Pokalbį pradėjome lenkišku pasisveikinimu. A.Kwaśniewskis suskubo pasidomėti, ar moku lenkų kalbą. Išgirdęs neigiamą atsakymą, nustebo: „Juk tiek daug lietuvių moka!“ Pajuokavus, kad, dažnai lankydamasis Lietuvoje, galėjo pramokti lietuviškai, svečias susiraukė: „Ne ne, lietuvių kalbos turbūt neįmanoma išmokti… Vaikščiojau po miestą – sunku suprasti, kas gatvėse parašyta.“
Bet lietuviškų žodžių buvęs Lenkijos vadovas moka. Seimo ir Druskininkų pavadinimus, prezidentų Valdo Adamkaus ir Algirdo Brazausko pavardes jis ištarė be jokio akcento. Fotografui už darbą padėkojo „labai ačiū“ (o kad vaizdas kadre nebūtų nuobodus, pats pasisiūlė papozuoti Vilniaus fone). „Dar moku „į sveikatą“, – nusijuokė.
 |
| Aleksanderis Kwasniewskis |
A.Kwaśniewskis atvyko į Vilnių dalyvauti tarptautinėje „Žalos mažinimo“ konferencijoje, kurioje diskutuojama apie narkotikų daromą žalą ir būdus ją sumažinti. Perspėjus, kad kalbėsime ne apie svaigalus, o apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, svečias atsiduso ir iškart pajuokavo: „Ooo… Nežinau, ar galime kalbėti apie komplikuotus mūsų ryšius be narkotikų…“
– Pastaruosius septynerius metus, kai nesate prezidentas, Lenkijos užsienio politiką galite stebėti iš šono. Lenkija buvo viena aktyviausių Lietuvos narystės NATO ir ES advokačių, bet dabar santykiai pašlijo. Kaip juos vertinate?
Aleksanderis Kwaśniewskis apie dvišalių santykių problemas: „Susidariau įspūdį, kad ne sykį buvome labai arti nuo gero sprendimo ir kompromiso. Deja, tai niekada neįvyko.“
– O Dieve… Sudėtingas klausimas. Pradėsiu nuo savo patirties. Buvau prezidentu nuo 1995-ųjų iki 2005-ųjų. Tie dešimt metų buvo lemiamas laikas ir Lietuvai, ir Lenkijai. Kovojome dėl narystės NATO, į kurią įstojome (Lenkija – red. past.) 1999 metais, ir ES, kurios nariais tapome 2004 metais.
Tiesa, kad nuo pat pradžių Lietuva mums buvo itin svarbi partnerė. Mano pirmas oficialus vizitas buvo į Vilnių. Prisimenu Seime pasakytą savo kalbą. Paskutiniame sakinyje pažymėjau, kad Lenkijai reikia nepriklausomos ir besivystančios Lietuvos, o Lietuvai – nepriklausomos ir pažangios Lenkijos.
Viskas, ko siekiau, buvo sukurti tvirčiausius kontaktus ir paremti Lietuvą kelyje į NATO ir ES. Ypač su NATO buvo komplikuota – turėjote labai stiprią oponentę Rusiją. Visą gyvenimą prisiminsiu viršūnių susitikimą Prahoje, kur trys Baltijos šalys galiausiai sulaukė narystės. Tai buvo išties istorinis ir jaudinantis momentas. Mums visiems buvo aišku, kad tai yra tikroji Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Euroatlantinės erdvės narėmis tapo Baltijos šalys, buvusios Stalino ir Adolfo Hitlerio politikos aukomis.
Mano mintis buvo ne tik paremti Lietuvą jai siekiant strateginių tikslų, bet ir sukurti geriausius dvišalius santykius. Daug kartų kalbėjau su jūsų prezidentais ir ministrais tais klausimais, kurie mūsų kontekste virto problemomis: apie mokyklas, vardus ir taip toliau. Susidariau įspūdį, kad ne sykį buvome labai arti nuo gero sprendimo ir kompromiso. Deja, tai niekada neįvyko. Sprendimai buvo atidėliojami, Lietuvos politiniame gyvenime kildavo įvairių problemų.
Mano prezidentavimas baigėsi. Prisimenu atsisveikinimo renginį, kurį Druskininkuose suorganizavo prezidentas Valdas Adamkus. Ten dalyvavo ir prezidentas Algirdas Brazauskas. Man atrodė fantastiška, kad galėjau sutikti savo draugus ir pasakyti, kad svarbiausi tikslai pasiekti: mūsų šalys įstojo į ES ir NATO. Gaila, kad negalėjau pasakyti, jog lenkų ir lietuvių problemos buvo išspręstos.
Vėlesniais metais galvojau ir iki šiol tikiu – mūsų šalys turėtų išnaudoti narystės ES naudą, kad rastų gerą išeitį. Esama pavyzdžių ES, kaip tvarkytis su tautinėmis mažumomis, ką daryti su švietimu, mokyklomis, įstatymais, ir galime jais pasinaudoti.
Būsiu atviras: kai diskutuodavau šiais klausimais su Lietuvos lenkais ir jų organizacijomis, ne kartą sakiau: esate Lietuvos piliečiai, todėl pirmiausiai turite būti lojalūs savo šaliai. Antra, turite kalbėti lietuviškai. Suprantu, kad tai nėra lengviausia pasaulyje kalba. Bet jūsų pareiga kalbėti savo šalies kalba. Kita vertus, mes jus užstosime, gindami jūsų, kaip mažumos, teises.
Žiūrint strategiškai, negalime sutikti, kad lenkai kalbės tik lenkiškai ir rusiškai šalyje, kurios situacija Rusijos atžvilgiu tokia komplikuota. Tokia buvo mano žinia lenkų mažumai.
Baigęs savo kadenciją, tikėjausi, kad panaudoję Europos teisės aktus ir taisykles problemas išspręsime. Kodėl taip neatsitiko, atvirai kalbant, negaliu paaiškinti. Nežinau. Kažkas mūsų santykiuose nutiko, kažkas nutiko čia, Lietuvoje.
Aleksanderis Kwaśniewskis: „Problema dėl vardų, manau, nėra labai rimta, Lietuvos pusė ją turėtų išspręsti.“
Tiek to, tai yra istorija. O kokia ateitis? Manau, kad esama pokyčių: Lietuvoje dirba nauja Vyriausybė. Gerbiu jos poziciją, ypač – ministro Lino Linkevičiaus, kuris Lenkijoje padarė svarbų pareiškimą (atsiprašė, kad Seimas prieš trejetą metų, Vilniuje viešint tuomečiam Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui, atmetė siūlymą įteisinti tautinių mažumų atstovų vardų rašymą dokumentuose originaliais rašmenimis – red. past). Pirmą kartą istorijoje susiklostė unikali situacija – valdančiojoje koalicijoje dirba lenkų partija. Manau, atėjo laikas geriems sprendimams. Mes, lenkai, turėtume būti atviri ir kartu jautrūs. Turėtume suprasti istorinį kontekstą, kuris nėra lengvas. Mūsų istorija buvo komplikuota, o Lietuvos pusėje ji dažnai buvo kitokia, nei atrodo lenkams.
XXI amžiuje, turėdami tokias galimybes – su jūsų Vyriausybės nusiteikimu spręsti problemas, lenkų jautrumu, atvirumu ir kantrybe, turėtume rasti gerą išeitį.
– Po Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės bei draugystės sutarčių mus tarytum apėmė užmaršties iliuzija, o realios problemos nebuvo sprendžiamos. Gal tikrai uždelsėme sutvarkyti kai kuriuos reikalus ir judėti į priekį? Juk net asmeniniuose santykiuose vien meilės nepakanka – jai išlaikyti reikia pastangų.
– Teisybė, visiškai su jumis sutinku. Tai turėtų būti svarbi žinia politikams, intelektualams, nevyriausybinėms organizacijoms ir kitiems. Nepakanka pasakyti, kad turėjome bendrą istoriją, pasirašėme sutartis ir viskas. Ne, tai reikia plėtoti žingsnis po žingsnio, jei reikia, saugoti ir vystyti.
 |
| Aleksanderis Kwasniewskis |
Lietuvos ir Lenkijos ryšių infrastruktūra yra puiki. Priklausome vienai karinės sutarties organizacijai – NATO, tai pačiai sąjungai – ES. Esame kaimynai, turime visiškai atvirą sieną. Turistų srautas iš Lenkijos į Lietuvą ir priešinga kryptimi nemažas. Manau, turėtume skatinti socialinius debatus, kontaktus, stipendijas lenkų studentams Lietuvoje ir atvirkščiai. Reikėtų ne vien protokolinių politinių vizitų, bet ir kitokių politinių renginių. Ypač renginių, nes esama įvairių metinių. Ne taip sunku rasti priežastį susitikti jauniems žmonėms, intelektualams, profesoriams, menininkams ir taip toliau.
Jūsų klausime ir slypi atsakymas. Neturime galvoti, kad dėl to, jog prieš daugelį metų mylėjome vieni kitus, tai suveiks. Kaip ir žmonių gyvenime, reikia kasdien puoselėti savo jausmus ir teigiamą mąstymą. Jei ne, jokių galimybių.
Ką jūs pasakėte, yra puikus receptas ne tik geriems Lenkijos ir Lietuvos santykiams. Tai naudinga visų pasaulio tautų ryšiams ir kartu gyvenantiems žmonėms. Visi turime saugoti teigiamus dalykus ir žengti tegul mažus žingsnelius, bet nuolat.
Aleksanderis Kwaśniewskis: „Esame didesnė šalis, turime daugiau gyventojų, todėl turime būti jautresni.“
– Įtampa dvišaliuose santykiuose buvo atslūgusi iki Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio pareiškimo pernai vasarą, kad lenkų mažumos teisės Lietuvoje silpninamos. Apie naują santykių dinamiką esą būtų galima kalbėti Lietuvai įteisinus lenkiškų pavardžių rašybą originalo kalba. Ar to tikrai pakaktų ir ar Lenkija pasirengusi „perkrovimui“?
– Mano patarimas visiems Lenkijoje yra ginti tai, kas mūsų santykiuose yra gero. Antra, nekurti naujų problemų. Trečia, suprasti, kad esame didesnė šalis, turime daugiau gyventojų, todėl turime būti jautresni. Aš politiką suprantu taip: jei esi stipresnis, turi būti jautresnis, kitaip, jei stipresnysis partneris stokoja jautrumo, tai atrodo arogantiškai. Tai neteisinga.
Šiandien puikiai žinomas nesutarimų sąrašas. Problema dėl vardų, manau, nėra labai rimta, Lietuva ją turėtų išspręsti. Manau, laikas atsikratyti visų neigiamų dalykų, nes lengva sugriauti gerą mąstymą, gerus žmonių jausmus ir sunku kurti kažką teigiamo. Tai yra mano patarimas visiems: prašau ginti viską, kas yra gero, spręsti problemas, o tuomet nesunkiai kursime ateitį.
