Dabar populiaru
Publikuota: 2012 rugpjūčio 28d. 23:14

Kristina Sabaliauskaitė apie naują knygą: „Nutariau pakalbėti apie dalykus, kurie mums svarbiausi šiandien“

Kristina Sabaliauskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Kristina Sabaliauskaitė

Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Silva Rerum“ tapo svarbiu įvykiu Lietuvos literatūros pasaulyje. Romanams buvo skirtos premijos, autorė už Vilniaus atspindžius literatūroje apdovanota „Šv.Kristoforu“, o vietos perkamiausiųjų knygų sąrašuose rodo, kad skaitytojų susidomėjimas savitai papasakotomis barokinio Vilniaus istorijomis neatslūgo. Lapkričio mėnesį pasirodys nauja K.Sabaliauskaitės knyga „Danielius Dalba & kitos istorijos“, apie kurią 15min.lt kalbėjosi su autore.

Ne, K.Sabaliauskaitės naujoji knyga nebus „Silva Rerum“ tęsinys. Nevyks ji ir autorės pamėgtuoju baroko laikotarpiu. Rašytoja nusprendė mesti iššūkį pačiai sau ir išmėgino ne tik naujus žanrus, bet ir gilinosi į visiškai kitas temas. „Man patinka rizikuoti“, – sako autorė, kuri teigia visiškai nesibaiminanti, kokia bus skaitytojų reakcija. Apie naują knygą, kas ją įkvėpė, rašymo metodus bei meilę knygoms – šiame interviu.

- Lapkričio pradžioje pasirodys nauja Jūsų knyga. Iš iki šiol sklandžiusių užuominų galima spręsti, kad ji smarkiai skirsis nuo ankstesnių Jūsų kūrinių.

- Taip, ji bus visiškai kitokia. Tai bus esė, apsakymai su vienu vedančiu novelos tipo kūriniu. Jos pavadinimas bus „Danielius Dalba & kitos istorijos“. Taigi, ir žanro prasme, ir  pagal pavadinimą tai – ganėtinai didelis nutolimas nuo to, ką aš rašiau anksčiau.

- Ar laikas, kuriame vyksta šios knygos veiksmas, kažkaip siejasi su barokinėmis „Silva Rerum“?

- Visiškai ne. Ji yra apie dabartį arba visai neseną praeitį, tik viena novelė užgriebia tarpukarį. Šiek tiek veiksmo – sovietiniais laikais, tačiau pagrindinis vyksmas dabar – apie tai, kaip nesena praeitis veikia mūsų dabartį. Viskas knygoje šiuolaikiška, visi su mobiliaisiais telefonais, planšetėmis, kitais moderniais dalykais.

- Tai labai didelis atitolimas nuo to, apie ką rašėte anksčiau. Daugeliui turbūt jau susiformavęs Jūsų, kaip rašytojos  rašytojos, rašančios tam tikru stiliumi apie tam tikrą laikotarpį, įvaizdis. Tad tai – išties nemenkas iššūkis.

- Tai yra gerai. Manau, kad kūryboje nereikia daryti to, ko iš tavęs visą laiką tikisi skaitytojas. Nes, kaip juokauju, tada prasideda nebe kūryba, o gamyba. Kai rašai su mintimis apie paklausą, apie tai, ko nori skaitytojas... Aš žiūriu į tai kitaip. Aš manau taip – jeigu yra įdomi tema, įdomi istorija, kurią aš noriu papasakoti, aš priimu tą iššūkį.

Manau, kad kūryboje nereikia daryti to, ko iš tavęs visą laiką tikisi skaitytojas

Tiesą sakant, iššūkis buvo ir antroji „Silva Rerum“ knyga, nes iš esmės abi knygos – apie labai skirtingus laikotarpius. Pirmoji buvo apie XVII amžiaus antrąją pusę, antroji – apie XVIII amžiaus pradžią, tad rašydama labai mėgavausi tais skirtumais ir niuansais, tuo, kaip skyrėsi aprašomo laiko dvasia. Nežinau, ar skaitytojas tai pastebėjo, bet man pačiai abi knygos buvo labai skirtingos ir tapo didžiuliu iššūkiu.

Dabar – vėl kitaip, bet su kiekviena nauja knyga yra scenos baimė.

„SVARBU NETAPTI SUGEDUSIA PLOKŠTELE“

- Kas labiausiai įkvėpė rašant šią knygą? Su „Silva Rerum“ viskas buvo daugiau mažiau aišku – jūsų studijos, temos, į kurias gilinotės daugybę metų. Tačiau šiuo atveju yra visiškai kitaip.

- „Silva Rerum“ knygose aš daugiau rašiau apie to laikmečio dvasią, ten labai stiprūs dievoieškos, gyvenimo prasmės paieškų, likimo, atsitiktinumo motyvai, o dabar aš nutariau pakalbėti apie dalykus, dėl kurių mes ginčijamės šiandien ir kurie mums neduoda ramybės. Tai – tapatybės, identiteto, kartų konflikto, susvetimėjimo, emigracijos, išvažiavimo, sugrįžimo klausimai. Labai svarbus keliavimas kaip dvasią transformuojantis veiksnys. Bet tuo pačiu metu aš nenorėjau, kad tai taptų publicistika, tuo, ką mes skaitome dienraščiuose, portaluose, dėl ko apžvalgininkai ietis laužo – aš norėjau apie tai pakalbėti grožinės kūrybos forma.

Jeigu aš sakiau, kad „Silva Rerum“ gali būti skaitoma trimis lygiais – gali skaityti žmogus, kuris nieko nežino apie baroką, gali skaityti tas, kuris žino šį tą, ir gali skaityti žinovas, naujosios knygos atžvilgiu vis dėlto tam tikras kultūrinis išsilavinimas, ypač literatūrinis, bus būtinas. Galima, žinoma, knygą skaityti ir kaip smagias istorijas, tačiau tam, kad suprastum, koks yra metatekstas ir kaip viskuo yra sužaista, bent jau šį tą iš lietuvių ir pasaulinės literatūros istorijos reikia žinoti. Aš norėjau interaktyvaus teksto, su žaismu, su atpažinimu.

Be to, šioje knygoje labai įvairūs žanrai – nuo esė iki grotesko ir net pastišo. Aš esu dailėtyrininkė, tad kalbėdama apie naują knygą galiu naudoti jos metaforas: jeigu romaną parašyti – tarsi paveikslą nutapyti senųjų meistrų technologijomis sluoksnį po sluoksnio, eseistika yra kaip piešiniai ar eskizai. Bet juk kartais labai smagu stebėti ir eskizus.

Man atrodo, kad kartais labai svarbu persikrauti, neįstrigti cikle. Netapti sugedusia plokštele, o tam reikia išbandyti kažką naujo.

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Kristina Sabaliauskaitė
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Kristina Sabaliauskaitė

- Knygoje aprašoma emigracija, kelionės smarkiai siejasi su jūsų asmenine istorija, kiek čia yra autobiografinių motyvų?

- Aš tikrai nesu pagarsėjusi keliautoja. Manau, kad esu vidutiniškai keliavusi. Daugiausia – Europoje, nesu nuvykusi į labai egzotiškus kraštus, nėra taip, kad jausčiausi kažkokia piligrimė, nuotykių ieškotoja. Man tiesiog įdomu, kaip keliavimas keičia mus, mūsų tapatybę. Nes mes, lietuviai, kaip tauta laisvą keliavimą esame atradę tik visai neseniai. Imant techniškai, keliauti pradėjome nuo nepriklausomybės atgavimo, o dar techniškiau – nuo 2004 metų, kada nebereikėjo vizų į daugelį šalių. Mes labai godžiai metėmės keliauti, ir tai keičia mus. Dėl to mano knygoje keliavimo procesas yra labai svarbus.

Taip pat labai svarbūs ir viešbučiai. Viešbutis man – labai įdomi vieta, tai yra tarsi atskiras pasaulis, mikrokosmosas, kuriame žmonės, viena vertus, gyvena pagal viešbučio taisykles, kita vertus, jie gyvena kitaip negu yra įpratę – nes nors viskas ten yra sukurta taip, kad klientams būtų pataikaujama, patarnaujama, jie ten dažnai elgiasi nebūdingai, ne taip, kaip įprastiniame pasaulyje. Knygoje bus keletas viešbučių, kuriuos skaitytojai lengvai atpažins. Pavyzdžiui, nors ir neįvardinamas, ten bus Paryžiaus „Ritz“ viešbutis. Labai įdomu, kad tas viešbutis jau yra istorija, nes kai pabaigiau novelę, buvo išplatintas pranešimas spaudai, kad viešbutis uždaromas dvejus metus truksiančiai rekonstrukcijai. Tad tas viešbutis, kuriame aš gyvenau, kokį aš jį atsimenu, yra baigtas istorijos etapas. Apie kitus viešbučius nekalbėsiu, nes nemėgstu atimti iš skaitytojo atpažinimo malonumo.

Labai norėjau, kad kalba būtų kuo gyvesnė, tokia, kaip kalba tikri žmonės

- Vilnius buvo labai svarbus „Silva Rerum“ knygose, jis – tarsi pagrindinis herojus. Kaip suprantu, šioje naujoje knygoje Vilnius bus tik vienas iš daugybės miestų, viena iš kelių erdvių, kurioje vyksta veiksmas?

- Ne, Vilnius visgi ir čia bus pagrindinis miestas tarp visų kitų. Nors bus ir Londonas, Paryžius, Marakešas, tačiau Vilnius vis tiek grieš pirmu smuiku.

- Sakote, kad šiame kūrinyje norėjote atsiriboti nuo publicistikos žanro. Tačiau visgi ar Jūsų žurnalistinis darbas padarė įtakos rašant šią knygą?

- Žurnalistinė praeitis ir žurnalistinis darbas padarė įtaką šiai knygai. Bet ne formaliu ar stilistiniu atžvilgiu. Didelę įtaką padarė tai, kad dirbdama šį darbą kalbėjausi su daug labai įvairių sluoksnių žmonių. Aš žinau, kaip dirba, kaip gyvena kambarinė, kuri yra viena herojų, nes esu ėmusi daugybę interviu iš emigrančių kambarinių. Naujoje knygoje bus labai daug dialogų. Labai norėjau, kad kalba būtų kuo gyvesnė, tokia, kaip kalba tikri žmonės. Nes nėra nieko juokingesnio už tai, kai skaitai kokį lietuvių literatūros kūrinį, ir aprašoma, kaip sėdi du krovikai tarp dėžių, tačiau kalba kaip kokie Filologijos fakulteto absolventai. Labai norėjau išvengti tos „pastatytos kalbos“.

GYVOSIOS ATMINTIES PASAKOJIMAI

- Kiek laiko kūrėte šią knygą?

- Labai ilgai užtrunka knygos brandinimas. Buvo kažkokios idėjos jau po pirmos „Silva Rerum“ knygos. Aš visada į viską žiūriu kompleksiškai. Kaip skaitytoja labai nemėgstu visokių nusišnekėjimų, tad rašydama šią knygą keliaudavau į Vilnių, nagrinėdavau detales. Nemažai teko padirbėti tyrinėjant archyvinius duomenis apie pokarinį ar karo Vilnių. Man labai svarbu žinoti, kas buvo konkrečiame pastate, kokia iškaba tuomet kabėjo. Šis darbas, kuris gali atrodyti akademinis, tiriamasis, gali užtrukti ilgai, bet man jis labai įdomus, smarkiai įkvepia, sukuria netikėtus siužeto vingius.

- Bent jau sprendžiant pagal praėjusias knygas, Jums labai svarbus knygų apipavidalinimas. Kaip bus šįkart?

- Kai ką ypatingo galvojame ir šiai knygai. Dažnai manęs prašo palyginti anglosaksišką leidybos pasaulį su lietuvišku, galbūt tikėdamiesi to, kad pasakysiu, kaip Lietuva neva atsilikusi šioje srityje. Tačiau Lietuvoje yra puiku tai, kad autorius gali turėti kur kas svaresnį žodį dėl viršelio. „Silva Rerum“ viršelis buvo neatsitiktinis, ir šįkart leidykla dėl viršelio pasitiki mano idėja. Tačiau kol kas tegul tai būna siurprizas.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Kristina Sabaliauskaitė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Kristina Sabaliauskaitė

- Viename interviu sakėte, kad Jums įdomiausi išlikę gyvosios atminties pasakojimai, kurie kartais nesutampa su vadovėline istorija. Galbūt galėtumėte išplėtoti šią mintį naujosios knygos kontekste?

- Šioje knygoje, kiek galėjau, stengiausi įtraukti tos gyvosios atminties. Kalbinau žmones, kurie prisimena tą laikotarpį, man buvo labai įdomūs jų asmeniniai pasakojimai. Tai – bendroji istorija per asmeninę istoriją, kurioje išnyksta visos politinio korektiškumo ribos. Žmogus savo gyvenimo biografijoje susiduria su kažkokiu asmeniu, kurį mes esame įpratę laikyti atstovaujantį istoriškai teigiamą proceso pusę, bet jis pasirodo esąs visiškas niekšas, tam žmogui visiškai sudirbęs gyvenimą. Mes sovietiniais laikais buvome įpratę, kad buožė yra blogas, o koks nors artojėlis būtinai geras. Ne, gyvenime taip nėra, ir literatūroje tai neveikia.

Mes sovietiniais laikais buvome įpratę, kad buožė yra blogas, o koks nors artojėlis būtinai geras. Ne, gyvenime taip nėra, ir literatūroje tai neveikia

- Neretai autoriai, rašydami knygą, susiduria su tokiu reiškiniu, kad jų sukurti herojai ima vystytis netikėta linkme. Ar šįkart atradote daugiau, negu tikėjotės prieš rašydama?

- Būtent apie tai ir bus ta didžioji novela „Danielius Dalba“. Daugiau nieko nesakysiu, nes ten yra viskas apie šį klausimą.

„GERA KNYGA NE TA, NUO KURIOS UŽMIEGAMA“

- „Silva Rerum“ iki šiol nedingsta iš perkamiausiųjų sąrašų, apdovanota premijomis, vadinama viena įsimintiniausių lietuvių knygų. Ar Jus pačią tokia sėkmė nustebino?

- Taip. Kai rašiau pirmą knygą, galvojau, kad ją skaitys buvę dėstytojai, pažįstamų ratas, žmonės, kurie domisi istorija, kolekcionuoja knygas apie Vilnių. Bet pirmoji knyga visus išankstinius įsivaizdavimus sugriovė.

- Galbūt šios knygos sėkmė sugriovė ir stereotipą, kad žmonės Lietuvoje knygų nebeskaito, o jei skaito, tik lengvo turinio?

- Manau, dėl šios priežasties kai kas bandė vėliau klijuoti etiketę, kad „Silva Rerum“ yra pigus skaitalas. Nes jeigu visi skaito, negali būti gerai. Juokinga, kad Lietuvoje vyrauja klišė, kad aukštoji literatūra būtinai turi būti nuobodi. Ne, aš manau, kad gera knyga ne ta, nuo kurios užmiegama.

Manau, kad žmonėms būtina skaityti – ir dabar net daugiau negu bet kada. Nes knyga yra labai geras, sveikas pabėgimo būdas. Ypač kuomet yra sunku, gyvenimas labai problematiškas. Knyga yra geras būdas keliauti ir grįžti po tos kelionės sustiprėjusiam dvasiškai sveikesniam. Knyga gali suteikti atramos.

- O kokie jūsų pačios skaitymo įpročiai? Ar esate vienas iš tų žmonių, kurių rankinėje visuomet galima rasti knygą?

- Taip, visada. Dažniausiai tai būna istorinės arba biografinės knygos. Vis rečiau randu grožinės literatūros, kuri mane pavergtų, priverstų naktimis nemiegoti.

Juokinga, kad Lietuvoje vyrauja klišė, kad aukštoji literatūra būtinai turi būti nuobodi

Aš labai daug skaičiau visą gyvenimą. Esu tas žmogus, kuris iš bėdos galėtų net ir telefonų knygą perskaityti ir rasti ten kažką įdomus, kažkokius dėsningumus. Tačiau dabar labai daug dirbu, turiu labai mažai laisvo laiko, ir jeigu dabar paimu knygą ir ji manęs per pirmus 25 puslapius nesudomina, dažniausiai neturiu noro su ja toliau galynėtis. Paskutinė knyga, kuri sužavėjo, buvo  Etgaro Kereto „Ilgintis Kisindžerio“ – perskaičiau ją per naktį.

- Ką manote apie elektronines knygas?

- Jos labai patogios, tačiau neilgaamžės. Nes elektroninių knygų formatai neišvengiamai keisis, juos reikės konvertuoti. „iPad“ ar „Kindle“ po penkerių metų atrodys visai nebe taip, kaip atrodo dabar. Tačiau, aišku, žmonės ras būdų, kaip jas konvertuoti.

Aš visuomet sakau, kad rankinėje norėčiau turėti pačią lengviausią, naujausią skaityklę, o namie – labai didelę biblioteką. 

- Vilniuje rengiamos ekskursijos po vietas, kuriose vyksta Jūsų romanų veiksmas. Ar turite  idėjų, kaip dar galima būtų šiuos romanus pristatyti žmonėms? Galbūt yra sumanymų juos ekranizuoti?

- Mes su leidykla vis dar neatsisakome idėjos ateityje padaryti tarsi lydimąją šių romanų knygą ar albumą – ten galėtų būti vaizdai, daiktai, esantys anapus „Silva Rerum“ daiktų miško, nes teko matyti labai puikių tokio žanro kūrinių, ir man būtų labai įdomu padaryti kažką tokio ir Lietuvoje.

O dėl filmų, jeigu viskas priklausytų nuo manęs, jau būtų viskas įgyvendinta. Tačiau tuos darbus turi dirbti profesionalai, o aš nesu nei režisierė, nei prodiuserė. Buvo rodoma tikrai labai daug susidomėjimo, tačiau paskui visi išsiskirstė į dvi grupes – į nerimtus kūrėjus, kurie norėjo, prisidengdami mano knygos pavadinimu, tiesiog gauti finansavimą iš institucijų, o kas bus toliau, nieko negalėjo pasakyti. O kiti žmonės labai rimtai į tai žiūrėjo, tačiau viskas atsirėmė į didžiulę tokio projekto sąmatą. Aš linkiu, kad kada nors mūsų valstybė ar prodiuseriai galėtų tai įgyvendinti, tačiau kol kas tai yra kokybės klausimas, nes nesinori daryti bet kaip.

- Ar bus trečia „Silva Rerum“ dalis?

- Gal (juokiasi). Dabar kol kas nenoriu užbėgti įvykiams už akių.

- Visi rašytojai turi savus kūrybos būdus, vieniems labai svarbi disciplina, kiti bando įkvėpimo ieškoti atsiskirdami. Kokie jūsų metodai?

- Mano metodas yra labai paprastas – aš turiu dvejų metų vaiką. Rašiau laukdamasi, rašiau iš karto susilaukusi, rašyme nedariau didelės pertraukos. Tad viskas atrodo labai paprastai – ateina auklė, tada aš einu rašyti. Neturiu galimybės tokiai prabangai kaip atsiskirti trims dienoms nuo pasaulio, užsitraukti užuolaidas ir kurti. Tiesa, kai rašiau pirmąją knygą, buvau išvykusi trims savaitėms į kaimelį Alpėse, ten niekas man netrukdė, galėjau atsidėti vien rašymui.

O ši naujoji knyga buvo sukurta Vilniuje ir Londone.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Ar taikydamasi į S.Skripalį Rusija tikrai siekė smogti vien jam?

Sportas

Čempionų lygos desertas: „Liverpool“ per pridėtą laiką nukovė PSG milijonierius

Popiežiaus vizitas Interviu Kultūra

Meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė: „Iššūkiai prilygsta krikščionybės pradžiai“

Aktualu

Pramuštą ratą keitęs neblaivus panevėžietis prisipažino vairavęs girtas

Verslas

Kertama Labanoro giria įaudrino visuomenę: reikalauja stabdyti darbus metams, nors kirtimai legalūs

Aktualu

Kauno medikų apmaudas: skubėdami į beprasmį iškvietimą sudaužė automobilį

Sportas

Čempionų lygos startas: trys nuostabūs L.Messi įvarčiai ir drama Milane

Aktualu

Donaldas Trumpas nori privatizuoti JAV pajėgas Afganistane

Gyvenimas

Meilės romanų autorė Indrė Vakarė: daugelio moterims svarbių dalykų vyrai net nepastebi

Aktualu

Šilutės rajone nukrito vienmotoris lėktuvas: žuvo lakūnas

Vardai

Stilingi svečiai Vilniuje domėjosi mados tendencijomis ir apžiūrėjo deimantus

Gyvenimas

Indų plovikliai: kokios medžiagos kelia didžiausią pavojų?

Vardai

Didžiausios „Emmy“ stiliaus nesėkmės: kam verkiant reikia stilisto pagalbos?

Gazas

BMW pristato ateities SUV – visiškai elektrinį, autonominį „Vision iNext“

primena Aktualu

Pasakyta/Padaryta. Kaip kito R.Karbauskio nuomonė apie taupymą Seime

Gyvenimas

Tėvų kova už Adomą: buvo likusios vos kelios dienos, ir berniukas būtų apakęs

Vardai

Nomeda Marčėnaitė susižadėjo su mylimuoju Vytu Palavinsku

Aktualu

Panevėžio rajone „Audi“ vairuotojo akistata su stirna vos nesibaigė tragiškai

Pasaulis kišenėje

Kvapą gniaužiančios panoramos, kurios atsiveria kylant lyniniais keltuvais

Aktualu

JAV svarsto galimybę steigti nuolatinę karinę bazę Lenkijoje

Naujienos

Aktualu

Ar taikydamasi į S.Skripalį Rusija tikrai siekė smogti vien jam?

Sportas

Čempionų lygos desertas: „Liverpool“ per pridėtą laiką nukovė PSG milijonierius

Popiežiaus vizitas Interviu Kultūra

Meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė: „Iššūkiai prilygsta krikščionybės pradžiai“

Aktualu

Pramuštą ratą keitęs neblaivus panevėžietis prisipažino vairavęs girtas

Verslas

Kertama Labanoro giria įaudrino visuomenę: reikalauja stabdyti darbus metams, nors kirtimai legalūs

Aktualu

Kauno medikų apmaudas: skubėdami į beprasmį iškvietimą sudaužė automobilį

Sportas

Čempionų lygos startas: trys nuostabūs L.Messi įvarčiai ir drama Milane

Aktualu

Donaldas Trumpas nori privatizuoti JAV pajėgas Afganistane

Gyvenimas

Meilės romanų autorė Indrė Vakarė: daugelio moterims svarbių dalykų vyrai net nepastebi

Aktualu

Šilutės rajone nukrito vienmotoris lėktuvas: žuvo lakūnas

Vardai

Stilingi svečiai Vilniuje domėjosi mados tendencijomis ir apžiūrėjo deimantus

Gyvenimas

Indų plovikliai: kokios medžiagos kelia didžiausią pavojų?

Vardai

Didžiausios „Emmy“ stiliaus nesėkmės: kam verkiant reikia stilisto pagalbos?

Gazas

BMW pristato ateities SUV – visiškai elektrinį, autonominį „Vision iNext“

primena Aktualu

Pasakyta/Padaryta. Kaip kito R.Karbauskio nuomonė apie taupymą Seime

Gyvenimas

Tėvų kova už Adomą: buvo likusios vos kelios dienos, ir berniukas būtų apakęs

Vardai

Nomeda Marčėnaitė susižadėjo su mylimuoju Vytu Palavinsku

Aktualu

Panevėžio rajone „Audi“ vairuotojo akistata su stirna vos nesibaigė tragiškai

Pasaulis kišenėje

Kvapą gniaužiančios panoramos, kurios atsiveria kylant lyniniais keltuvais

Aktualu

JAV svarsto galimybę steigti nuolatinę karinę bazę Lenkijoje

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie 15min