Iki egzamino likus vos kelioms dienoms Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijos lenkų dėstomąja kalba lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vilma Tamošaitienė neslepia – dveji metai paruošti mokinius vienodam egzaminui yra per trumpas laikas. Jos manymu, naujasis egzaminas orientuotas į gabiuosius mokinius, tačiau mokyklas baigia ir daugybė vidutiniokų.
– Mokyklose nuskambėjo paskutiniai skambučiai, pirmadienį laukia lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. Kokiomis nuotaikomis gyvenate matydama dar vieną abiturientų kartą, paliekančią mokyklos suolus?
– Nuogąstavimai tam tikri sklando, kurie turbūt normalūs kalbant apie mokinius, kurie išeina į gyvenimą. Jiems reikia rinktis profesiją, galvoti, kur studijuoti, žinant dar ir tai, kad ne paskutinėje vietoje atsiduria ir finansiniai dalykai. Vaikai neretai sako: mokytoja, mums reikėtų geresnio pažymio, leiskite pasitaisyti, nes mums reikia nemokamos studijų vietos. Tai yra natūralu, nemanau, kad čia yra vien vaikų noras pataupytų, ne kiekvieni tėvai išgali išleisti vaiką mokytis ir mokėti dideles sumas.
Šių, 2013-ųjų, metų baimė yra ir ta, kaip išlaikysime vaikus, kiek jų liks studijuoti Lietuvoje. Iš mūsų mokyklos 2012 metais į užsienį išvažiavo 18 abiturientų iš 127, o šiemet iš 111 abiturientų 13 jau turi stipendijas Lenkijoje. Pernai iš 18 tik 9 studijavo Lenkijoje, vadinasi, kiti rinkosi kitas šalis. Todėl didelė tikimybė, kad šiemet išvažiavusiųjų bus daugiau.
– Nerimo prideda ir pakitęs lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. Apie suvienodintą šių metų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą buvo itin daug diskusijų. Kaip vertinate pokyčius, kurie laukia Jūsų mokinių per egzaminą?
Mane neramina tai, kad buvo labai staigiai įšokta į važiuojantį traukinį. Dveji metai nėra tas laikotarpis, per kurį mokinys gali suvokti visą literatūros kursą, kuris, reikia pripažinti, yra labai platus.
– Dabartinis egzaminas yra orientuotas į stipresnius vaikus. Gal to ir reikia, gal tai politiniai, ekonominiai sumetimai, bet kaip tada tie, kurie galbūt nenori siekti aukštojo mokslo, norėtų patrauklių galimybių profesinėse studijose?
Mane neramina tai, kad buvo labai staigiai įšokta į važiuojantį traukinį. Dveji metai nėra tas laikotarpis, per kurį mokinys gali suvokti visą literatūros kursą, kuris, reikia pripažinti, yra labai platus. Programa sudėtinga patiems gimtakalbiams, apie tai pasikalbame su lietuvių kalbos mokytojais, kurie dėsto tikriesiems lietuviams.
Literatūros yra labai daug, ją gerai išmanyti turbūt nerealu. Aš neigiamai vertinu tai, kad per dvejus metus mokinys turi gebėti išmanyti literatūros kursą, kuris lietuviškose mokyklose dėstomas nuo penktos ir net pradinių klasių. Nežinau, ar tai vertinti kaip tam tikrą revoliuciją, kuri reikalauja kraujo, nes juk jokia revoliucija neapsieina be to. Tada į tuos vaikus galima žiūrėti kaip į tam tikras aukas.
Kaip ir neturiu kompetencijos smerkti tų politikų žingsnių ar norų, bet kaip mokytoja galėčiau vertinti, kad tai yra pernelyg staigus šuolis į šaltą vandenį. Toks egzaminas yra orientuotas į gabiuosius, o jų nėra tiek daug visos Lietuvos mastu. Vadinasi, mes suteikiame platesnes galimybes gabiems vaikams ir užmirštame tuos, kurie yra vidutinių gabumų, nors tokių daugiausia.
Vertinant bendrą Lietuvos padėtį, tai mūsuose yra taip – pirma padaroma, o paskui pagalvojama. Šiuo atveju tai buvo greita invazija, kuri gali atnešti aukų, skaudžių pasekmių. Jeigu tikslas buvo toks, tai jis bus pasiektas.
– Kokio realiai reikėtų pereinamojo laikotarpio ir pokyčių programose, vadovėliuose, kad tautinių mažumų mokyklų moksleiviams nekiltų sunkumų laikant visiems vienodą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą?
– Problema ta, kad net dabartiniai devintokai dirba pagal senas programas. Vadinasi, mes teturime dvi paskutines klases. Aš galvoju, kad turėtų nuo pradinių klasių pamažu, žingsnelis po žingsnelio einama. Kaip negali užlipti iš karto ant dešimto laiptelio, nes turi žengti nuo pirmo ir pasieksi tą dešimtąjį. Turi būti laipsniškas kilimas, normalus ir ne toks skaudus tiems, kurie galbūt sunkiau perpranta mokymosi dalykus. Juk teisę į mokslą turi visi mokiniai, vadinasi, jie turi teisę pamažu gauti tas žinias. O kad jų reikia gauti, niekam nekyla abejonių.
Tuomet būtų garbinga konkurencija ir su lietuviškomis mokyklomis. Manau, kad visi tai puikiai suvokia, bet nori padaryti taip, kaip nori. Aš pati matau valdžios požiūrį, kad daroma, kaip jiems atrodo teisinga, o mažiau klausomasi tų, kurie mažesni, galbūt mažiau gabūs. Mes sraigteliai. Lyg ir kalbama apie tai pedagogų laikraštyje „Dialogas“, bet tai ir lieka tik kalbos.
 |
| Jono Pauliaus II gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vilma Tamošaitienė |
Mokytojui taip pat iškyla sunkus uždavinys, nes jis turi greitai išmokyti to, ko reikalauja egzaminas. Egzaminą tenka suvokti kaip tam tikrą šabloną – išmok rašyti pagal šabloną tai, kas yra kūryba, ką galima būtų išgyventi, pajausti, juk literatūra tai ne matematika, tikslaus atsakymo čia nėra. Čia reikia mąstyti ir susimąstyti. O kiek yra tokių, kuriems tenka padėti, o padėti per dvejus metus yra neįmanoma.
– Kaip Jums atrodo, ar vis dėlto tas palengvinimas, kurį abiturientai turės šiemet – rašydami samprotavimo arba literatūrinį rašinį galės rinktis iš 7 nurodytų autorių (ankstesnėje egzamino programoje buvo numatytas autorių pasirinkimas iš 3 valstybiniame brandos egzamine, mokykliniame – iš 4 autorių), jiems padės egzamino metu? Kai kurie pedagogai baiminasi, kad dėl šio pakeitimo mokiniams bus sunkiau susiorientuoti.
– Matematiškai atrodytų, pasirinkimas yra didesnis. Iš savo vaikų patirties galėčiau teigti, kad jie džiaugiasi didesne galimybe rinktis. Bet kaip ir kiekvienas, šis egzaminas nėra tobulas, vaikai suvokia, kad galima kažką pritempti – autorių prie problemos, pavyzdžiui. Geresniems mokiniams tai padeda.
Vėl primenu tą patį akcentą – kol kas ta dvejų metų pokyčių programa orientuota į gabesnius vaikus. Klausimas kitas – ar būtų geriau, jeigu būtų 10 autorių, tada gal tikrai sunkiau apsispręsti. Kaip ir parduotuvėje – kuo didesnė pasiūla, tuo žmogui sunkiau rinktis. Negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti, kad dėl to yra geriau ar blogiau. Daliai laikančiųjų tai bus palengvinimas, o kitus gali ir supainioti.
– Ar 400 žodžių valstybinio egzamino rašinyje yra didelis iššūkis tautinių mažumų mokyklų abiturientams?
400 žodžių yra džiugi išlyga mums, kai tik porą metų turime suteikti žinių. Bet ar mokome literatūrą pamilti, ar nuo jos atgrasome?
– Kai buvo nuspręsta reikalauti 500–600 žodžių rašinio, tai buvo pernelyg daug. Jei tu nesi įvaldęs lietuvių kalbos, užauginti 500 žodžių tekstą nelengva, kadangi reikia samprotauti, o ne šiaip pasakoti ar atpasakoti, kalbėti argumentais, o ne kiekvieno vaiko gyvenimiška patirtis leidžia mąstyti ir susimąstyti, daryti išvadas. Tad 400 žodžių riba sakyčiau yra normali, nėra tai nei daug, nei mažai.
Problema yra standartizuotas vertinimas, pagal kurį būtinai reikia teiginio, argumentų, gerai būtų ir kontrargumentai, kontekstas bei rėmimasis literatūra. Mokiniai, turėdami tokią formulę mintyse, bijo suklysti, bijo originaliai mąstyti. Tai galbūt užkerta kelią kūrybingam žmogui, nes įbruka jį į tam tikrus rėmus. Tada kyla klausimas, kokį mes žmogų norime matyti, ar mes galvojame tik apie žinias, ar apie tų žinių pritaikymą gyvenime.
Manau, tie 400 žodžių yra džiugi išlyga mums, kai tik porą metų turime suteikti žinių. Bet ar mokome literatūrą pamilti, ar nuo jos atgrasome? Tai klausimas visam švietimui.
– Turėjote bandomąjį egzaminą. Kokias išvadas teko padaryti po jų, kokias spragas pamatėme?
– Bandomasis egzaminas parodė, kad mokiniai turi nepakankamą žodyno bagažą, jų leksika skurdoka. Tai pasekmė, kad iki šiol kitataučiai turėjo per mažai lietuvių kalbos pamokų – po 4–5 per savaitę. Tai per mažai, kad mokinys priimtų ir suvoktų netgi žodžių prasmes.
Dėl žodyno mokiniai eina gudrumo keliu – jie transformuoja vieną sakinį į kelis. Taip pat yra konteksto spragų. Vertinamas ir rėmimasis kontekstu. Matau, kad mano moksleiviams – neišarti dirvonai. Sutinku, kad to galima išmokyti, bet ne per dvejus metus. Matematinio proto vaikai pasižiūrės, kad tik 3 taškai iš 50 skiriami už rėmimąsi kontekstu, tad galbūt pagalvos, jog iš viso nereikia remtis tuo, užteks būti skaičiusiam kūrinį ir gebėti iliustruoti teiginį, argumentus literatūriniu pavyzdžiu.
Galima pasidžiaugti, kad yra plačiai mąstančių vaikų, kurie sugeba pasiremti istorijos, gimtosios kalbos žiniomis. To irgi reikėtų mokyti.
– Ar teko papildomai skirti laiko lietuvių kalbos mokymuisi kartu su abiturientais?
Bandomasis egzaminas parodė, kad vaikai sukasi iš padėties. Ir toks darbas turbūt nėra mokytojui šventė, kai skaitydamas džiaugiesi, matai, kaip tavo vaikas auga. Dabar matai, kaip vaikas gudrauja.
– Teko, kad turėtume tą reikalingą kiekį žinių. Bandomojo egzamino rezultatai parodė, kad einama gudravimo keliu, tokiu pritempimo keliu, mokiniai stengiasi daugžodžiauti, kas lemia stiliaus klaidas. Bet grįžtu prie skaičiavimo – mokiniai paskaičiuoja: jeigu turi rašybos spragų, vartoja banalesnius žodžius.
Rašybos spragos irgi išlenda, nes reikia pripažinti – lietuvių kalba yra sudėtinga kalba. Ir sakinio konstrukcijos sudėtingos. Vaikai sako: kai mes galvojame apie sakinio grožį, nukenčia mintis, kai galvojame apie gramatiką – stilius. Čia reikia ir plačiai mąstyti, ir galvoti, ką rašai, ir turėti gyvenimiškos patirties.
Verkti negali, bet bandomasis egzaminas parodė, kad vaikai sukasi iš padėties. Ir toks darbas turbūt nėra mokytojui šventė, kai skaitydamas džiaugiesi, matai, kaip tavo vaikas auga. Dabar matai, kaip vaikas gudrauja.
– Kaip manote, ar ta žemesnė kartelė, kuri bus taikoma vertinant tautinių mažumų mokyklų abiturientų darbus, nėra šiokia tokia kitų mokinių diskriminacija, kaip bandė sakyti kai kurie politikai?
– Aš taip galvočiau: jeigu viena ranka skriaudžia kitataučius mokinius, kita turėtų truputį jiems padėti. Tai buvo staigus peršokimas, tad reikia visuomenę informuoti. Iki to laiko, kai buvo suvienodintas egzaminas, buvo vienokie vertinimo kriterijai, todėl būtų nesąžininga tautinių mažumų atžvilgiu, jeigu jie būtų staiga tokie patys kaip lietuviškų mokyklų mokiniams.
Atsižvelgus į tai, kad negali būti toks staigus peršokimas, sakyčiau, kad tai yra teisinga. Jau ne gana to, kad mes savotiškai baudžiame tuos vaikus mokydami juos viso literatūros kurso per dvejus metus, negalime bausti dar ir už tai, jog jie turi rašybos spragų. Manau, kad laikas suvienodins vertinimo kriterijus.
Reikėtų kalbėtis apie tam tikrą toleranciją, supratimą. Nedideli vertinimo skirtumai neturėtų įžiebti nesantaikos. Tiesiog leiskime žmonėms apsiprasti ir pereiti į kitą lygį. Neįmanoma taip greitai peršokti ir visų suvienodinti. Tai yra žmonės, ne staklės, kurių mechanizmas pakeičiamas į naujesnį ir pan.
