Karyba I.Gulbinienės gyvenime atsirado dar mokykloje. 2002 metais stojo į savanorių gretas. Tokiems naujokams dar neduodavo uniformos. Ją reikėdavo užsitarnauti.
Bėgti su sportiniais batais gal ir lengviau, tačiau su kerziniais batais – prestižas. Būdama 18 metų jau prisiekė tarnauti Tėvynei. Iki šiol pamena kiekvieną priesaikos žodį.
– Kaip pasukote karybos keliu?
– Sugalvojau tapti karininke tuomet, kai jomis buvo leista tapti ir merginoms. Tuomet tai buvo neįtikėtina naujiena.
Savanorio uniformos taip ir neteko vilkėti, nes iškart po gimnazijos – į karo akademiją. Kai kurie artimieji stebėjosi tokiu mano sprendimu, nes giminėje nėra nė vieno šios profesijos atstovo. Gal mano dukrelė taip pat užsimanys eiti mamos pėdom.
– Ar antpečiai netrukdė susirasti antrą pusę, sukurti šeimą?
Jis visada domėjosi mano veikla, o sulaukęs trisdešimties pats stojo į savanorius. Tapome sukarinta šeima.
– Žinoma, ne. Specialybė niekaip nekeičia asmeninio gyvenimo. Savo žmogų surandi ir kavinėje, ir gatvėje, ir diskotekoje. Pažįstu daug šeimų, kuriose abu sutuoktiniai uniformuoti. Mano vyras iš pradžių nežinojo, kur studijuoju. Kai sužinojo, tapau jam labiau egzotiška. Jis visada domėjosi mano veikla, o sulaukęs trisdešimties pats stojo į savanorius. Tapome sukarinta šeima.
– Ar savanorišką krašto apsaugos tarnybą žmonės renkasi iš neturėjimo ką veikti?
– Kariuomenė – visuomenės atspindys. Sovietinis mitas, kad ten renkasi tik kažkokie nesusitupėję, nepritapę. Savanoriška tarnyba – puikus būdas pailsėti nuo civilio gyvenimo. Būdamas gydytoju ar kompiuterių specialistu gali vieną dieną šokti į kerzinius batus, čiupti ginklą ir leistis į žygį. Čia galima sutikti įvairiausio rango ir išsilavinimo žmonių. Kokia visuomenė, tokia ir kariuomenė.
– Kaip esate susijusi su aviacija? Ar atstovė spaudai privalo išmanyti apie lėktuvus?
– Karo akademijoje būdavo ruošiami tik sausumos būrių vadai. Kai turėjau pasirinkti tarnybos vietą, aš pasukau į karines oro pajėgas, neturėdama tam reikiamo išsilavinimo. Mus siuntė į specialius skrydžių valdymo kursus, baigiau mokslus Belgijoje. Esu tikslaus tūpimo radaro operatorė. Tai reiškia, kad padedu lėktuvui, esančiam už dešimties mylių, tiksliai ir saugiai nutūpti. Tam, kad būčiau gera viešųjų ryšių specialistė, turi išmanyti specifinius dalykus.
Padedu lėktuvui, esančiam už dešimties mylių, tiksliai ir saugiai nutūpti.
– Ar moteriai vieta kariuomenėje?
– Yra vietų, kuriose vyrai stipresni. Yra dalykų, kur pranašesnės moterys. Kai kur lytis visai nieko nereiškia. Pavyzdžiui, snaiperiais gali būti abiejų lyčių atstovai.
Vyrai dažnai būna stipresni fiziškai. Moterys – ištvermingesnės, ištveria skausmą. Taip duota gamtos, tačiau patyriau ir savo kailiu. Pamenu 60 kilometrų žygį su visa ekipuote. Visos merginos pasiekė finišą pačios. Kai kuriems vaikinams teko padėti. Finale – svarbiausia, kad nieko nepalikome likimo valiai.
– Kokia kapitonės diena?
– Mano tarnyba prasideda aštuntą ryte ir trunka iki darbo pabaigos arba kiek reikia. Sportas yra privalomas. Ne vien dėl fizinio parengimo testų. Noriu būti pavyzdžiu kitiems kariams – ypatingai vyrams. O darbe – įvairios užduotys. Vienos kasdienės, kitos ilgalaikės. Po darbo „kerzus“ pakeičiu į aukštakulnius. Mėgstu rengtis moteriškai, tačiau nesu „fyfa“.
Tarnyboje leidžiamas lengvas dieninis makiažas, todėl prie veidrodžio neužtrunku.
– Rytais prie veidrodžio netenka ilgai užsibūti?
– Kariuomenė yra nuostabus dalykas ir moterims, ir vyrams. Ryte nebūna jokio streso. Nereikia daug galvoti apie išvaizdą. Renkuosi vienus iš trijų vienodų marškinėlių. Tarnyboje leidžiamas lengvas dieninis makiažas, todėl ir čia neužtrunku.
– Ar moterys į kariuomenę eina susirasti normalų vyrą?
– Aš savąjį ne ten radau. Neišskirčiau kariuomenės, kaip organizacijos, kur galima surasti vyrą. Bet jei tave kažkas įsimyli, kai esi išsitepusi slepiamuoju kremu, – žavu ir romantiška.
– Kaip įrodyti pacifistui, kad kariuomenė jam suteikia galimybę būti pacifistu?
Tu esi bejėgis apsiginti, jei iš tavęs atima teisę tarnauti savo šaliai.
– Dažniausiai kariai yra patys didžiausi pacifistai. Kariuomenės pagrindinis tikslas yra taikos išsaugojimas. Valstybė yra sudaryta iš kelių sudedamųjų dalių: papročiai, kalba, žemė. Viena iš tokių dalių – kariuomenė. Valstybė turi turėti kariuomenę. Be kariuomenės tu esi laisvas užpulti. Tai kaip signalizacija bute. Tu esi bejėgis apsiginti, jei iš tavęs atima teisę tarnauti savo šaliai. Taip buvo sovietmečiu.
– Ar dažnai kas nors primena, kad moterims kariuomenėje ne vieta?
– Kovoti už vietą po saule tenka kovoti nuolat. Aš visada kantriai žmogui paaiškinu visus kariuomenės principus. Dažniausiai sako – boba atėjo vyro susirasti. Šią nuomonę daugelis pakeičia, kai artimiau susipažįsta su kariuomenės veikla.
– O ar tikrai nėra patyčių kariuomenėje? Ar nežemintų įsakymas dantų šepetuku plauti laiptus iš apačios į viršų?
– Jei gerai laiptus nušluosi, gali šveisti ir iš apačios į viršų – kokios problemos? Tokie įsakymai tik gerina fantaziją ir yra visiškas mažmožis. Kartą dėl nevalytų batų teko kasti tranšėją. Kas iš to? Išmokau kasti labai gerai. Stengiausi dirbti kuo greičiau, nes iš kito galo kasė mano draugė. Taip norėjosi su ja greičiau susitikti. Tokie momentai įstringa atmintyje visam gyvenimui.
– O kokio įsakymo nevykdytumėte?
– Neteisėto. Mes turime teisę nevykdyti neteisėtų įsakymų. Tai įsakymai, žeminantys kario garbę, einantys prieš Tėvynės gynybą, prieštaraujantys šalies ir tarptautinei teisei. Kai kalbame apie tokius neteisėtus nurodymus, tranšėjų kasimas ir laiptų plovimas atrodo visiškai bereikšmiai dalykai.
