įvairiomis ligomis sergančių žmonių, tiesiog suvaro į patalpą. Joje – pakyla iš plikų medinių lentų. Ant tų lentų pritvirtintos 45 laipsnių kampu pakrypusios medinės pakylėlės. Tai yra pagalvės. Nežinau, kas jas sugalvojo. Jeigu žmonės miega padėję ant jų galvas, po trečios paros nebegali pajudėti, nes skauda visą kūną.
Dieną, kai mane suėmė, rengiausi eiti į Rusijos ambasadą, pasipuošiau. Įsivaizduokite, taip apsirengusi buvau nuvesta į tą patalpą pas benamius. Man labai pasisekė, kad kartu buvo merginos, kurios turėjo miegmaišį, galėjau miegoti užsiklojusi jo kampu. Tos pačios merginos turėjo knygų, tad po kelių dienų supratau, kad patogiau miegoti pasidėjus po galva storą knygą.
Man pasisekė, kad mane suėmė vasarą, nes žiemą toje kameroje, kurioje buvau laikoma, vidutinė paros temperatūra – 1 laipsnis. Žmogui neduoda nieko, su kokiais drabužiais ar apavu jį paėmė, taip jis ir sėdi.
– Ar po to, kai valdžia pademonstravo savo jėgą, jūs nesibaiminate dėl savo saugumo?
– Bijoti jau vėlu. Jei valdžia norės su mumis susidoroti, ji tai padarys. Šiuo metu valdžią reikia pamėginti įtikinti, jog ji to neturi daryti. Kaip tai padaryti, aš nežinau. Iš tiesų visa tai kas vyksta yra cinizmas ir žiaurumas.
Aš mačiau apie 60 metų vyrą, kuris labai negalavo. Paaiškėjo, kad jam – chroniškas inkstų nepakankamumas, ir tuo metu kai vyrui turėjo būti daroma dializė, jį sulaikė dėl kažkokios prieš dešimt metų užvestos bylos. Tiesiog kažkoks pareigūnas nusprendė, kad ją reikia atnaujinti. Įsivaizduokite: žmogus – kritinės būklės, atvykę medikai klausia milicininkų, ką jiems daryti. Milicininkas ir sako: taigi rytoj jį paleisime, iki rytojaus gal pakentės.
Taip mano šalyje elgiamasi su žmonėmis. Tai yra sistemos požiūris į žmogų, gyvybė nieko nereiškia, nesvarbu, pakentės žmogus, ar neiškęs. Svarbiausia tam milicininkui gauti savo algą, o ar mirs kas nors, ar kentės, jam neįdomu. Bet ne visi tokie, kai buvau sulaikyta, vienas pareigūnas davė man vandens buteliuką, užjaučiančių yra visur.
– Trumpam atvykote į Lietuvą. Kokiu tikslu?
– Vilniuje susitinku su kolegomis ekologais, kovojančiais prieš Visagino, Astravo ir Baltijos atominių elektrinių atsiradimą. Ekologiją išmanantys žmonės, mokslininkai supranta, kad AE yra pavojingos, todėl stengiasi, kad ši informacija pasiektų žmones.
Baltarusijoje tai daryti sunku, nors ir yra opozicinės visuomenės informavimo priemonės. Oficiali žiniasklaida apie atominę energetiką skleidžia daug melo, žmonėms aiškinama, kad ji visiškai nekelia jokios grėsmės. Tačiau jei tai būtų tiesa, jiems nereiktų suiminėti žmonių. Valdžia turėtų argumentų pagrįsti tai, kas yra sakoma.
– Kas jus konkrečiai neramina dėl Astravo AE?
– Baltarusijoje labai dažni onkologiniai susirgimai. Esant normaliai aplinkai žmonės nesuserga skydliaukės vėžiu, tai Černobylio efektas. Aš manau, kad baltarusiai ir taip nukentėjo nuo Černobylio AE, kam juos dar nuodyti? Nėra saugių elektrinių, veikianti AE į orą išmeta radionuklidus, pavarčius poveikio aplinkai vertinimą, mes pamatysime visą Mendelejevo lentelę – visa tai išmetama į aplinką.
Be to, Baltarusija AE stato darydama siaubingus pažeidimus. AE projekto užsakymas buvo padarytas gegužės 31 dieną. Tai reiškia, kad karjeras išraustas be architektūrinio projekto. Ir karjeras, beje, pradėtas kasti ne pastatui, o reaktoriaus salei. Tai baisu. Tokios praktikos nėra nė vienoje šalyje, net sovietų sąjungoje taip niekas nedarė.
– Kaip manote, kuri atominė elektrinė – Lietuvos ar Baltarusijos – turi daugiau galimybių būti pastatyta?
– Mes ilgai diskutavome šiuo klausimu, konsultavomės su specialistais. Po nelaimės Fukušimoje, grėsmė, kad jos visgi bus pastatytos, išaugo.
Baltarusijoje labai dažni onkologiniai susirgimai. Esant normaliai aplinkai žmonės nesuserga skydliaukės vėžiu, tai Černobylio efektas. Aš manau, kad baltarusiai ir taip nukentėjo nuo Černobylio AE, kam juos dar nuodyti?
Pasaulinės atominės energetikos kompanijos gyvena pagal verslo taisykles. Įsivaizduokite, kad vieną dieną šios kompanijos praranda pirkėjus. Po Fukušimos atominės energetikos bendrovių paslaugų reikia mažiau, nes kai kurios šalys nebenori plėtoti šios energetikos rūšies. Ką joms daryti? Verslininkams belieka kreiptis į tokias šalis, kuriose nėra demokratijos, kaip, pavyzdžiui, Baltarusija, arba į tas, kuriose nėra supratimo, kas yra atominė energetika.
Turiu pabrėžti, kad Astravo elektrinės nori ne Baltarusija, o jos valdžia. Energetiniams šalies poreikiams tenkinti jos nereikia. Nepamirškime, kad pas mus laukuose pūva tai, iš ko būtų galima gaminti biokurą.
Tad valdžią motyvuoja kas kita: pirmiausia, iš Rusijos gaunami pinigai. Ir įsivaizdavimas, kad jei pas mus bus elektrinė, šalis tarptautinėje arenoje įgis kitą statusą. Tokia nuomonė Baltarusijoje skambėjo ne kartą. Kas tai per naujas statusas, galime tik spėlioti.
– Ko tikitės pasiekti savo veikla?
– Iki suėmimo mūsų šansai buvo dideli, savo galimybes išnaudojome tiek, kiek įmanoma. Tačiau po arešto viskas pasikeitė ir galimybes vertinu prastai. Valdžia parodė, kad naudos bet kokius būdus ir kad ji neturi jokių etinių ar moralinių stabdžių. Prieš mus tai buvo panaudota pirmą kartą, o Andrejui Ožarovskiui (žinomam Rusijos branduolinės fizikos ekspertui – aut.) dešimt metų uždrausta atvykti į Baltarusiją.
– Ar jaučiate visuomenės palaikymą?
– Taip, jaučiame didelę paramą. Pavyzdžiui, kol buvau už grotų, nepažįstami žmonės nešė lauknešėlius, rašė telegramas. Tiesa, pastarųjų negavome. Internete žmonės rašė palaikančius komentarus, mano draugai, kurie nėra ekologai, nekovoja prieš AE statybas, po mano suėmimo kategoriškai pasisako prieš valdžios planus. Žmonių parama yra gerai, kitas klausimas – kiek mes galime paveikti esamą situaciją. Jei valdžia supras, kad daugybė žmonių aktyviai priešinasi, galbūt tai galėtų tapti barjeru.
Lietuva taip pat turėtų pagalvoti, ką ji galėtų padaryti. Juk šis objektas visai šalia jūsų. AE statoma be projekto, nejau tai nebaisu? Nesakau, kad jūs turite protestuoti, bet galėtumėte užduoti klausimus, kodėl viskas daroma taip, kodėl yra pažeidimųi. Galbūt būtų galima pakviesti Baltarusijos valdžią pokalbiui, įtikinti juos, kad bent jau nedarytų pažeidimų, o geriausiu atveju – atsisakytų planų.
Apskritai šie projektai labai uždari, visuomenė apie juos nieko nežino, tik vėliau paaiškėja radiacijos nuotėkiai. Atliekų laikymo, eksploatacijos nutraukimo, saugumo problemos neišspręstos. Atominė energetika yra ne kartą parodžiusi, kokia pavojinga ji yra.
