 |
| M.Matulionio nuotr./Biatlonininkas Tomas Kaukėnas |
Pats sportininkas teigia, kad niekada nesigiria dvidešimt kažkelinta vieta, tiesiog dirba ir siekia rezultatų. Bet atsižvelgus į biatlono sportininkų ugdymo sąlygas Lietuvoje, galima sakyti, kad rezultatai mažų mažiausiai neblogi. Uteniškis neslepia, kad asmeniniai rekordai vis tiek džiugina.
15min.lt domisi, kodėl sportininkas sugalvojo pasukti Algimanto Šalnos mintu keliu ir su kokiais sunkumais susiduria lietuvių kiek primirštos sporto šakos – biatlono– sportininkai.
– Kas jus atvedė į sportą, būtent į biatloną? Kaip susidomėjote juo?
– Nuėjau į biatlono treniruotes, tik todėl, kad man labai patiko šaudyti. Mano senelis ir tėtis labai mėgsta medžioti, dar vaikystėje mane nusivesdavo į medžioklę. Taigi ir mane žavėjo ginklai, pats šūvis, jo akimirka. Būdami dar maži su draugu, pamenu, užklydome į žiemos sporto centrą, ten sužinojome, kad ruošia biatlonininkus, bet mums įdomiausia buvo tai, kad moko šaudyti. Pradėjau lanktytis ten ir dažniau. Bet apie patį biatloną negalvojau, išvis apie sportą nieko nesupratau.
Su biatlonu kaip sportu susipažinau būdamas 10-ties metų, kai į klasę atėjo biatlono treneris ir pakvietė mus į treniruotes. Svarbiausia man vėl gi buvo tai, kad pažadėjo, jog leis pašaudyti, tik todėl ir sutikau lankyti. Treniruotės prasidėjo nuo teorinių žinių, aišku, man tai buvo neįdomu, kartais dar žaisdavome su draugais futbolą per treniruotes, tačiau aš laukiau šaudymo. Vis klausdavau trenerio, kada gi pagaliau galėsim pašaudyti?
Praėjo kuris laikas ir mane ėmė vis mažiau dominti, netraukė, tada treneris pagaliau suteikė galimybių pašaudyti. Tada susidomėjimas išaugo, tačiau šautuvai buvo dirbtiniai, net kvapo nejusdavai, todėl naujasis susidomėjimas truko neilgai. Laukiau tų tikrųjų treniruočių.
Žiemą pradėjome treniruotis slidinėti, labai gerai pamenu kaip sunkiai įveikiau pirmąjį ratą – 330 metrų. Nukritau 6 kartus, visas sušlapau ir labai nuvargau. Aišku, laikui bėgant įvaldžiau techniką, treneris mokė ir posūkių ir kitokių
 |
| J.Dombrovskio nuotr./Biatlonininkas Tomas Kaukėnas |
subtilybių, pamažu įsitraukiau. Galiausiai po metų sulaukiau ir to, ko čia atėjau – tikrųjų šaudymo treniruočių.
Pamenu žiemą pasiūlė man dalyvauti varžybose, nenorėjau, bet įkalbėjo draugai. Gerai pasirodžiau. Tada pastebėjau, kad neblogai sekasi, tai sukėlė norą, supratau, kad jei dar pasistengsiu, galiu dar geriau. Buvau pirmas savo amžiaus grupėje, tada užsibrėžiau siekti dar geresnių rezultatų.
Vėliau atsirado ir dar vienas tikslas, man patiko važiuoti į varžybas, tai buvo proga pakeliauti, nes su šeima keliauti negalėjome. Patiko aplankyti vis kitus miestus, tai irgi skatino ruoštis. Pirmos varžybos buvo Latvijoje, tai buvo pirmoji mano kelionė į užsienį. Pakeičiau aplinką, pamačiau kažką naujo, dar gavau medalį, buvau visiškai sužavėtas.
– Šių metų pasaulio čempionate pasiekti tikrai neblogi rezultatai, ar pačiam buvo staigmena?
– Pats esu pesimistas, dažniausia galvoju, kad nieko nepavyks pasiekti, treniruojuosi ir tiek. Manęs niekada netenkino 10 vieta antroje lygoje, tik nežinojau, ar galiu geriau, todėl nieko ir nesitikėjau. Tik šie metai viską pakeitė, pasaulio čempionate buvau ir 22, ir 23, tai mano asmeniniai rekordai. Supratau, kad galiu. Man trūksta, galbūt tik tam tikros pagalbos iš šalies.
– Ko būtent trūksta? Labiausiai.
– Svarbiausia profesionalios pagalbos, kuri aišku kainuoja. Pasaulio čempionate, buvau vienas iš tų, kurie atvyko su mažiausiu biudžetu. Turnyrinėje lentelėje dar 30 sportininkų, atsidūrusių žemiau manęs, turėjo didesnį finansavimą, jau nekalbu apie tuos, kurie aukščiau. Džiugina tai, kad būdami tokioje situacijoje, dar galime neblogai pasirodyti, bet norint tobulėti reikia įdėti ne tik darbo. Kartais tik kyla toks klausimas, koks būtų mano fizinis pasiruošimas, jei sąlygos būtų geresnės?
Mano manymu, svarbiausias šiam sportui yra darbas, reikia aukoti viską jei nori kažko pasiekti, negali būti šiek tiek ten, šiek tiek ten. Aukoti ir draugus, ir šeimą, turi viską atiduoti tik sportui. Aišku, turi būti ir talento. O trečias – aprūpinimas, kurio ir trūksta.
Labiausiai man reikėtų šaudymo trenerio. Mano treneris yra puikus, bet svarbu turėti šaudymo specialistą, gali būti, kad darau mažytę klaidą, kurią galėtų pastebėti tik meistro akis. Ir jos ištaisymas galėtų daug pakeistų. Gal ne taip laikau ranką ar negerai užsiimu poziciją. Paradoksalu tai, kad nors šaudymą aš labiausiai ir mėgstu, varžybose būtent jis man ir pakiša koją.
– Su kokia situacija susiduriate pasaulio čempionatuose, juk komanda turi sudaryti ir pagalbinis personalas, ar toks lydi jus? Kaip su įrangos aprūpinimu?
– Įranga nesiskundžiu. Su slidėmis problemų nėra, gaunu iš rėmėjų, todėl tikrai esu patenkintas. Šautuvą irgi. Tik yra kita problema, jį reikia deramai paruošti. Šautuvą reikia prišaudyti, tinkamai paruošti, tai daroma tik Vokietijoje, o ten reikia laukti didžiules eiles.
Taip pat neblogai būtų masažistas, jį reikia kartu su savimi vežiotis, o niekas už dyką juk nevažinėja. Aišku ir slidžių tepėjai, ruošėjai. Aš apie psichologą jau net nesvajoju (juokiasi).
Aptarnaujantis personalas gali pasirodyti smulkmena, bet tos smulkmenos ir lemia daug ką. Kai pasižiūri į kitas komandas, po žmogų ar net kelis ir prie finišo linijos, ir prie kiekvienos pakalnės ar posūkio, sportininkui reikia tik atlikti savo darbą.
O čia, kai prieš startą tu ne kaupiesi ir bandai sutelkti jėgas, atsipalaiduoti ar kaip tik susiimti, apšilinėji, ir tau reikia bėgioti. Tie slidžių paruošimo kambariai ne arti, taigi dar prieš startą bėgi jų atsinešti. Aš nesakau, kas labai sunku nubėgti, bet psichologiškai jau turi būti susitelkęs į varžybas, o ne į tą grafiką, apšilti, nueit, paimt. Aišku, kitos komandos turi ir psichologus, apie kuriuos aš jau net nekalbu.
Prieš varžybas sportininkui geriausia būdų apšilinėti, kauptis ir emociškai ruoštis varžyboms. Bet koks blaškymasis nukreipia dėmesį ir koncentraciją. O dar turi bėgti gera galą slidžių pasiimti ar panašiai.
Šiame pasaulio čempionate dalyvavome 5-iese, kalbu apie vyrų rinktinę. Vežėmės vieną bendrą masažistą, du slidžių tepėjus ir trenerį. Visa tai net ne vienai vyrų rinktinei, o ir moterų.
Turbūt nereikia pasakoti to, kad masažistas ir gydytojas būtų gerai, kad būtų visada. Dirbtų ne tik šioje srityje ilgai, bet ir su sportininkais, žinotų jų traumas, silpnas vietas ir t.t. Gydytojas taip pat, turime bendrą Lietuvos biatlono federacijos gydytoją, kuris kaip poliklinikoje nuo slogos vaistų išrašo ir tiek. Gydytojas, bet ne sportininkų.
Jei nuolat turėtume šaudymo trenerį, masažistą ir du slidžių ruošėjus, jau būtų lengviau, daug.
– Kas labiausiai palaiko, padeda?
– Šeima nevažiuoja palaikyti į pasaulio čempionatus ar šiaip užsienyje vykstančias varžybas, pakankamai brangiai apsieina, juk ir kainos kitur skiriasi nuo Lietuvos. Jei mūsų šalyje, tai taip, atvažiuoja, vieną dieną pabūna, pasižiūri ir važiuoja atgal. O kitoje šalyje, juk reikia ir nakvynės susirasti ir maitintis, atrankos varžybos vyksta apie savaitę, tai nemažai išlaidų susidarytų. Dar kartais atvažiuoja į Latviją ar Estija.
Mūsų komandoje dabar jau nebloga atmosfera, vienas kitą palaikome, padedame, patariame kaip geriau, jei kokią klaidą pastebime – pasidaliname. Aišku ir treneris labai prisideda, padeda.
– Minėjote, kad prieš kelerius metus pasikeitė treneris, kokių naujovių atnešė?
– Taip, prieš kelerius metus pradėjome dribti su treneriu iš Baltarusijos Viktoru Korčaginu. Jis geras savo srities žinovas, treniravo ir Baltarusijos rinktinę, ir su rusais yra dirbęs, biatlono pasaulyje jis žinomas neblogai.
Pasikeitė nemažai kas. Visų pirma treneris pradėjo reikalauti nuoseklių treniruočių, sistemos. Anksčiau būdavo įvairiais. Jei yra pinigų, tai važiuojame į užsienį treniruotis, jei ne, tai ne. Tokios treniruotės ir būdavo. Dabar turime planus, tvarkaraštį.
Nežinau, ar čia trenerio nuopelnas, bet šiemet pradėjome skraidyti lėktuvais į varžybas, tai palengvino mūsų dalią. Anksčiau važiuodavome autobusu ar mašina, tai atimdavo ir laiko, ir jėgų. Po tokios kelionės negali išbėgti iš karto į varžybas, reikia bent kelių dienų, kad kojos atsigautų.
Taip trenerio nuopelnas, kad pradėjome dalyvauti estafetėse, jis reikalauja ugdyti ne pavienius sportininkus. Ir šiaip, dabar komandos atmosfera labai gera. Visi bendraujame, padedame vieni kitiems. Stovyklos dažniausiai būna ir su moterų komanda, su jomis taip pat sutariame neblogai. Būna linksma, daug juokaujame. Kartais gal net per daug (juokiasi), bet prieš varžybas surimtėjame.
– Kokie planai dabar? Koks krūvis, kaip treniruojatės pasibaigus aktyviajam sezonui?
Pasiruošimas priklauso nuo laikotarpio. Varžybų laikotarpiu aišku intensyvesnis treniruočių tvarkaraštis, pereinamuoju laikotarpiu, kaip dabar, kiek mažiau, reikia ir nuo biatlono pailsėti (šypsosi). Balandį štai prasidės
 |
| LBF/Tomas Kaukėnas biatlono varžybose |
vadinamasis pereinamasis etapas, per kurį treniruojamės 4–5 kartus per savaitę. Gegužę gal jau intensyvės treniruotės, manau, po 6 kartus per savaitę ir gal po truputį pradėsime ir šaudyti. Pereinamuoju laikotarpiu daug šaudyti nėra tikslo, intensyviau jau nuo kokio birželio, greičiausiai kasdien. Vasarą jau išvis pradėsime intensyvesnės treniruotės, šaudysime kasdien, treniruosimės su riedslidėmis, kol neprasidės pirmosios stovyklos.
Kai tik iškrenta pirmasis sniegas keliaujame į aukštikalnes, į Norvegiją, į Suomiją, tada prasideda pasaulio čempionato etapai ir tiesiai į varžybas.
– Kokį sportininką galėtumėt pavadinti savo autoritetu?
– Galvojau apie tai. Tie lyderiai manęs nežavi. Nepagarbūs, užrietę nosis, finišuoja ir lyg juokiasi iš kitų. Aš manau, kad lyderis turėtų būti kitoks.
Man patiko Ole Einaras Bjorndalenas, niekada nesidžiaugdavo pergale, kol varžybų nebaigė visi sportininkai, nors visi jau aiškiai žinodavo, kas nugalėjo. Jis paprastas ir žmogiškas.
O visi tie, kuriuos matote per televizorių, kuriuos daug filmuoja, jie ir bendrauja tik tarpusavyje, o mes – kurie už kadro – irgi tarpusavyje (juokiasi). Nepaklausi jų, „kaip sekasi?“, jie lyg nemato, tokių kaip mes.
Šiuo metu autoritetu galėčiau įvardinti italą Lukasą Hoferį, jis jaunas, labai talentingas, jau nemažai pasiekęs. Ir slidinėjimo, ir šaudymo technika man patinka. Sakyčiau, kad jis toks lyg ir pavyzdys.
– Kokie dabartiniai tikslai, ko galėtume laukti?
– Nenoriu būti daug žadantis, bet mažai duodantis. Nemėgstu nei žadėti, nei spėti. Dirbsiu, stengsiuosi, o kaip bus – pamatysim. Dabar tikslas – žiemos olimpinės žaidynės. Tikiuosi dalyvauti, nesusirgti, negauti traumos. Kai nesitikėsit, gal ir nustebinsiu.
