Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos stačiatikių bažnyčios kancleris: „Dėkojame Dievui, kad gyvename tokioje šalyje“

Vilniuje švenčiamos stačiatikių Kalėdos
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Vilniuje švenčiamos stačiatikių Kalėdos
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Rusijos prezidento Vladimiro Putino paskelbtas Krymo palyginimas su Šventyklos kalnu Jeruzalėje ir jo sakralinės reikšmės pabrėžimas Lietuvos stačiatikiams visiškai nesvarbus, sako Šv. Paraskevos stačiatikių bažnyčios Vilniuje kunigas Vitalijus Mockus.

Paklaustas, kaip vertina V. Putino atsivertimą  į religiją po praeities KGB, jis pastebėjo, kad yra žmonių, kurie, pasikeitus valstybės santvarkai „keičia ir kepurę“. Savo bažnyčios padėtį Lietuvoje V. Mockus vertina palankiai ir dėkoja Dievui bei valstybės vadovams už tai, kad gyvena tokioje šalyje ir tokiomis sąlygomis.

– Kokia šiuo metu yra stačiatikių bažnyčios situacija Lietuvoje?

– Niekas į bloga nesikeičia. Už tai dėkojame Dievui. Esame patenkinti įstatymine baze, pagal kurią religinės bendruomenės bendrauja ir bendradarbiauja su valstybės institucijomis. Ir sau, ir atvažiuojantiems svečiams kartojame nuolat, kad duok, Dieve, jog jūsų situacija Rytuose būtų tokia pati, kaip Lietuvoje. Šiandien neturime problemų, kurių negalėtume išspręsti.

– Kaip padėtis keitėsi nuo 1990 metų?

– Jaučiamas tikinčiųjų skaičiaus sumažėjimas. Ne vienas klebonas ne vieną kartą yra sakęs, kad jo parapijiečiai vis palieka Lietuvą ir išvažiuoja svetur. Daugumoje mūsų bendruomenių tėra 20–30 žmonių, o kaimo vietovėse praktiškai jau visi išmirę, ir dalis šventovių stovi tuščios.

Ir sau, ir atvažiuojantiems svečiams kartojame nuolat, kad duok, Dieve, jog jūsų situacija Rytuose būtų tokia pati, kaip Lietuvoje.

Tačiau Vilniuje turime daug darbo, nes sostinėje yra 10 parapijų. Lietuvoje iš viso yra 57 parapijos ir 12 iš jų – katastrofiškai mažos. Pavyzdžiui, Viekšnių gyvenvietė netoli Mažeikių. Šių metų pavasarį klebonas pranešė, kad ten palaidojo paskutinį narį. Šventovė ten nuostabi, mūrinė, o stovi dabar tuščia.

– Turbūt bendruomenės dydis priklauso nuo to, kiek toje gyvenvietėje yra rusakalbių?

– Taip, absoliuti dauguma bažnyčios tikinčiųjų yra rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, ir labai nedidelę dalį sudaro kiti čia gyvenantys gruzinai, graikai. Galbūt yra ir armėnų bei rumunų. Lietuvių taip pat nedaug, todėl jie dar negali lemti bendruomenės dydžio bet kurioje vietovėje, nesvarbu – didesnėje ar mažesnėje.

Tarpukariu iš visų Lietuvoje gyvenusių stačiatikių lietuviai sudarė 8 proc. Dabar tiek nėra, bet turime lietuvišką parapiją Vilniuje, kur pamaldos jau 10 metų vyksta lietuviškai. Greitai pradėsime tai daryti ir Klaipėdoje, ir matome, jog laikui bėgant tai darysime ir kitur, nes vaikai, ypač  iš mišrių šeimų, rusiškai kalba vis prasčiau.

– Ar tiems vaikams asimiliuojantis Lietuvoje jie netenka ir ryšių su jūsų bažnyčia?

– Tokios didelės asimiliacijos nėra. Jaunimas dabar laisvai kalba lietuviškai, bet moka ir rusiškai. Jau daug metų organizuojame moksleivių ir jaunimo stovyklas įvairiose Lietuvos vietovėse ir pastebėjome, kad mūsų parapijiečių vaikai tarpusavyje šneka lietuviškai. Nors didžioji dauguma yra iš rusakalbių šeimų.

Paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 4 proc. jame dalyvavusiųjų save priskiria ortodoksams, tačiau kiek iš jų meldžiasi? Oficialiai parašyta, kad Lietuvoje yra 144 tūkst. stačiatikių, bet, net ir labai optimistiškai vertinant, sekmadieniais visose šalies parapijose pasirodo tik apie 5 tūkst. žmonių.

– Ar Sovietų Sąjungos laikais Lietuvoje praktikuoti tikėjimą buvo lengviau nei kitose respublikose?

– Kiek žinau, Lietuvoje buvo lengviau, nes čia yra gilios katalikiškos, vadinasi, ir krikščioniškos šaknys. Čia žmonės tikėjimo laikėsi. Atsimenu, mokyklos laikais vieną kartą užėjau į bažnyčią ir ten pamačiau stovinčius visus savo mokytojus. O per pamokas jie sakė, kad Dievo nėra ir citavo Leniną. Tada pradėjau mąstyti, kad kažkur jie meluoja. Tuometinėse Baltijos respublikose gniaužtai buvo ne taip suspausti, bet tai nereiškia, kad buvo lengva. Jei nešiodavai kryželį, iškart pastatydavo prieš klasę ir rodydavo, koks atsilikėlis esi.

Atsimenu, kaip pats 1991 metų žiemą nutariau stoti į vienuolyną, ir man prie smilkinio pirštus sukiojo. Vadinasi, tas palikimas nuo sovietinių laikų dar buvo. Sakė, kad mane ten užsuks, ir liksiu psichiniu ligoniu, kad iš ten neištrūksiu, būsiu prarastas žmogus. Kiti sakė, kad į ortodoksų vienuolyną einu pas rusus, kad esu parsidavėlis.

– Ar rusakalbiai žmonės laikomi priešo palaikytojais?

– Tai reikia atskirti. Pavyzdžiui, ne visi lietuviai palaikė Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą, bet stačiatikių bažnyčia nebuvo prieš. 1990 metais aš tapau stačiatikių bažnyčios nariu. Pirmoji mano gyvenimo vienuolyne diena sutapo su pirmosiomis Lietuvos nepriklausomybės metinėmis. Tai man buvo ir iki šiol yra dviguba šventė.

Tegul už tai atsako politinės partijos, pavyzdžiui Rusų aljansas ar Lenkų rinkimų akcija. Kuo čia dėta Bažnyčia? Visada kartoju, kad didžiuojuosi būdamas šios garbingos kankinių Bažnyčios nariu. Nežinau, kaip visi Lietuvos rusakalbiai reagavo į nepriklausomybės paskelbimą, bet žinau, kad mūsų Bažnyčios nariai pritapo. Ir mes dėkojame Dievui ir valstybės vadovams, kad gyvename tokioje šalyje ir tokiomis sąlygomis.

– Koks turėtų būti valstybės ir Bažnyčios santykis?

– Valstybė ir Bažnyčia turėtų būti atskirtos. Pavyzdžiui, Rusijos imperijos laikais taip nebuvo, ir Bažnyčia dėl to labai nukentėjo. Sovietiniais laikais buvo ne kišimasis, bet net nežinau, kokiu žodžiu tai apibūdinti. Šiandien nesikišame vieni į kitų reikalus.

– Ką pagalvojate, kai matote, tarkim, nufilmuotą Rusijos prezidentą per ortodoksų Kalėdas pamaldose?

– Sunku būtų kalbėti apie Rusijos prezidentą: mes su kitomis stačiatikiškomis šalimis mažai susiję, esame autonomiški. Kita vertus, tai yra valstybės vadovo deklaracija – jo dėmesio šitai vietai, bendruomenei ženklas. Sunku pasakyti dėl tikėjimo. Kas jį pamatuos? Visi aukštas pareigas einantys asmenys nėra laisvi pasirinkti – gal jis ir nenorėtų eiti, bet reikia, toks protokolas.

Ramiai į tai žiūriu ir šių dalykų  nesureikšminu: tegul visa tai matuoja Dievas. Svarbiausia, kad nei mes, nei Bažnyčia, nei valdžia dėl to neprarastume savigarbos ir netaptume vėl priklausomi ir nepradėtume lankstytis.

Pavyzdžiui, kai V. Putinas buvo nuvažiavęs į vienuolyną Rusijos šiaurėje, pastebėjau, kad jis nepaėmė palaiminimo iš kunigo, nors kiekvienas pasaulietis tai turėtų padaryti

Beje, mes kartais pajuokaujame tarpusavyje: kai kurie politikai ateina padirbėti žvakide, nes paprastai tie prezidentai žvakes laiko dešinėje rankoje, o ja juk reikia žegnotis. Ir taip stovi per visas pamaldas, nė karto nepersižegnoję. Pavyzdžiui, kai V. Putinas buvo nuvažiavęs į vienuolyną Rusijos šiaurėje, pastebėjau, kad jis nepaėmė palaiminimo iš kunigo, nors kiekvienas pasaulietis tai turėtų padaryti. Žinoma, tai prezidento reikalas, bet tai kartu ir jo pozicija. Pabrėžiu, kad tikintis žmogus, priėjęs prie kunigo, sudeda rankas ir prašo palaiminimo. Rytuose prezidentai, ne tik V. Putinas, bet ir kiti, to nedaro. Vakaruose, tarkime, Graikijoje, Kipre – daro. Prie manęs buvo priėję ambasadoriai ir prašė palaiminimo.

– V. Putinas anksčiau buvo FSB (buvusios KGB) direktoriumi, o juk sovietiniais laikais būtent ši tarnyba persekiojo tikinčiuosius. Kai dabar jis lygina Krymą su Jeruzale, ką tai reiškia?

– Pasakė, tai pasakė – mūsų tai neliečia. Lietuvoje esu sutikęs ne vieną žmogų, kuris sovietiniais laikais buvo labai aktyvus tuometinės visuomenės veikėjas, o dabar yra pasikeitęs. Kaip sakoma, kai valdžia keičiasi, tai ir kepurę keičia. Visada tokių buvo ir bus. Netgi pagarbiau žiūriu į tą žmogų, kuris ir dabar, kaip ir ankstesniais laikais, neateina į bažnyčią, nes tiesiog netiki. Nes toks žmogus neapsimetinėja.

– Iš ko galima imti pavyzdį, kaip gyventi geram stačiatikiui?

– Pirmas pavyzdys yra Jėzus Kristus. Jis kvietė būti ne tiesiog geru žmogumi, bet būti šventam. Antra, yra šventieji. Tačiau reikia suprasti, kad šventas tiesiogine to žodžio prasme yra tik Dievas, o visi šventieji yra nuodėmingi žmonės, tokie, kaip mes. Juos vadiname šventaisiais, nes jie pasiekė savo užsibrėžtą gyvenimo tikslą ir nugalėjo savo nuodėmes, pasitaisė. Be to, yra daug nuostabių tikinčių žmonių, kurie tuo nesipuikuoja ir nesistengia patekti į laikraščius – kad būtų aprašyta, ką gero jie yra padarę. Aš pats tapau ortodoksu ne dėl to, kad man danguje kryžius pasirodė, bet įvyko dar didesnis stebuklas ir aš sutikau gerą žmogų. Tokį, kuris man iki šiol yra pavyzdys, nes kaip tiki, taip ir gyvena. Ją sutikau būdamas 15 metų ir iki šiol esu čia – ir nė karto nesuabejojau savo sprendimu.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min