Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Emocinę paramą telefonu teikiančių savanorių ašaros: ir iš džiaugsmo, ir iš nevilties

Vaida Galkontaitė
Asmeninio albumo nuotr. / Vaida Galkontaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Iki savanoriavimo prie „Jaunimo linijos“ telefono Vaida Galkontaitė neįsivaizdavo, kad žmonės gali turėti tokių rimtų problemų. O jei ir turi, tai juk mūsų neliečia. „Jaunimo linija“ merginai atvėrė akis: „Štai ir šiąnakt budėjau prie telefono. Ryte einu gatve, žvelgiu į praeivius ir galvoju: bet kuris iš jų gali būti tas, kuris man skambino.“


Iš Varnių kilusi V.Galkontaitė prieš ketverius metus persikraustė į Kauną – Vytauto Didžiojo universitete mergina ėmė studijuoti psichologiją. Pasikeitusi gyvenimo aplinka, mokslai, nauji bičiuliai – Vaidai tarsi nieko netrūko. Tačiau jos draugę studijos nuvylė, todėl ji panūdo susirasti papildomos veiklos, kurioje galėtų labiau save realizuoti ir jaustųsi naudinga.

„Vieną dieną ji manęs paprašė palydėti į „Jaunimo linijos“ informacines dienas. Sutikau palaikyti kompaniją, o nuėjusi į renginį ir pati susidomėjau – užpildžiau anketą. Netrukus sulaukiau skambučio iš savanorių mokytojų – buvau pakviesta į pokalbį. Pagalvojau: kodėl gi ne? Nusprendžiau pabandyti“, – šypsosi 22 metų Vaida.

Pokalbis praėjo sklandžiai, todėl mergina pateko į kitą savanorių atrankos etapą – specialius apmokymus.

Net nepajutau, kaip kursai mane įtraukė: viskas pasidarė labai svarbu, tapo artima, netgi pradėjau jaudintis, ar mane atrinks, ar tiksiu?

„Vėlgi nuėjau dėl smalsumo. Man buvo įdomu, kaip viskas vyksta, ką iš to gausiu? Net nepajutau, kaip kursai mane įtraukė: viskas pasidarė labai svarbu, tapo artima, netgi pradėjau jaudintis, ar mane atrinks, ar tiksiu?“ – prisimena Vaida.

Jos pastangos nenuėjo veltui – jau trejus metus mergina savanoriauja „Jaunimo linijoje“ ir budi prie ragelio – teikia emocinę paramą telefonu.

– Vadinasi, įklimpote. Atskleiskite, kur slypi „Jaunimo linijos“ trauka?

– Paperka organizacijos savanorių nuoširdumas: mokytojai gyvena tuo, ką mums pasakoja. Iki šiol atsimenu atvejį, kai situaciją modeliavusi savanorių mokytoja taip įsijautė į skambinančiojo vaidmenį, kad pati pravirko.

Buvau priblokšta: juk žmogus tik vaidina situaciją, tai, ką jis kalba, tarsi nėra tikra, tai – ne jo išgyvenimai. Tačiau tai rodo milžinišką atsidavimą, įsitraukimą ir gebėjimą įsijausti į kito kailį – reaguoti jautriai.

Be to, kursų metu sužinojau begalę naujų dalykų, pavyzdžiui, ką žmonės išgyvena per emocines krizes, ką patiria ko nors netekę, kaip mąsto, galvodami apie savižudybę. Ši informacija buvo niekur negirdėta ir labai netikėta. Iš pradžių pajutau asmeninį tobulėjimą, o po to atėjo ir noras iš tikrųjų padėti. Supratau, kad galėčiau prisidėti, noriu būti naudinga.

– Kursai nėra lengvi, ypač praktikuojantis surežisuotose situacijose. Kaip sekėsi jums?   

– Kai simuliacijose susidūriau su savižudybėmis, buvo sunku. Man trūkdavo griežtumo, direktyvumo, o teikiant emocinę paramą telefonu kartais reikia būti ir tokiam. Teko nemažai dirbti su savimi ir ieškoti būdų, kaip tobulėti.

Kamuoja mintys apie vyro netektį
Kamuoja mintys apie vyro netektį

Pavyzdžiui, jei per praktinius užsiėmimus savanorių mokytojas skambindavo apsimetęs žmogumi, kuris pokalbio metu žudosi, man trūkdavo valios išklausti, ką jis konkrečiai daro, kur yra, jei geria vaistus, kokiomis dozėmis, ir pan.

Šie konkretūs dalykai vėliau galėtų praversti, jei tektų skambinti greitajai medicinos pagalbai. Nežinau, kas mane stabdydavo: tarsi bijodavau, vengdavau nepatogių klausimų, iki galo neišsiaiškindavau smulkmenų.

Kartais skambinantysis mane paklaidindavo, nesugebėdavau sukontroliuoti pokalbio eigos. Kartą per inscenizuotą situaciją su besižudančiu žmogumi pradėjau diskutuoti apie rojų ir pragarą. Šiandien tokie sprendimai man kelia šypseną, o anuomet nežinodavau, ko griebtis.

– Gyvenant aprūpintai, patogiai ir be rūpesčių sunku net įsivaizduoti, kad žmonės gali būti tokie nelaimingi, prislėgti ir praradę viltį, kad net galvoja apie savižudybę.

– Pradėjusi telefonu teikti emocinę paramą įsitikinau, kad žmonės apie savižudybę galvoja dažnai. Iki „Jaunimo linijos“ iš esmės nesuvokiau, kad žmonės gali turėti tokių rimtų problemų. O jei ir turi, tai juk manęs neliečia... Kitaip tariant, jei visuomenėje ir yra bėdų, tai – ne mano pasaulyje.  

Kartą per inscenizuotą situaciją su besižudančiu žmogumi pradėjau diskutuoti apie rojų ir pragarą. Šiandien tokie sprendimai man kelia šypseną, o anuomet nežinodavau, ko griebtis.

„Jaunimo linija“ atvėrė akis – viskas vyksta visai šalia mūsų. Štai ir šiąnakt budėjau prie telefono. Ryte einu gatve, žvelgiu į praeivius ir galvoju: bet kuris iš jų gali būti tas, kuris man skambino.

Kai tai suvoki, nebesinori pykti nei ant troleibuso vairuotojo, kai jis ką nors atšiauraus pasako, nei ant bambančios moteriškės. Esu pasižadėjusi nebūti neigiamų emocijų priežastimi. Kartais žmogui trūksta labai nedaug, kad palūžtų, todėl piktas žodis ar žvilgsnis gali tapti tuo paskutiniu lašu. Todėl geriau patylėti, nuryti ir negilinti problemos, nekelti nereikalingos įtampos: žmonės labai dažnai vieni ant kitų išsilieja dėl niekų.

– Tapote kantresnė, tolerantiškesnė ir pakantesnė aplinkiniams?

– Manau, tapau geresniu žmogumi. Nuskambės savanaudiškai, bet išklausiusi žmonių bėdas išmoksti džiaugtis smulkmenomis, supranti, kad esi labai laimingas.

Savanoriaudamas padedi kitiems nemokamai, bet gauni labai daug nematerialinės naudos. Jaučiuosi reikalinga, svarbi, naudinga visuomenei – laiką leidžiu prasmingai. Įgyta patirtis skatina asmeninį ir, be abejo, profesinį tobulėjimą. Universitete tikrai nebūčiau gavusi tokios vertingos praktikos.

Nusivylimas
Nusivylimas

Įgytos žinios ir įgūdžiai praverčia, bendraujant su tėvais, sese, draugais. Bendravimas su jais tapo kokybiškesnis. Namiškiai kartais man paskambina ir sako: „Na, Vaida, gal gali padėti?“ Ir mes tiesiog pasikalbame.

– Ar nepavargstate nuo svetimų emocijų pertekliaus? Juk ir pačiai pasitaiko „dienų lyg tyčia“.

– „Jaunimo linija“ tapo ne mano užsiėmimu, užklasine veikla, bet gyvenimo dalimi. Prie ragelio budžiu apie 4 valandas per savaitę. Be to, priklausau savanorių palaikymo komandai „Užnugaris“ – teikiu emocinę paramą patiems savanoriams – prieš ir po budėjimų.

Rūpinamės, kad savanoris neliktų vienas – juk mes irgi žmonės. Mums irgi kyla įvairiausių jausmų, užvaldo emocijos. Kalbėdamas su skambinančiuoju savanoris patiria tokių išgyvenimų, kuriuos vėliau labai naudinga aptarti, pasidalyti su kitu savanoriu.

Jaučiau, kad pokalbio pabaigoje jam atlėgo, jis ėmė jaustis geriau, pradėjo dėkoti, kad buvau kartu, kad kalbėjau su juo. Tai viską atperka.

Situacijų, kai pašnekovas padeda ragelį ir nežinau, kas vyksta, mano praktikoje nepasitaikė. Tačiau turėjau pokalbių, kurie mane labai palietė kaip žmogų. Kartą po pokalbio padėjau ragelį ir verkiau – ir iš džiaugsmo, ir iš liūdesio.

Anuomet bendravau su vyresnio amžiaus žmogumi, kuris neturėjo namų ir galvojo apie savižudybę, buvo sudaręs net jos planą. Kalbėjome kokią valandą ir per tą laiką tarp mūsų užsimezgė ryšys. Jis labai nuoširdžiai atsivėrė: pasakojo apie save, atskleidė jausmus, neslėpė, kad jaučiasi labai vienišas, nesuprastas, apleistas.

Man pavyko jį suprasti. Jaučiau, kad pokalbio pabaigoje jam atlėgo, jis ėmė jaustis geriau, pradėjo dėkoti, kad buvau kartu, kad kalbėjau su juo. Tai viską atperka.

– Įsijausti, suprasti, įsigilinti – tai įgimta ar išmokstama?

– Kad taptum savanoriu, pirmiausia reikia didelės motyvacijos ir noro padėti. Reikia norėti skirti savo laiko ir negalvoti, kad tai yra auka. Reikia mylėti žmones. Be to, vienas svarbiausių dalykų – būti už gyvenimą. Žmogus, kuris galvoja, kad savižudybė – tai nieko tokio, kad tai – ne problema, bet žmogaus pasirinkimas, „Jaunimo linijoje“ neras sau vietos.

Bohemiečių nuotr./Bohemiečių „Onegino“ meilės kančias simbolizuoja metalinė širdis
Pasidalijus našta tampa lengviau.

Empatija – iš dalies įgimta, iš dalies išugdoma. Svarbiausia nenuvertinti skambinančiojo problemų, ar skambintų devynerių metų vaikas dėl medyje tupinčio kačiuko, ar nusižudyti norintis žmogus. Iš šalies atrodo – kas tas kačiukas! Tačiau tam vaikui tai yra viskas.

Ne visi žmonės tai supranta, todėl ne visi gali teikti emocinę paramą telefonu. Tačiau „Jaunimo linijoje“ yra ir kitų veiklų: galima tapti projektų vadovais ar plėtros savanoriais.

– Ar yra bičiulių, kurie įkvėpti jūsų pavyzdžio irgi įsiliejo į „Jaunimo linijos“ gretas?

– Tapusių savanoriais lyg ir nėra, tačiau mano aplinkos žmonės tapo jautresni savižudybių problemai. Jie „Jaunimo linijai“ neskiria savo laiko, tačiau organizaciją paremia finansiškai, paaukodami kelis litus ar pervesdami 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Net nesavanoriaujant galima prisidėti prie „Jaunimo linijos“ veiklos tęstinumo.

Žmogus, kuris galvoja, kad savižudybė – tai nieko tokio, kad tai – ne problema, bet žmogaus pasirinkimas, „Jaunimo linijoje“ neras sau vietos.

Pavyzdžiui, jei surinktume 4 tūkst. žmonių, kurie kas mėnesį organizacijai pervestų 10 litų, turėtume visą metinį „Jaunimo linijos“ biudžetą.

Ar pasigestumėte dešimties litų, kurie kas mėnesį iš jūsų sąskaitos banke nukeliautų „Jaunimo linijai“?  Galbūt ne? O naudą tikrai pajustų tie, kurie skambina ir tikisi, jog į jų skambutį bus atsakyta. Kaip nustatyti periodinį pavedimą, sužinokite čia: http://tylazudo.lt/pavedimu/.

– Bendraujant su „Jaunimo linijos“ savanoriais susidaro įspūdis, kad esate didelė šeima.

– Mes esame bičiuliai ir bendraminčiai. Dalyvaujame seminaruose, organizuojame renginius, galų gale – kalbamės. Neseniai šventėme „Jaunimo linijos“ Kauno padalinio įkūrimo dvidešimtmetį. Susirinko labai skirtingi žmonės, bet visi tokie tolerantiški – besąlygiškai vieni kitus priima. „Jaunimo linijoje“ nereikia jokios kaukės: būk savimi ir būsi priimtas!

Ragina sumažinti tylą

„Jaunimo linijos“ savanoriai 2012 metais atsiliepė į 105 tūkst. pagalbos skambučių, 2900 kartų kalbėjo su žmogumi, galvojančiu apie savižudybę.

Rudenį startavo „Jaunimo linijos“ socialinis projektas „Tyla žudo“. „Kodėl sakome, kad tyla žudo? Todėl, kad ji žudo, kai mes neišdrįstame prakalbinti kenčiančio žmogaus, kai patys bijome kreiptis pagalbos, arba kai žmogus surenka „Jaunimo linijos” numerį, o ten užimta. Mūsų kampanija skatins veikti. Mums svetimas bejėgiškas susitaikymas su esama padėtimi, todėl kviesime visus padaryti kad ir nedidelį veiksmą, kuris leistų sumažinti tylą“, – aiškina „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis.

Anot P.Skruibio, norinčių dirbti „Jaunimo linijoje“ yra daug, tačiau trūksta pinigų visus juos priimti. I.Gelūno nuotr.
Anot P.Skruibio, norinčių dirbti „Jaunimo linijoje“ yra daug, tačiau trūksta pinigų visus juos priimti. I.Gelūno nuotr.

Šis straipsnis – savižudybių prevencijos kampanijos „Tyla žudo“ dalis. Apsilankykite interneto svetainėje www.sumazinktyla.lt ir aktyviai prisidėkite prie „tylos mažinimo“.

Kaip galima mažinti tylą? Tylos bus mažiau, jei perskaitysite informaciją apie savižudybės rizikos ženklus ir pasidalysite ja su savo draugais: siekiama, kad didžioji dalis žmonių Lietuvoje pažintų įspėjamuosius signalus ir tinkamai į juos reaguotų.

Tylos bus mažiau ir užsirašius savanoriauti „Jaunimo linijoje”. Rudens ir pavasario kursams planuojama surinkti 180 naujų savanorių komandą. Viso to reikia, kad per penkerius metus atsiliepiamų skambučių proporcija padidėtų iki 1 iš 3.

Organizacijos veiklai ir naujų savanorių rengimui per metus reikia 461 tūkst. litų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min