Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Klaipėdos gydytoja ir penkių vaikų motina Regina Ševelkaitienė: „Skaudu susitaikyti, kad juos auginame ne sau“

Klaipėdietė, penkių vaikų mama Regina Švelkaitienė
Lauros Sėlenienės nuotr. / Klaipėdietė, penkių vaikų mama Regina Ševelkaitienė.
Šaltinis: 15min
0
A A

Regina Ševelkaitienė yra gerai žinoma vaikus auginančioms klaipėdiečių šeimoms. Ji – vaikų gydytoja oftalmologė, Informacijos ir paramos gausiai šeimai centro įkūrėja, o svarbiausia – penkių, dabar jau suaugusių, vaikų mama. Pernai ji nominuota „Metų klaipėdietės“ titului.

– Miela Regina, šnekučiuojamės ankstyvą rytą Klaipėdos skulptūrų parke, gurkšnojame kavą. Laisvadienis. Niekur skubėti nereikia. Ar auginant penkis vaikus tokia atokvėpio akimirka buvo dažna?

– Negaliu sakyti, kad buvo sunku. Juokauju, kad mano vaikai buvo tokie labai patogūs. Sirgdavo retai, o jei sunegaluodavo, tai savaitgaliais. Niekada dėl jų ligų nereikėjo imti nedarbingumo lapelio.

Bet tai suvokiu ir įvertinu tik dabar, kai viskas nurimo, kai jie jau užaugo. Faktas, kad reikėdavo bėgti, kad nebuvo kada pamiegoti. O ir vyro dažnai nebūdavo šalia. Natūralu, jis – jūrininkas. Reisai į jūrą kartodavosi maždaug kas pusmetį.

Turiu labai ryškų prisiminimą iš tų senų gerų laikų. Pamenu, naktį pabaigiau visus darbus, perverčiau rytinius laikraščius ir užsukau apklostyti savo mažylių. Viens, du, trys,  keturi. Tą akimirką suvokiau, kad nebėra ką skaičiuoti, kad labai mažai. Neilgai trukus pasaulį išvydo pagrandukė Liudovika.

– Sakoma, kad tėvų pareiga yra išmokyti savo vaikus gyventi be mūsų. Ar sutinkate su šia išmintimi?

– Kada mano vaikai dar buvo maži, teko konsultuotis darbo reikalais su vienu verslininku. Jis labai taikliai pasakė, kad vaikai turi mokytis ne arčiau 200 km nuo namų ir gerus 10 metų nesižvalgyti į tėvų verslą. Man ši nuostata patinka.

Faktas, kad reikėdavo bėgti, kad nebuvo, kada pamiegoti.  Bet tai suvokiu ir įvertinu tik dabar, kai viskas nurimo, kai jie jau užaugo. 

Pati jaučiau, kad vyriausias sūnus studijuodamas Vilniuje niekaip negalėjo atitrūkti nuo namų. Vadinamas bambagyslės jausmas jį tarsi laikė pririšęs prie mūsų.

Tik išvykęs studijuoti į Daniją jis tapo viskiškai savarankiška, brandžia asmenybe.

– Kiti jūsų vaikai taip pat pakėlė sparnus į užsienį. Gal Mamos dienos proga aplankys?

– Keturi didieji yra užsienyje. Dominykas (25 m.) ir Karolina (23 m.) studijuoja Danijoje, Ida (22 m.) – Vokietijoje, Viktorija (21 m.) – Anglijoje ir ruošiasi persikelti į Ameriką. Tik mažoji Liudovika (15 m.) dar likusi su mumis. Tačiau nepasigendu jų dėmesio. Šiuolaikinės technologijos leidžia palaikyti ryšį. Mamos dieną taip pat susiskambinsim, susirašysim.

– Gyvenate neįprastoje vietoje, viename name su dar keliomis dešimtimis daugiavaikių šeimų. Kaip susibūrėte? 

– Turėdami keturias atžalas kadaise gyvenome šeimyniniame bendrabutyje.  Ištrūkti iš 32 kvadratinių metrų ploto būsto nebuvo jokių šansų. Keitėsi santvarkos, išnyko pretenduojančiųjų į didesnius būstus eilės. Daugiavaikės šeimos statusas jau nebuvo joks prioritetas.

Pasistatyti savo namus ar įsigyti kooperatinį būstą nebuvo galimybių. Mes – šešių asmenų šeima – netilpom į jokius bankų reikalavimų rėmus. Tada  su vyru susiradom dar 29 tokias pačias šeimas, kaip mes, ir, įkūrę bendriją,  pasistatėme daugiabutį. Statybas pradėjome 1994 m.  Namas iškilo per trejus metus.  Iki šiol jame ir gyvename.

– Esate nevyriausybinės organizacijos „Informacijos ir paramos gausiai šeimai centras“ įkūrėja. Ją subūrėte, kuomet vaikai dar buvo maži. Kam jums tiek rūpesčių?

– Čia ne iš rūpesčio, o iš savanaudiškumo. Namo statybos gerokai ištuštindavo ir mūsų, ir kitų jame įsikurti ketinusių šeimų kišenes. Pramogoms, vaikų popamokinei veiklai ar poilsiui nelikdavo nė lito.

Teko kurti organizaciją, kuri galėtų pretenduoti į valstybės paramą, įvairius tarptautinius fondus. Jais pasinaudodami dabar puikiai organizuojame paramą daugiavaikėms šeimoms, ugdymą ir laisvalaikį jų atžaloms.

Kad ir šįryt –  išlydėjau 7 jaunuolius į Turkiją. Jie dalyvauja tarptautiniame projekte.

– Dirbate  vaikų akių gydytoja. Ar skiriasi vaikai, kurie pas jus ateidavo prieš daugiau nei dešimtį metų,  ir dabar?

Jei ne iš tėvų paveldėtas ryžtas, atsidavimas darbui, vargu, ar būčiau taip lengvai užauginusi penkis vaikus, tuo pat metu darydama  gydytojos karjerą.

– Skirtumas labai akivaizdus. Vaikai vis mažiau savarankiški ir disciplinuoti. Čia, matyt, per didelė tėvų meilė, perdėtas rūpestis pakiša koją. Tai sukelia įvairius vaikų kompleksus, nepasitikėjimą aplinkiniais.

Svarstau, kad gal net pusė pas mane ateinančių vaikų  yra tokie.  Mamoms ir tėčiams sunku susitaikyti, kad vaikus auginam ne sau, ir gyventi jie privalo išmokti patys.

– Kaip jūs sutiksite Mamos dieną?

– Svarbiausia – aplankyti mamos kapą. Labai šauni bobutė buvo. Iš jos ir tėvelio paveldėjau ryžtą, užsispyrimą, kūrybiškumą, atsidavimą darbui. Kitaip vargu, ar būčiau, dabar atrodo, taip lengvai užauginusi penkis vaikus, tuo pat metu darydama  gydytojos karjerą.  

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min